A.Jurskis - Kauno radijo stoties įkūrėjas

Alfonsas Jurskis gimė 1894 m. rugpjūčio 4 d. Panevėžio apskrities Pumpėnų valsčiaus Akmenytės vienkiemyje, ūkininko šeimoje. Akmenytė yra visai netoli Kriklinių (Pasvalio r.), tačiau pagal dabartinį administracinį suskirstymą priklauso nebe Pasvalio, o Panevėžio rajonui. Šis vienkiemis visada priklausė Kriklinių parapijai. Akmenytės, kurioje gimė A.Jurskis, jau nebėra net dabartiniuose žemėlapiuose. Nebėra ir Jurskių sodybos. Likęs tik ąžuolas ir atkuriant Nepriklausomybę pastatytas paminklas.

Anksti mirus tėvui, devynmečio Alfonso mokslinimu rūpinosi tėvo brolis Papilės klebonas, gamtos mokslų mėgėjas kun. Petras Jurskis (1862-1914). Tad A.Jurskis mokslus pradėjo Papilėje, 1905-1912 m. mokėsi Mintaujos realinėje gimnazijoje. Vėliau iškeliavo į Peterburgą. 1912-1916 m. A.Jurskis studijavo Peterburgo politechnikos institute elektromechaniką ir, studijas sėkmingai baigęs, tapo diplomuotu inžinieriumi.

1916 m. baigęs dar specialius jūrų laivyno radiomechanikų kursus tarnavo Archangelsko laivyno ledlaužiuose radiomechaniku. Atplaukęs ledlaužiu į Angliją kurį laiką liko Liverpulio radijo dirbtuvėse ir domėjosi radiotechnikos bandymais.

Jau Mintaujos gimnazijoje A.Jurskis dalyvavo slaptoje lietuvių moksleivių kuopelėje, studijų metais Peterburge aktyviai reiškėsi lietuvių techninės terminijos darbuose, eidavo į lietuvių studentų kultūrinius ir mokslinius sambūrius. 1917-1918 m. Archangelske padėjo tvarkyti lietuvių tremtinių reikalus. 1919 m. lapkričio 7 d. A.Jurskis iš Anglijos grįžo į Lietuvą ir įsiliejo į Lietuvos kariuomenės gretas. Kaune įstojo į Lietuvos kariuomenės elektrotechnikos batalioną ir, būdamas laisvai samdomas radijo inžinierius, organizavo elektrotechnikos dirbtuves. 1920 m. jam suteiktas karo valdininko statusas. Dalyvavo kuriant ir aprobuojant lietuviškus karo technikos terminus.

1923 m. A.Jurskis buvo išsiųstas tobulintis į Prancūziją - garsiąją Paryžiaus aukštąją elektrotechnikos mokyklą. Ten teorinių radijo žinių sėmėsi Radiotelegrafijos skyriuje, kuriam vadovavo dukart Nobelio premijos laureatė Marija Sklodovska-Kiuri (Marie Skųodowska-Curie, 1867-1934). 1924 m. diplomuotas radijo inžinierius A.Jurskis buvo pakviestas dirbti Eifelio bokšte. Ten toliau tobulino radiotechnikos žinias.

1924 m. grįžęs į Kauną A.Jurskis buvo paskirtas į Aukštuosius karo technikos kursus, ten vadovavo savo įsteigtai radijo laboratorijai ir iki 1940 m. dėstė radiotechniką, elektrotechniką ir matematiką. Tuos dalykus dėstė ir Lietuvos karo mokykloje.

Nuo 1926 m. gegužės Susisiekimo ministerija jį paskyrė Kauno radijo stoties viršininku. A.Jurskis radijo stočiai vadovavo nuo 1926 m. gegužės iki 1930 m. 1926 m. birželio 12 d., jam vadovaujant, ši stotis pradėjo transliacijas. 1926 m. A.Jurskiui suteiktas kapitono laipsnis. 1927-1929 m. jis buvo radijo tarybos sekretoriumi. 1927-1944 m. dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universitete - dirbo docentu, buvo savo įsteigtos Radijo katedros vedėjas, 1940-1944 m. - Technologijos fakulteto prodekanas. A.Jurskis telkė karių ir civilių radijo mėgėjų draugijas ir joms vadovavo. Nuo 1935 m. pirmininkavo nuolatinei komisijai, kuri rūpinosi Karo muziejaus technikos skyriumi. Buvo Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmuoju valdybos sekretoriumi. 1928 m. A.Jurskiui suteiktas majoro laipsnis. 1930 m. jis buvo paskirtas Vytauto Didžiojo Aukštųjų karininkų kursų radijo kabineto vedėju. 1934 m. A.Jurskiui suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis, 1935 m. jis paskirtas Karo technikos valdybos tyrimų komisijos nariu. Buvo apdovanotas: Gedimino 4 laipsnio ordinu (1929) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928). Rašė „Bangų“ savaitraštyje (skyriaus „Radijo visiems“ vedėjas), paskelbė daug mokslinių straipsnių, išleido keletą knygų ir vadovėlių: „Kreipiamoji radiotelegrafija ir radiogoniometrija“, „Akustika ir patalpų įgarsinimas“, „Mūsų galingoji radijo stotis“ (1926), „Radiotechnika. Pirmoji knyga. Radiotelegrafija“ (1927).

A.Jurskis gilią vagą išarė radiotechnikos teorijos dirvonuose ir praktiškai atliko televizijos vaizdo perdavimo per atstumą originalius bandymus, vertinga medžiaga papildydamas televizijos kūrimo pagrindus.

1940 m. spalio 3 d. A.Jurskis buvo paskirtas Raudonosios armijos Vilniaus pėstininkų karo mokyklos dėstytoju, tačiau jau gruodžio 11 d. buvo iš šių pareigų atleistas. Represijų pavyko išvengti.

1944 m. A.Jurskis su šeima - žmona Ona Tallat-Kelpšaite Jurskiene bei vaikais Snieguole Marija Ona ir Liutaveru Kazimieru, - Raudonajai armijai galutinai antrą kartą okupuojant nepriklausomą Lietuvą, pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją ir atsidūrė Augsburge, Bavarijoje. Tais tragiškais tremties metais A.Jurskis aktyviai reiškėsi lietuviškoje kultūrinėje veikloje. Buvo Haunšteteno stovyklos tremtinių švietimo vadovas, 1946-1948 m. - Augsburgo aukštesniosios technikos mokyklos direktorius. Niurtingeno aukštesniojoje mokykloje dėstė radiotechniką. Tremtyje gimė dar vienas sūnus Juozas Saulius.

1946 m. A.Jurskis drauge su dr. Adolfu Šapoka (1906-1991) ir dr. Vladu Viliamu (1904-1972) įkūrė Augsburgo lietuvių „Alkos“ draugiją ir iki 1949 m. jai vadovavo, buvo Inžinierių tremtinių draugijos centro valdybos pirmininkas.

1949 m. pavasarį A.Jurskis atvyko į Ameriką ir su šeima apsigyveno Filadelfijoje. Nuo rugsėjo 1 d. buvo pakviestas eiti radiotechnikos profesoriaus pareigas Templės universiteto Technikos institute. Čia vėl atgijo jo kūrybinis ryžtas ir begalinė energija. Jis suorganizavo ir nuo 1954 m. vasario 4 d. vadovavo Amerikos lietuvių inžinierių sąjungos Filadelfijos skyriui, buvo centro valdybos pirmininkas, taip pat vadovavo Filadelfijos „Ramovės“ skyriui.

A.Jurskis rašė straipsnius Bostone leistai „Lietuvių enciklopedijai“, buvo jos elektrotechnikos skyriaus redaktorius. Bendradarbiavo Filadelfijos lietuvių „Bendruomenės balso“ radijo valandėlėse. Jo duktė Snieguolė 15 metų dirbo tų valandėlių vedėja-redaktore. A.Jurskis buvo linkęs į filosofiją, buvo idealistas, estetas, domėjosi liaudies menu, pats piešė ir tapė. Savo idealu, kelrodžiu laikė rašytoją, kanauninką doc. Juozą Tumą-Vaižgantą (1869-1933). Nepriklausė jokiai partijai, tačiau Lietuva ir jos likimas jam labai rūpėjo visą gyvenimą. Net paskutiniai priešmirtiniai jo žodžiai buvo: „Vyrai, nesiginčykime... Mums svarbiausia - Lietuva.“ 1966 m. liepos 31 d. A.Jurskis vėžio ligos pakirstas mirė. Buvo palaidotas Filadelfijoje, Prisikėlimo kapinėse.

Pagerbtas ir neužmirštas A.Jurskio atminimas vos atgimusioje nepriklausomoje Lietuvoje - buvusioje tėvų sodyboje, Akmenytės vienkiemyje, prie ąžuolo dabar rymo liaudies meistro Jono Matulio 1989 m. išskaptuotas ąžuolinis stogastulpis, menantis A.Jurskį - mokslininką, pedagogą, skaidrios minties švietėją ir mąstytoją.

A.Jurskio žmona Ona Tallat-Kelpšaitė Jurskienė gimė 1895 m. Padievyčio dvare, Laukuvos valsčiuje (dabar Šilalės r.). Ji - būsimo Lietuvos kariuomenės kavalerijos brigados generolo Kazio Tallat-Kelpšos (1893-1968) sesuo. 1914 m. Ona baigė Kijevo Konopnickos mergaičių gimnaziją, pradėjo studijuoti Kijevo medicinos institute, ruošėsi būti odontologe, bet mokslus nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dirbo Žemės ūkio ministerijos Miškų departamente sekretore ir vertėja. Ištekėjo už A.Jurskio. Gimus vaikams, grįžo į gimtinę ir apsigyveno Karūžiškės II dvare, paveldėtame iš tetos (motinos sesers Juzefos Joanos Bytautaitės-Napierkauskienės). Karūžiškėje II Ona Jurskienė ūkininkavo ir augino vaikus. 1944 m., artinantis antrajai sovietų okupacijai, su šeima pasitraukė į Vakarus. Ten dirbo pačius įvairiausius darbus, augino vaikus, rūpinosi namais ir lietuviškų tradicijų puoselėjimu. Ne veltui visi Jurskių vaikai puikiai kalba lietuviškai, net ir abu broliai: Liūtaveras Kazimieras ir Juozas Saulius, iki šiol tebegyvenantys JAV (Snieguolė Marija Ona beveik po 50 metų, praleistų JAV, grįžo į Lietuvą ir čia gyvena). Kaip rašė pats A.Jurskis, jų šeimoje meilės ir šviesos buvo daug, o viso to puoselėtoja buvo Ona. Mirė O.Jurskienė jau Lietuvai tapus nepriklausoma, 1993 m. O į gimtinę sugrįžo kartu su vyru tik 2012 m. rugpjūčio 4 d. (beje, A.Jurskis gimė irgi rugpjūčio 4 d., o jo duktė Snieguolė - rugpjūčio 5 d.), Karūžiškės II dvare vyko iškilminga Alfonso ir Onos Jurskių perlaidojimo ceremonija. (Prieš tai, rugpjūčio 3 d., Kaune irgi vyko didelės iškilmės, ten buvo pagerbtas radiotechnikos pradininko Lietuvoje ir jo žmonos atminimas.) Perlaidojimo ceremonijoje dalyvavo daug giminaičių iš visų Lietuvos kraštų, Šilalės rajono savivaldybės atstovai. Pagrindinė tėvų palaikų perlaidojimo iniciatorė ir iškilmių organizatorė buvo Snieguolė Jurskytė-Akstinienė, jos vyras Domas Akstinas bei broliai Liūtaveras ir Saulius. Žinoma, daug prisidėjo ir Šilalės rajono savivaldybė.

Trumpai apie Karūžiškę II (tik neaišku, kur yra I). Ji yra labai vaizdingoje, kalvotoje Žemaitijos vietoje šalia Medvėgalio kalvos, siekiančios net 234,6 metro virš jūros lygio. Medvėgalis ir yra Karūžiškės II dvaro laukuose. Ši kalva turi dvi viršūnes: viena - aukščiausia Žemaitijos kalva, kita - Medvėgalio piliakalnis. Sovietmečiu Karūžiškės II dvaras buvo labai apleistas. Dvarą paveldėjo ir tvarko Jurskių dukra Snieguolė Jurskytė, grįžusi iš Filadelfijos - joje pragyveno 55 metus, - į gimtąjį Kauną, kurį paliko būdama 12 metų. Kaip didžiausią turtą ji parsigabeno tėvo archyvą, jo knygas, paveikslus, visa tai ji nori sutvarkyti, naujam gyvenimui prikelti savo tėvo mintis. „Tėvelis vis kartodavo: „iš Lietuvos pasitraukėme todėl, kad išliktume, o išlikti būtina tam, kad sugrįžtume. Galbūt mes nesulauksime, bet sovietų valstybė susprogs iš vidaus, ir jūs galėsite grįžti į laisvą Lietuvą.“ Tuomet tai buvo pranašiški žodžiai, bet jie išsipildė“, - rašo S.Jurskytė.

Karūžiškėje II dabar galima gėrėtis skoningai restauruotais pastatais, jaukia aplinka, švariu tvenkiniu. Nieko nėra, kas rėžtų akį, viskas gražiai suderinta. Neseniai pastatytas naujas kryžius, kuris perlaidojimo dieną ir buvo pašventintas. Buvusio senojo dvaro pastato, iš kurio pajudėjo vežimas, išvežęs Jurskių šeimą į nežinią, vietoje D.Akstino iniciatyva buvo sukrauta didžiulė akmenų krūva, į ją įstatytas stiebas, ant jo plevėsuoja Trispalvė.

2012 m. išėjo ir A.Jurskio knyga „Sudiev, Tėvyne, priešo pavergtoji“. Tai dienoraštis, pradėtas rašyti nuo pat išvykimo iš Karūžiškės II dienos, ten aprašomas Jurskių šeimos bei kitų lietuvių gyvenimas svetimame krašte.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“