A.Žmuidzinavičiaus giminaičio paletė kitokianuotraukos

2012 kovo mėn. 17 d. 14:20:42 Perskaitė 2776

„Dėl to, kad esu dailininkas, gal kalti genai, o gal ir ne“, - šypsosi vieno žinomiausių Lietuvos dailininkų Antano Žmuidzinavičiaus (1876-1966) giminaitis Romas Žmuidzinavičius. Netrukus 60-metį švęsiantis vyras per pastaruosius metus yra nutapęs arti pusantro šimto paveikslų ir surengęs keletą parodų. Toks intensyvus kūrybos periodas atsirado, kaip sakoma, ne iš gero gyvenimo.

Baisiau negu išpažintis

„Skubu tapyti ir tai darau su didžiuliu malonumu, spalvos ir vizijos man suteikia jėgų ir praskaidrina nuotaiką“, - aiškina vyras, prieš pusantrų metų netikėtai patyręs didelę traumą.

Žmuidzinavičių giminėje visi vyrai buvo ir yra aukšti. Tad 195 cm ūgį iš giminės ąžuolų paveldėjo ir Romas. Dailininkas - įspūdingo ūgio, stoto ir... vešlios barzdos. Beje, savitą daugiasluoksnės tapybos techniką įvaldęs vyras, kurio parodą šiuo metu galima pamatyti Lietuvos žemės ūkio ministerijoje, prašo jo darbų nelyginti su A.Žmuidzinavičiaus. „Jis - savo meto įžymybė, o aš į tokias aukštumas netaikau, - kalba vyras. - Aš esu aš. Esu tokio charakterio, kad nemėgstu daug kalbėti, ypač apie save. Man pokalbis su žurnalistais - baisiau negu išpažintis kunigui. Todėl ir pasirinkau spalvų bei vizijų kalbą“, - prisipažįsta dailininkas.

Romas yra A.Žmuidzinavičiaus brolio Mykolo provaikaitis, o tiksliau kalbant jo prosenelis Kazimieras su garsiuoju menininku buvo pusbroliai. A.Žmuidzinavičiaus šeimoje gimė tik vienintelė dukra Giedrė, kuri ištekėjusi pakeitė pavardę į Gučienės. Beje, jos dukra, taip pat Giedrė, yra grafikė.

Atminimas - pypkė su velniuku


Kaune, prie Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus yra priestatas, kuris tapo savarankišku padaliniu - Velnių muziejumi. O toji nelabųjų ekspozicija yra garsi ne tik Lietuvoje. Čia Romas buvo senokai. O kam? Juk muziejus yra muziejus, o jam įdomesnė už tą memorialinę vietą yra žymaus gentainio parašyta knyga „Paletė ir gyvenimas“, paveikslų reprodukcijos. Romas turi ir A.Žmuidzinavičiaus dovaną - pypkę su ten tupinčiu velniuku. Teiraujuosi, gal paveldėjo aistrą ką nors kolekcionuoti? „Ne, velniukų nerenku, atvirkščiai - man labiau patinka angelai ir gerosios dvasios“, - sako pašnekovas. Iš tiesų jo pastarojo meto darbuose dažnas angelo sargo motyvas.

Ką jis pamena apie savo žymųjį giminaitį A.Žmuidzinavičių? „Negaliu jūsų nudžiuginti labai artimu bendravimu su juo. Na, kartu su tėvais buvome nuvažiavę į Druskininkus, kur ilsėjosi žymus giminaitis, bendravome su juo. Tuomet man, dar vaikui, nebuvo svarbu, ar tas senolis yra garsus. Labiau buvo smalsu jo dažų tūbelės, teptukai. Esu jam ir molbertą panėšėjęs į gražią vietą prie Nemuno. Jis buvo puikus peizažo meistras“, - prisimena vyras.

Varėnoje gimęs, Vilniuje mokęsis ir dirbęs daugiausiai restauravimo srityje dailininkas jau 15 metų gyvena Trakų Vokėje, ramioje vietoje. Namas, didelis vešlus sodas, pievelė, didžiausias terariumas ir daugybė akmenų... „Į savo namo kiemą tempiau iš visokių pašalių didelius akmenis“, - pasakoja vyras. Kai kuriuos akmenis dailininkui maga pagražinti, įgręžti kokią pasagą ar kokią kitą žaismingesnę detalę.

Vienišiui patarėjų nereikia

Kodėl žinomo lietuvių dailininko giminaitis nestojo į Dailininkų sąjungą? „Aš ir spaliuku nesu buvęs, jokiai partijai niekada nepriklausiau ir nenorėjau priklausyti, - juokiasi. - Turiu savas pažiūras, savas nuostatas. Tai kam man prisirišti prie kokios nors sąjungos? Esu iš esmės vienišius, nes kūryba jau toks dalykas, kad čia patarėjų nereikia. Net ir mano žmona ir sūnus nesmalsauja, o kokį paveikslą šiuo metu tapau“.

Dailininkas vienatvę dar labiau pamėgo nuo tada, kai jį ištiko nelaimė. Vyras, viešėdamas Švedijoje pas draugus dailininkus, neatsargiai paslydo ir parkrito. „Dievas mane tuo įvykiu tikriausiai įspėjo, kad reikia sustoti, labiau įsigilinti į gyvenimo vertybes. Tad iš namų Trakų Vokėje išeinu retai. Man belieka gamta, kurią matau aplinkui, Trakų Vokės, kurioje gyvenu jau penkiolika metų, motyvai. Dar labai myliu Vilnių, miesto architektūrą, kurią galiu tapyti be paliovos“, - kalba dailininkas, kuris dar yra žinomas ir kaip vienas iš menininkų grupės „Menas paveldui“, įkurtos Trakų Vokės kultūros namuose, grafo J.Tiškevičiaus rūmuose. Nuo 2005 metų jis kartu su dailininku Ojaru Mašidlausku bei Trakų Vokės kultūros namų direktore Loreta Marcinkevičiene parke rengia tarptautinius dailininkų plenerus.

Kai galėjo normaliai judėti, daug važinėjo po Lietuvą ir kitas šalis. Labiausiai vyras apgailestauja, kad dabar jam sunkoka nuvažiuoti ir į dzūkų kraštiečių susitikimus Marcinkonyse. Ten jis nuveža savo darbų parodyti bičiuliams, jiems yra padovanojęs nemažai darbų. Ir dar vyras didžiuojasi, kad jis su keliais bičiuliais dar sovietmečiu buvo nuvykęs į Igarką Sibire, ten tvarkė lietuvių tremtinių kapus ir tapė paveikslus, o jų parodą padovanojo vietos kultūros namams.

Stebuklo belaukiant

Parodose ir pleneruose nuo 1978 metų dalyvaujančio dailininko paveikslai - tai tarsi gyvenime ir gamtoje nuolat besikartojantis virsmas: besikeičiantys metų laikai ir nuotaikos. Originalius R.Žmuidzinavičiaus peizažus ir sostinės ar Trakų Vokės motyvus galima pavadinti netradicine mistifikuota tapyba. Jie išsiskiria spalvų intensyvumu, sodriais potėpiais, kurie iškyla iš paveikslo plokštumos.

Dėmesį patraukia keli romantika spinduliuojantys moterų portretai. Tad kas toji mūza, įkvepianti ir vedžiojanti jo teptuką ir gana šviesių ir nuotaikingų spalvų paletę? „Visą gyvenimą traukė gražios moterys, bet išsirinkau vieną, - šypsosi. - Su žmona Birute susilaukėme sūnaus, jam keturiolika ir rūpi kompiuteriai, o ne tapyba“. Romą vienodai traukia gamta ir miestas. Gal dėl to, kad ilgą laiką yra dirbęs restauravimo srityje. Jis yra ranką pridėjęs restauruojant Verkių rūmus, Šv.Jonų bažnyčią, Klaipėdos konservatorijos salę ir kitus objektus.

Koks paveikslas brangus pačiam dailininkui? „Visi paveikslai mieli širdžiai ir su jais skirtis visada sunku. Iš pastarojo meto darbų gal  išskirčiau paveikslą „Stebuklo belaukiant“. Į savo darbus „įaudžiu“ ir savo, ir tautos vilties dalelę“. Svarbiausia, anot tapytojo, nepasiduoti nevilčiai.

Prisimenant Antaną Žmuidzinavičių

Gimė 1876 Seirijuose. Nuo 1899 m. tapybą studijavo Varšuvoje ir privačiose Paryžiaus akademijose, tobulinosi Miunchene, Hamburge. 1907 m. su kitais organizavo pirmąją lietuvių dailės parodą, įkūrė Lietuvių dailės draugiją ir kurį laiką buvo jos pirmininku. Nuo 1908 iki 1924 m. keliavo po Vakarų Europą ir JAV. Gyveno Kaune ir dėstė Kauno taikomosios dailės institute. Jam 1947 m. suteiktas profesoriaus vardas. Sukūrė apie 2 tūkst. kūrinių. Mirė 1966 metais, palikdamas didelę dalį kūrinių ir velnių kolekciją valstybei, kurie yra jo vardo muziejuje.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net