Žmonės ir jų istorijosnuotraukos

2018 liepos mėn. 24 d. 07:09:53 Perskaitė 1187

Maslauskaitės nuotraukas atsitiktinai išvydau socialiniuose tinkluose. Patraukė dėmesį įvairiuose pasaulio kampeliuose įamžinti labai skirtingi žmonės. Paaiškėjo, kad devyniolikmetė studijuoja odontologiją, tačiau laisvalaikiu domisi fotografija, keliauja po Europą ir, galima sakyti, kolekcionuoja žmonių istorijas.

 

- Rugile, esate istorijų kolekcionierė. O kokia jūsų pačios istorija?

- Esu paprasta mergina iš mažo miestelio. Nuo šešiolikos pradėjau keliauti viena ir apkeliavau beveik visą Europą. Nuo to laiko labai susižavėjau įvairiomis kultūromis ir pradėjau fotografuoti ten sutiktus žmones, klausyti jų gyvenimo istorijų.

- Kodėl pradėjote keliauti viena?

- Pirmą kartą išsiruošiau į Portugaliją. Apsistojau pas portugalę merginą, kuri prieš metus lankėsi mano mokykloje. Situacija buvo chaotiška - iš vakaro prieš skrydį tėčio paklausiau, ar rytoj galėtų mane nuvežti į Kauno oro uostą (jei būčiau iš anksto klaususi leidimo - atsakymas 100 proc. būtų neigiamas), tėvų reakcija buvo filmo verta. Vis tik su pažadu kasdien informuoti, kur esu, išleido, nors pati dabar, būdama vyresnė, abejoju, ar savo vaikams leisčiau daryti tą patį.

Ta pirma savarankiška kelionė, vietiniai žmonės, spalvos, portugališkas maistas ir muzika mieste atrodė lyg kitas pasaulis. Pradžioje keliaudama fotografavau daugiau turistinius objektus, netelkiau tiek daug dėmesio į vietinius. Kiek vėliau, supratusi, jog turistinėmis nuotraukomis nieko nebenustebinsiu, o ir pati be galo domėjausi kultūriniais skirtumais, nutariau koncentruotis į juos, perteikti tai vietinių žmonių fotografijose.

Žinoma, kartais nuotrauka nereikalauja jokio prierašo, nes pati kalba už save, tačiau visada stengiuosi nors truputį aprašyti ir žmogų, kuris yra įamžintas. Todėl net jei tai būtų gatvėje pamatytas praeivis, o ne valandos trukmės fotosesija, kur bendraudamas pradedi pažinti žmogų, paprašau leidimo nufotografuoti ir keliais sakiniais papasakoti savo gyvenimo istoriją. Baiminausi, jog niekas nesileis fotografuojamas, o tuo labiau nepažįstamai merginai pasakoti asmeninius faktus, tačiau sulaukiau begalės norinčių pasidalyti savo patirtimi, ar tiesiog atsitiktinumu, kad būtent tame mieste tuos žmones sutikau.

- Kaip apskritai įsitraukėte į fotografijos pasaulį?

- Man labai pasisekė: tėtis dirba televizijoje ir yra „senas vilkas“ filmavimo sferoje, tad turėjau galimybę nuo 15 metų įsitraukti į fotografiją. Žinoma, ir iš to užsidirbti. Man buvo patikėta fiksuoti vestuvių, krikštynų ir įvairiausių švenčių momentus. Dabar su šypsena prisimenu, kaip man tokiai jaunai reikėdavo sustatyti apgirtusių dėdžių būrį, kurie nei klausyti, nei atsimerkti fotografuojami nenorėdavo.

Todėl drąsiai galiu sakyti, jog hobis fotografuoti nebuvo kaip nors išskirtinai atrastas - aš užaugau su tuo, vietoj vaikiškų filmukų žiurėdama tėčio montuojamas vestuves.

- Kokiu būdu atsirenkate įdomius žmones, kuriuos norite fotografuoti?

- Jei pati ieškau žmonių idėjinėms fotosesijoms, pirmiausia atsižvelgiu į natūralias jų nuotraukas - be makiažo ir visų dirbtinumų. Noriu rasti netradicinių žmonių, kalbant ne tik apie unikalius veido bruožus, bet ir apie aistrą savo veiklai, hobiui, paprastai tariant - ieškau asmenybių. Tai aktualu bet kokiam fotografui. Taip pat labai smagu savo nuotraukomis stengtis parodyti, jog, velniai griebtų, merginos, jūs esate nuostabios! Prieš savaitę feisbuke paskelbus, jog ieškau modelių su patirtimi idėjinei fotosesijai, sulaukiau tiek daug lietuvių laiškų! Pusė jų buvo stambesnio sudėjimo mamytės, visai ne jaunos, aukštos ir laibos, o su raukšlytėmis veiduose, su vaikais rankose ir plačiai besišypsančios! Be galo žavu, jog mes, lietuvės, net nebūdamos tobulų formų, mokame save reprezentuoti ir už save pastovėti.

- Papasakokite, kokią įdomią istoriją apie kelionėse sutiktus žmones.

- Pastaruoju metu labai gilinuosi ir į moters portretą, feminizmą nuotraukose, todėl vėliausios fotosesijos yra dedikuotos moterims, noriu atskleisti skirtingą jų grožį, unikalumą. Prieš kelias savaites besisvečiuodama Londone, turėjau fotosesiją su Nas Tūrabeili (Naz Toorabally) - skustagalve brite, savaip suprantančia madą ir moteriškumą. Ši fotosesija buvo labai vykusi, nors mergina nemokėjo įmantrių modelio pozų, tiesiog buvo savimi. Nas - 152 cm ūgio, trumpų plaukų baro dainininkė, įgijusi psichologijos diplomą. Kas labai žavi, jog ji visiškai kitaip supranta seksualumą ir moters vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje. Dabar planuoja studijuoti magistrą, gilintis į tai, kaip moterys save reprezentuoja pasauliui. Todėl ši mergina pasikeitė šukuoseną, įsivėrė auskarą, rengiasi berniokiškai - nepaisant jos tikrai švelnaus būdo, grakštaus vaikščiojimo ir nuoširdumo! Tas skirtumas tarp to, kaip save pateiki pasauliui, ir koks esi iš tikrųjų, tapo labai akivaizdus.

- Ką jums svarbu atspindėti nuotraukoje? Kaip susikūrė jūsų braižas?

- Atsakymo į klausimą dar neturiu - esu idėjų žmogus, visada imuosi visko, net ko fiziškai nespėju. Galbūt dar savęs pakankamai nepažinau, o gal pati to braižo neįžvelgiu. Kadangi fotografuoju ir įvairius žmones, ir šventes, daugiausia dėmesio skiriu sustabdytai akimirkai ir vyraujančiai nuotaikai.

- Neabejoju, kad daug ko išmokote, užaugote kaip asmenybė, pažindama kitas kultūras.

- Kelionės su fotoaparatu rankose tikrai pakeitė mane pačią, jaučiuosiu pasaulio pilietė - žinoma, žmonių skirtumai yra akivaizdūs, bet tik keliaudama ir bendraudama su skirtingų tautybių žmonėmis supratau, kiek iš tiesų turime bendro. Ir apklaustų palestiniečių, sutiktų atsitiktinai įvažiavus į jų teritoriją, ir mano, aš tikiu, bet kurio kito žmogaus gyvenimo tikslas yra rasti ramybę. To kiekvienam ir linkiu.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net