Adomas Petrauskas - muziejaus įkūrėjas

„Daug mačiau muziejų visokių plačiame pasaulyje, o labiausiai sujaudino Uoginių Adomo Petrausko sukaupti etnografiniai turtai. Čia viskas šneka širdžiai ir protui, parodo, kaip mūsų protėvių būta, gyventa, kokį vargą pakelta. Lenkiu galvą prieš mieląjį A.Petrauską ir visus geros valios žmones, savo rūpesčiais sutelkusius neįkainojamas vertybes giliam mūsų tautos praeities, jos būdo, jos gražiausių bruožų pažinimui!“ - tokį įrašą paliko Kupiškio rajono Uoginių kaimo etnografinio muziejaus, dabar besivadinančio jo įkūrėjo A.Petrausko vardu, atsiliepimų knygoje jį ne kartą aplankęs rašytojas Juozas Baltušis.

Čia - gilios bočių pėdos

Kupiškėnų žemėje, pora kilometrų nuo Antašavos, 13 kilometrų nuo rajono centro, prie Mūšos intako Pyvesos, išsidėstęs senas Uoginių kaimas. Istoriniuose šaltiniuose net 1585 m. minimas Uoginų dvaras! Tai, kad čia rasta net neolito laikų gyventojų stovyklos liekanų, byloja, kokia sena ši gyvenvietė. Uoginių kaimas toks platus, kad jo atskiras dalis dėl patogumo žmonės įvardijo atskirais pavadinimais: Papyvesiai, Medruomis, Telesiūnai. Uoginiuose būta per pusšimtis sodybų, nuo 1913 m. čia veikė pradinė mokykla.

Sovietmečiu šis kaimas tapo kolūkio centru, o pirmuoju kolūkio pirmininku (prieš asmens valią, kaip sąžiningas, mylintis savo žemę ir žmones, galintis bent kiek padėti išgyventi tą prievartinę reformą) gyventojų buvo išrinktas A.Petrauskas. Ir žmonių jis nenuvylė: jis ne tik kiek įmanydamas padėjo kaimui išgyventi tą siaubingą „dirsių saujos už darbadienį“ laikotarpį, bet ir neleido užgesti tautinei dvasiai. O kad gyvieji šio žmogaus per gyvenimą sukauptas sakralines vertybes vienbalsiai įvardijo jo vardu - A.Petrausko muziejumi, nekasdienis atvejis.

Ta giminė čia akmenim įaugusi

Į Kupiškio kraštą Adomo proseneliai atvyko prieš du šimtmečius. Pyvesos upėje jie gaudė žuvis, pardavinėjo, taupė, nusipirko žemės, įkūrė sodybą. Visa tai prosenelis paliko sūnui Jokūbui. Čia 1914 m. spalio 6 d. Jokūbo Petrausko šeimoje ir pravirko ketvirtasis vaikas, Antašavos bažnyčioje pakrikštytas Adomu. Jam augant, uoginiškiai sakydavo: „Jis tęsia Petrauskų giminei būdingą gyvenimą - bendravimą su gamta ir Dievu“.

Adomas baigė vietos pradinę mokyklą, dirbo ūkyje, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, šventadieniais giedodavo Antašavos bažnyčios chore. Lankydamasis su Šiaulių universiteto turistais muziejuje, esu matęs šios bažnyčios klebono Adomui skirtą padėką jo 50-mečio proga. O pats choras jam net paskyrė giesmę. Su dainomis ir šmaikščiu žodžiu žinantis senas tradicijas Adomas visada būdavo kaimo žmonių renginiuose, vaidinimuose, nors jam pačiam teko išgyventi skaudžių kaip reta dienų: buvo vieni metai, per kuriuos jis palaidojo tėvą, žmoną ir sūnų! Užaugo tik dukra Onutė.

Muziejaus gimimas

Nors A.Petrausko etnografinio muziejaus įkūrimo pradžia oficialiai laikomi 1969 metai, gamtinę medžiagą savo neregėtiems eksponatams - keistas figūras primenančias medžių šakas, pintis, šaknis, kelmus, įdomius riedulius - jis tempė į savo kiemą ne vienus metus iki tol. Visos tos gamtos keistenybės, įgavusios patobulintą išvaizdą, rado sau vietą ant sodybos pastatų sienų, akmenys - kieme. Suakmenėję žaibo iškrovų smėlyje padariniai - žmonių vadinami „velnio pirštai“. Kaimo žmonių senutėliai buities reikmenys buvo kaupiami klėtyje. Visi jie Adomo kruopščiai suregistruoti muziejaus knygoje: kada kur rasti, iš ko gauti. Kai jie jau klėtyje ir troboje netilpo, buvo pastatyta antra klėtis ir padarginė.

O po kurio laiko gabus kaimo statybininkas I.Laužikas pastatė jo kieme originalų šešiabriaunį triaukštį bokštą, ir šiandien tebestovintį. Tas pastatas įdomus ne tik savo konstrukcija. Jis neturi standartinių betoninių pamatų - pastatytas ant keturių didžiulių lauko riedulių, tartum įamžinant muziejininko pomėgį juos rinkti. Su aukštu muziejaus bokštu tarytum varžosi šalia lyg tų sukauptų etnografinių turtų sargybiniai paties Adomo nuo Pyvesos pakrantės parsivežti ir pasodinti juodieji ąžuolai.

Žmonės su pagarba, su nostalgija mena garbingą muziejaus kūrėją, ne tik rodžiusį čia atvykstantiesiems eksponatus, bet ir galėjusį ištisas valandas pasakoti apie to krašto senovę, istorinius faktus. Išties, ne tik mums, ekskursijų gidams, bet ir kitiems, bent kartą jį aplankiusiems, magėjo čia vėl atvažiuoti: traukė ne tik eksponatai, bet ir ne kasdien sutinkama jų rinkėjo vidinė šiluma, pagražinta įgimtu šmaikščiu humoru.

Žavėjosi bendraminčiais

Turiu ir aš A.Petrausko padarytą ir man padovanotą mielą suvenyrą - juodojo ąžuolo kryžių, kuris kabo mano namuose garbingoje vietoje. Tai padėka man už tai, kad savo transportu nuvežiau jį pas kitą neeilinę krašto asmenybę, Adomo vienmintį Vilių Orvydą. Prie Salantų... Ak, kiek tas pasimatymas šiems mūsų šalelės gamtos įdomybių saugotojams suteikė džiaugsmo!

Uoginiai ir pati A.Petrausko asmenybė tapo įdomiu traukos centru ne tik kupiškėnams, bet ir, kaip pats sakė, „iš visų pasviečių čia atkankantiems“. Nebuvo rajone erdvesnio kiemo kaip Adomo, nebuvo ir nuotaikingesnio šeimininko už Adomą. O ką ir sakyti apie gausybę eksponatų, kiekvieno lietuvio širdžiai bylojančių apie protėvių gyvenseną, jų sumaniai kurtus kasdienius reikmenis - įrankius, prietaisus, padargus! O iš surinktų senų nuotraukų, net prieš 100 metų išleistų knygų (lietuvių ir lenkų kalbomis) žvelgia ir jie patys - jų meistrai, naudotojai. Adomas žinojo daiktų ir žmonių istorijas. Štai, rodydamas išlikusius vietos dvarponio turėtus baldus, jis porino: „Prie šio kortų staliuko, kaip sako žmonės, dvarponis… pralošė tris dvarus!“ Ir išvardija jų pavadinimus. Tas istorijas jis galėjo pasakoti valandų valandas!

Atgimimo metais Adomas, kaip kaimo šviesuolis, žodžio kišenėje neieškantis pašnekovas, ne kartą buvo kviečiamas pakalbėti kultūros temomis ir televizijoje. Per tai ir aš įsidėmėjau šio muziejaus adresą.

Jau nuo pirmojo apsilankymo mes tapome bičiuliai. Atsimenu, kai Lietuvos žmonės vyko į Lomžą (Lenkija) susitikti su popiežiumi Jonu Pauliumi II, nusistebėjau ten išvydęs priekyje minios į kalną tarsi jaunuolį spėriai žengiantį Adomą (prisiminiau, kad jis, dar būdamas 70-ies, aiškino: „Nevalgau mėsos - geriau sprandas sukiojasi!“)... Svetimoje žemėje susitikę, apsikabinome tarsi broliai!

„Adomai, kur tu?..“

O paskui... Ta liūdna ekskursija!

Atvykę gausiu būriu į Adomo sodybą, kaip paprastai pradėjome šaukti šeimininką: „Adomai, kur tu? Mes atvykom pas tave!“

Tačiau jis neatsiliepė. O kai iš sodybos naujos šeimininkės ir muziejaus prižiūrėtojos išgirdome: „Adomo jau nebėra“, didžiai sutrikome. Dažnas nubraukėme ašarą... Kažkas ištarė: „Visą gyvenimą rinkęs akmenis, jis... išėjo paskutinio sau parnešti!..“

O juk dar vos prieš porą mėnesių - 2004 m. spalio 6-ąją - Petrauskų sodybos kiemas lalėjo nuo linksmybių: iškilmingai, skambant kanklėms, su gėlėmis sveikinant rajono valdžios atstovams, bičiuliams, rišant tautinę juostą, vyko šio kaimo šviesuolio - Kupiškio garbės piliečio (nuo 2001 metų) - 90 metų jubiliejaus šventė!.. Sako, kai minia užtraukė „Ilgiausių metų“, Adomas užsidengė veidą rankomis, lyg atsiribodamas nuo šio pasaulio, kur tiek išgyventa, lyg sakydamas: „Jau užteks... ir dainų, ir darbų, ir... dienų!“

O po poros mėnesių - gruodžio 11 dieną - uolusis muziejininkas, kraštotyrininkas, garbingas kupiškėnas A.Petrauskas mirė.

Jausdamas artimą baigtį, Adomas pusšimtį metų kauptą etnografinį turtą padovanojo Kupiškio rajono savivaldybei. Po jo mirties Uoginių kaimo muziejus tapo Kupiškio etnografijos muziejaus filialu. Jo eksponatai tvarkingai suskirstyti atskirais skyriais - raštijos, gamtos, buities, dailės. Fondą sudaro daugiau nei 3800 eksponatų. Jie tapo brangia tautos nuosavybe, kurios pasižiūrėti ir šiandien kasmet atkeliauja šimtai žmonių.

Aplankėme jo kapą šalia kapinių koplyčios... Prisiminėme, kaip būtent čia atvedęs mūsų būrį jis pasakojo apie čia kunigavusį poetą Antaną Strazdą. Dėdamas ant kuklaus antkapio Rūpintojėlio mažą skulptūrėlę pagalvojau, kad žmonių ilgai bus minimas ir jo paties, Adomo Petrausko, didelio savo krašto mylėtojo, vardas.

O jei šiandien pamėgintume internete rasti žinių apie A.Petrausko muziejų, tai su džiaugsminga nuostaba išvystume, kad čia tebekeliauja turistai, kad čia veikia edukacinė suaugusiųjų programa „Vestuvės su senovės atspalviu“, t.y. pagal senovines tradicijas, kai panaudojami įvairūs buities eksponatai, prisimenamos protėvių dainos, jų vestuviniai papročiai. Ši programa traukia jaunimą. O ar ne jos, būsimųjų kartų atminties, vylėsi Adomas, kurdamas šį muziejų? Čia veikia programa „Tėvo diena“, vyksta to krašto audėjų, dailininkų, fotografų darbų parodos.

Čikagoje gyvenanti Adomo vaikaitė (Onutės dukra), pagimdžiusi sūnų, davė jam Adomo vardą. Reikia manyti, kad užaugęs jis atvyks į protėvių sodybą, įsitikins, koks nuoširdus savo krašto patriotas buvo jo senelis!