Ar daug žinome apie Lietuvos ežerusnuotraukos

2013 rugpjūčio mėn. 31 d. 14:00:32 Perskaitė 3510

Nors Lietuva vadinama ežerų kraštu, kaip sako akademikas Kęstutis Kilkus (66 m.), apie šalies ežerus žmonės žino dar palyginti nedaug. Tad ir knygą apie Lietuvos ežerus mokslininkas rašė tikėdamasis, kad prie vandens telkinių mėgstantys ilsėtis žmonės geriau pažins ežerų gelmes, kurios turtingos augalijos bei gyvūnijos.

Mistinis povandeninis peizažas

„Kai kas tikrai domisi ežerais ir šita knyga jiems tikriausiai bus įdomesnė, sakykime, narams arba užkietėjusiems žvejams, ne tokiems atsitiktiniams, bet kurie kiekvieną savaitgalį lekia prie vandens. Tačiau kas mėgsta tiktai šiaip nuvažiuoti pasimaudyti, pasideginti prie ežero, nelabai įsivaizduoja, kas dedasi ežero viduje. Todėl knygą apie Lietuvos ežerus skyriau žmonėms, kurie priėję, privažiavę prie ežero ne vien tiktai pasigrožėtų vaizdais, bet ir kažką naujo sužinotų, kas darosi vandenyje, kaip tas vanduo gyvena, kaip jis atsinaujina, kas maitina ežerą, kam jis atiduoda vandenis ir pan. Kitaip sakant, knygoje sudėta viskas, kas rašant nutrupėjo nuo mokslinių straipsnių ar monografijų į užrašų knygutes, - visa tai, ko į straipsnius nesudėjau, bet kas dažniausiai žmonėms ir būna įdomiausia“, - sako apie ežerus naują knygą parašęs mokslininkas.

Habilituoto mokslų daktaro, Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario, Vilniaus universiteto profesoriaus emerito K.Kilkaus naujoji knyga skirta daugiau nei šimtui įdomiausių ežerų, kurių vieni daugiau žinomi, kiti mažiau.

„Nori nenori, vieni mūsų ežerai yra dažnai minimi, prie jų dažnai važiuojama, todėl jie ir patenka į šitą knygą. Kai kurie yra ir mažesni, bet jie man buvo įdomūs, nes prie jų daugiau važinėta, daugiau būta ekspedicijose, apie juos užrašų knygutėse daugiau užsiliko informacijos, kurią paskui galima perkelti į knygą, - paaiškina ežerotyrininkas, patikindamas, kad Lietuvoje yra nepaprastai įdomių, net mistinių, ežerų: - Lietuvoje yra mistinių ežerų pagal povandeninį peizažą. Kai dabar aktyviai reiškiasi narai, labai daug filmuojantys po vandeniu, ką jie ištraukia su kino juostomis per paskutinius metus, tai net neįsivaizdavome, kad taip gali būti. Kai kurių ežerų ir vardai sako, kad jie ypatingi, pavyzdžiui, Versminis. Tai rodo, kad žmonės jau senų seniausiai žinojo, jog ežero dugnas „verda“. Iš tikrųjų dabar, kai narai nufilmuoja, pamatai, kaip ten dugne viskas tik kunkuliuoja. Daug yra įdomių dalykų, tiktai reikia dažnai nerti po vandeniu. Tai tokios įdomybės, kurias matome panėrę ar priėję prie ežero, o iš mokslinės pusės galima dar daugiau įdomybių išsakyti, pavyzdžiui, visi mūsų ežerai patys savaime išsimaišo nuo paviršiaus iki dugno dukart per metus“.

Anksčiau nardęs K.Kilkus pasakoja, kad mūsų ežerai yra vidutinio skaidrumo, bet tai visai nereiškia, kad vandens kokybė bloga. Vandens skaidrumo sumažėjimas susijęs su dumblių (tiksliau vandens) žydėjimu vasarą. Baigiasi vandens žydėjimas, ir vanduo praskaidrėja. „Ne veltui narai, norėdami filmuoti gražius peizažus, neria žiemą. Šiaip didžiausias skaidrumas būna žiemą po ledu, kai nėra mikroskopinių vandenyje sklandančių augalėlių, dumblių, kai ir vėjas nesudrumsčia, nesumaišo vandens. Šiaip įprastas mūsų ežerų skaidrumas yra trys keturi metrai, bet priklauso nuo sezono ir to, ką vadiname skaidrumu. Ežerotyrininkai skaidrumą suvokia kaip fizinį dydį, kurį savo prietaisais fiksuoja. O žmonės dažniausiai sprendžia pagal tai, mato giliai ar negiliai, persisvėrę per valties bortą“, - atkreipia dėmesį ežerotyrininkas.

Nepriimtas į jūrininkus, tapo hidrologu

Kada ežerai yra gražiausi pačiam knygos autoriui, žinomam hidrologui K.Kilkui? „Turbūt visada, tiktai ne žiemą“, - šypsosi pašnekovas, gyvenantis gražioje vietovėje prie ežero, netoli Kernavės. Kas lėmė, kad K.Kilkus savo gyvenimą susiejo su ežerais? „Vaikystėje visko buvo, ne vienus metus gyvenau prie Tauragno ežero. Taip jau likimas lėmė. Ežerus turbūt pasirinkau todėl, kad netapau jūrininku. O jūrininku tapti negalėjau, nes 11-oje klasėje iš jūreivystės mokyklos gavau laišką, kad su akiniais nepriimama, nors kai dabar rodo jūreivystės mokyklos kursantus, matau ir nešiojančių akinius. Bet anksčiau buvo griežta nuostata nepriimti, todėl Vilniaus universitete pasirinkau geografijos ir hidrologijos specialybę, o įdomiau man pasirodė ne upės, o ežerai“, - pasakoja Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys K.Kilkus.

Mokslininkas viliasi, kad knyga skaitytojams padės ne tik geriau pažinti pamėgtus, bet ir užmarštyje skendinčius ežerus ar ežerėlius. „Yra daug, kaip sakyti, didelio populiarumo nesulaukusių ežerų. Arba dėl to, kad jie nuošaliau nuo kelių, arba kad mažyčiai ir juos žino tik aplinkinių kaimų ar miestelių gyventojai. Prie tokių ežerėlių mažiau vietos poilsiavietėms steigti, o tai mūsų laikais irgi svarbu. Tad tokie ežerėliai, žinoma, užmirštami. Bet žmonės dabar viską randa. Yra dar kitas dalykas: knygoje aprašomi ežerai, kurie turi gylio žemėlapius, arba batimetrinius planus. Sumanymas toks ir buvo, kad ne tik tekstai būtų, bet ir batimetriniai planai. Tokius žemėlapius turi beveik aštuoni šimtai ežerų iš beveik 6 tūkst., jeigu su mažiukais ežerėliais skaičiuosime. Tai juos turi ne toks ir didelis procentas“, - sako knygos autorius.

K.Kilkus akcentuoja, kad mūsų ežerai yra kraštovaizdžio puošmena ir pasididžiavimas. Pasak jo, gerai, kad gyvename krašte, kuriame kraštovaizdis sukurtas paskutinio ledmečio. „Jeigu gyventume senesniame kraštovaizdyje, kaip ukrainiečiai ar didelė dalis Baltarusijos, kur didelės teritorijos suformuotos priešpaskutinio ledmečio, gerokai senesnio, - pasakoja hidrologas, - tų ežerų būtų mažiau arba gerokai užpelkėję, daugiau užaugę vandens augalais. Ir ežerų reljefas ten ne toks išraiškingas, per tiek metų sulėkštėjęs, ištekantys upeliai nudrenavę ežerus ir šie virtę sausais duburiais, pelkaitėmis. Mūsų kraštovaizdis jaunas, dėl to ir turime ežerų. Bet anksčiau ar vėliau ežeras išnyks, po daugybės metų jį vis tiek palies neišvengiami procesai: užnešimas, uždumblėjimas, užaugimas, tik ypač gilūs duburiai turi šansą tapti ilgamečiais. Mes neturime baikalų ir panašių ežerų, galinčių egzistuoti milijonus metų. Jeigu nesismulkintume į dešimtis ar šimtus metų, mūsų ežerai, galima sakyti, vienaamžiai. Tik Žemaitijoje, kur traukėsi paskutiniai ledo liežuviai, turime šiek tiek jaunesnių ežerų, o mūsų ežeringoji rytinė juosta yra daugmaž vieno amžiaus“.

Tai ar Lietuva pelnytai vadinama ežerų kraštu? „Atsakymas būtų dviprasmis, - atsako akademikas K.Kilkus. - Viena vertus, pelnytai, nes iš tiesų turime gražių ežerų, kokių neturi daugelis šalių, net mūsų kaimynių. Ir išlaikėme tuos ežerus gana geros būklės. Bet ežerų kraštu Lietuvos nepavadinčiau, nes sudėjus į krūvą visų ežerų plotą ir padalijus iš šalies ploto ežeringumas būtų artimas pasaulio vidurkiui. Tad pagal realų ežeringumą, sakyčiau, esame vidutiniai, bet tik ne pagal vaizdinį ežeringumą. Važiuodami iš Vilniaus į Molėtus, matysime nusagstytas ežerų akutes, kurios nedaug duoda bendram ežeringumui, užtat suteikia ežeringo kraštovaizdžio įspūdį“.

Trumpai apie Lietuvos ežerus

Lietuvoje yra apie 6 tūkst. gamtinės kilmės ežerų, 2850 ežerų plotas yra didesnis nei 0,5 ha. Didesnę dalį sudaro mažesni (iki 0,5 ha) natūralios kilmės ežerėliai, tačiau bendras jų paviršiaus plotas nedidelis.

Aukštaičių aukštumoje telkšo didžiausi (Drūkšiai, Dysnai), giliausi (Tauragnas, Malkėstaitis), ilgiausi (Asveja, Sartai) šalies ežerai. Dzūkų ir Sūduvos aukštumose ežerų grupės mažesnės. Žemaičių aukštumoje telkšo dideli Platelių, Lūksto, Masčio, Biržulio, Germanto ežerai.

Didžiausias ežeringumas yra šalies šiaurės rytuose, Ignalinos ir Zarasų rajono rytinėje dalyje.

Dauguma Lietuvos ežerų susitelkę ledyninės ir upinės kilmės dubenyse.

Giliausias Lietuvos ežeras yra Tauragnas, jis šiek tiek pagilėjęs: anksčiau buvo 60,5 m gylio, o pakartotiniai matavimai parodė, kad 62,5 m.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net