respublika.lt
 

Bubnių vasaros Vytautalės kaimenuotraukos

2012 liepos mėn. 14 d. 15:10:18
Audronė JABLONSKIENĖ, “Respublikos” žurnalistė

Tokio kaimo Lietuvos topografiniame žemėlapyje nėra. Taip savo sodybą atokiame Širvintų rajono kampelyje pavadino Vytautas Bubnys ir Elena Kurklietytė (Vytautas plius Alė).

×
nuotr. 4 nuotr.
Jis - vieversys. Ji - pelėda. Todėl prie bendro pusryčių stalo sode sėdasi tik 12-ą. Audronės Jablonskienės nuotr.

Įsigijo ją prieš dvi dešimtis metų. Net ne sodybą, o buldozeriu nuverstą seną namą, t.y. kalną sutrešusių rąstų, plytų, stiklo duženų ir šiferio nuolaužų. Vaizdas - kaip po bombardavimo. Senieji šeimininkai už taip „numelioruotą“ sodybą gavo kompensaciją ir išsikėlė kurtis miestelin, o naujieji stovėjo prieš tą šiukšlių kalną ir laužė galvas, nuo ko pradėti. Blokados metas - nei tau technikos, nei benzino. Kibo į darbą patys. Viskas, kas dega, liepsnojo lauže. Kas ne - garmėjo į gilų buvusio namo rūsį ir buvo palaidota. Šiandien ant to iškilaus kurgano žaliuoja tvarkingai prižiūrima veja ir žydi gėlės. Jei po kelių šimtmečių archeologai ten įbes kastuvą, apaks nuo sovietinio kaimo materialinės kultūros radinių.

Ežeras su keliaujančia sala

...Pamatus užsakytam Alytaus nameliui išsimūrijo kitoje vietoje, šiek tiek žemiau, kad pietiniai langai žvelgtų į gilią ledynmečio lomą, kurioje iki šiol tyvuliuoja baigiantis užakti ežerėlis. Ežerėlyje - plaukiojanti sala, kuri kasmet grėsmingai didėja, grasindama aklinai užkimšti reliktinį vandens akivarą.

...Kai čia atsikėlė, salelės būta mažesnės ir joje dar augo beržai. Šiandien beržų nebėra, užtai šalimais ežerėlio pūpso nemažas bebrų namelis, kurio statybai reikėjo medienos. Sako, kad bebrų statinio antžeminė dalis - tik stogas ir landa, o žemėje - įspūdingiausi pakajai: miegamieji, sandėliai, tualetas...

Elena tikina, kad ta gili elipsės formos loma su ežerėlio akimi vakarinėje dalyje ir užbūrė ją iš pirmo žvilgsnio. Visi vasaros vakarai - siauroje antro aukšto terasoje - su retkarčiais atklystančiais svečiais gurkšnojant vyną ar dviese geriant čia pat surinktų žolelių arbatą. Šioje terasoje yra sėdėję Genovaitė ir Justinas Marcinkevičiai, Alfonsas Maldonis, Zurbos... Prieš porą savaičių buvo atšokusios Birutė Jonuškaitė ir Birutė Mar. Pailsėti nuo sostinės šurmulio, pakvėpuoti tuo čiobreliais, mėtomis ir erškėtrožėmis kvepiančiu oru.

Jei yra bent mažiausias vėjelis, salelė ežerėlyje dreifuoja nuo vieno kranto prie kito. Matai, kaip palikdamas paskui save kilvaterį plaukioja kaimynas bebras. Kartais vandenyje žaidžia visa jų šeimyna. Įkalnėje varlinėja gandrai. Lėtai plasnodama sparnais pralekia gervių pora. Pažeme - žvitrus paukštvanagis, dairydamasis užsižiopsojusios lauko pelės ar kirstuko.

Šiandien varlės jau nutilusios. Bet kokius koncertus jos kelia gegužės birželio mėnesiais! Šimtametėje liepoje, į kurią šeimininkai dairosi su baime (ims ir nugrius ant to kortų namelio!), metus skaičiuoja gegutė. Kartais atskrenda laukinis karvelis uldukas, kuris nenustoja agitavęs: bra-zaus-kas... bra-zaus-kas... Elena tą jo ulbavimą aprašė „Šešėlių verpėjoje“. Beje, kaip ir žolynus, kurie laisvai veši užpelkėjusioje ledynmečio lomoje. Puplaiškiai. Švyliai. Arunkas...

Atviravimai terasoje leidžiantis saulei

- Iš kur, nebūdama botanikė, visus tuos augalus pažįstat?

- Nusiskini lapą ir ieškai tokio pat augalų enciklopedijoje. Argi būčiau parašiusi „Šešėlių verpėją“, jei nebūčiau išstudijavusi botanikos, pelkėtyros, archeologijos, mitologijos. Vien Gimbutienės „Senąją Europą“ keliskart perskaičiau.

- Ar šitai vietai ir už „Lylą“ esat skolinga?

- Bent jau už Vėjų Močią, kuri gimė klausantis čia gaudžiančių vėjų simfonijų. Nes vėjai čia būna toookie! Tas mūsų medinis namelis braška per visas siūles, atrodo, kelia sparnus ir tuoj tuoj skris žemyn į tą lomą.

- Idėjos gimsta čia, o rašymo procesas paliekamas Vilniui?

- Teisingai. Čia nė vienas nerašome. Nes įnikę į rašymus prarastume sąlytį su gamta. Ką čia regi, girdi, uodi - yra tokia palaima. Išsivalo galva, atsigauna smegenys naujoms idėjoms. Dabar skaitau Ruso. Įstabu, kad XVIII amžiaus žmogaus mintys gali taip rimuotis su dabartinio. Jis, pavyzdžiui, rašo, kad gamtoje, ypač valtyje ant vandens, jaučiasi atsidūręs už ribos, pasiekiamos piktiems žmonėms. Gamta jam suteikianti ypatingą ramybę, širdies polėkį, atleidžianti nuo varginančios pareigos galvoti.

- Bet... su šituo tobulu manikiūru - rankas į žemę...

- (Juokiasi.) Manikiūras - kad juodos panagės nesimatytų. O jei rimtai - panerti rankas į žemę - tai toks saldus jausmas. Atgauni jėgas, kaip mitologinis Antėjas. Ir miegas čia ypatingas. Tiesiog palaimingai į jį pasineri. Ir sapnai ypatingi. Kartais pabudusi sapno vidury meldžiu Dievą, kad leistų jį pabaigti. Ir leidžia. O ryte laužau galvą, ką gi tas sapnas galėtų reikšti. Nes tai veikiau panašu į ryškius regėjimus arba mitologines metaforas.

- Gal ir tai ras vietos naujoje knygoje?

- Nežinau. Bent jau šiuo metu esu užsidegusi parašyti knygą vaikams. Jos pagrindinis herojus bus kaimynas Maksas.

Pažintis su kaimynu

Tas Maksas - tai mažas gauruotas kaimynų šuniukas, kurio gera širdis keliskart didesnė už jį patį. Tiksliau būtų jį vadinti Mažasis Maksas Didžioji Širdis. Samarietiška Makso veikla dideliame gyvulių ūkyje apaugusi įstabiausiomis istorijomis. Yra, pavyzdžiui, užauginęs, išvedžiojęs ne vieną viščiukų, ančiukų kartą. Šildo, laižo, saugo, kad neitų į kelią. Užaugino ir vištos išperėtą vienišą našlaitį žąsiuką. Jau buvo didelis žąsinas, bet vis dar su Maksu miegojo, padėjęs ilgą kaklą ant jo šiltų gaurų. Ir, nepatikėsite, kažkaip keistai gargsėjo - amsėjo... Yra išlaižęs, išgydęs lapės sužalotą vištą. Tik Maksiuko dėka višta nepateko į puodą. Beje, vištų globa kartais būna gerokai perdėta. Įnirtingai lodamas Maksas net gaidį tempia nuo vištos...

Šiandien Maksiukas turi naują rūpestį. Višta išperėjo žąsiukus, bet mielai išsisuktų nuo daugiavaikės mamos pareigų. Šuniukui tik to ir reikėtų, bet... į mamos statusą pretenduoja ir bevaikė žąsis. Kaip išsispręs konfliktas dėl mažylių pulkelio globos, kol kas dar neaišku.

Šeimos padidėjimo laukia ir suvargusi balta katytė. Lyg iš Biliūno „Kliudžiau“. Nusišėrusiomis ausytėmis, ašarojančiomis akimis. Ji jau seniai pamiršusi pieno skonį. Visame kaime nebėra nė vienos karvės. Ką ir kalbėti apie arklius. Europa kaimo žmonėms moka už tai, kad jie nieko neaugintų - nei javo, nei gyvulio. Vienintelis rūpestis - nušienauti dirvonuojančius žemės plotus ir atsiimti pinigus.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • UŽDARO: Vokietijos parfumerijos tinklas „Douglas“ Europoje uždaro 70 parduotuvių.
  • VIDAUS POLITIKA: Prezidentūros vidaus politikos grupėje dirbs 4 patarėjai, sako prezidento Gitano Nausėdos patarėjas Povilas Mačiulis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Tobago Anthony Joseph.

Ar ketinate dalyvauti Baltijos kelio minėjime?

balsuoti rezultatai

Ar šiandieną pavyktų atkartoti Baltijos kelią?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +12 C

 +11 +14 C

 

 +12 +14 C

+22 +23 C

 +22 +25 C

 

 +23 +24 C

0-3 m/s

 0-3 m/s

 

0-2 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis