1527 m. birželio 21 d. mirė Italijos politinis veikėjas, istorikas, filosofas ir rašytojas Nikolas Makiavelis.
N.Makiavelis gimė 1469 m. gegužės 3 d. Būdamas neturtingas, negalėjo įgyti universitetinio išsimokslinimo, tačiau, augdamas tarp Florencijos humanistų, išmoko lotynų kalbą ir studijavo senovės autorių raštus. Labiausiai jį domino politikos klausimai. Keturiolika metų buvo Florencijos respublikos Dešimties tarybos sekretoriumi. Per tuos metus jis parašė keletą tūkstančių diplomatinių raštų, pranešimų, potvarkių, karinių įsakymų, įstatymų projektų.
Kaip liudija jo biografai, N.Makiavelis nebuvo žiaurus žmogus, nors savo raštuose jis ragino griebtis kraštutinių priemonių siekiant stiprinti valdžią. 1512 m., kai ispanai sutriuškino Florencijos respubliką ir į valdžią sugrįžo Medičiai, N.Makiavelis buvo suimtas, kankinamas, o paskui ištremtas į savo dvarą. Nušalintas nuo politinės veiklos, jis atsidėjo literatūriniam darbui, rašė politinius ir istorinius veikalus, dramas.
Iš N.Makiavelio kūrybos reikšmingiausi yra politiniai istoriosofiniai traktatai bei istorijos veikalai - „Valdovai“, „Pokalbiai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą“, dialogas „Apie karo meną“. Kaip rašytojas N.Makiavelis pirmiausia išgarsėjo komedijomis „Mandragora“, „Klicija“, „Andija“, novelėmis, rašė eilėraščius, karnavalines dainas, kanconas, epigramas. 1559 m. jo kūriniai buvo įtraukti į Draudžiamųjų knygų sąrašą.
Parengta pagal dienraščio „Vakaro žinios“ priedą „Geras!“