respublika.lt

2018 birželio 20, trečiadienis

Žmogaus ir tautos kryžiusnuotraukos (1)

2017 gruodžio mėn. 26 d. 08:05:22
Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Per bene gražiausią ir laukiamiausią metų šventę norisi kalbėti apie viltį. Apie tamsos ir šviesos susitaikymą, nes be vieno nebūtų nė kito. Juk ir švenčiant kūdikėlio Jėzaus gimimą atminties horizonte neišvengiamai sušmėžuos Golgotos kalnas. Taigi ne veltui prieš šv.Kalėdas nuvažiavome į Merkinę: čia miestelio centre akį džiugina tautinėmis vėliavėlėmis ir sniego „vata“ papuošta eglutė, Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje yra ne tik Golgotą reiškiąs kryžius, bet ir jos lubose iš XVI amžiaus užsilikęs Vytis. Čia gyvena vienas iš garsių fotomenininkų brolių Černiauskų - Algimantas, pernai podraug su broliu Mindaugu į itin mielą lietuvio dūšiai knygą „Tarp žemės ir dangaus“ sudėjęs Dainavos kryžius - vilties, kančios ir tikėjimo simbolius; šita žemė jais tiesiog nusmaigstyta. Tekstus šiai retai knygai parašė rašytojas Henrikas Gudavičius ir etnologė Nijolė Marcinkevičienė.

 

Išsikalbame su Algimantu Černiausku apie kryžius statančius ir jiems neabejingus žmones.

- Užeinam kartą su rašytoju Henriku Gudavičiumi Margionyse į vieną trobą, - prisimena Algimantas,  - sėdi žmogus, na, apsirengęs ne paradine uniforma, ne kostiumu, priešais jį ant stalo - „kurcinio ašaros“, agurkiukų raugintų stiklainiukas, lašinukai, duonelė, o jis rašo kažką sąsiuvinyje... Tokį vaizdą pamatęs gali pamanyti, koks jis puolęs - vienas sau „kurcinio ašaras“ ragauja, tačiau, Dievuliukai mano, jis rašo verkdamas, - rašo laišką mirusiai žmonai. Atsiprašydamas už skriaudas, jai galbūt žinomas gyvenime, galbūt nežinomas, rašo ir verkia, ir tu supranti, kad matai nuogą pulsuojančią sielą, apraudančią savo ir artimo žmogaus gyvenimą. Jo parašytas eilėraštukas tikriausiai niekada nepaklius į poezijos analus, net į liaudies poezijos rinkinius nepaklius ir nebus išleistas atskira knygute, kokias šiais laikais leidžia sau žmonės, ir galbūt kada nors kas nors radęs kaimietiška rašysena prirašytus puslapius pavartys pavartys ir švystelės sugniaužęs į židinį... Kas liks iš viso to? Tik dūmas...

- ...ir žmogaus kryžius...

- Be abejonės, kiekvienas iš mūsų jį turim, didesnį, mažesnį kiekvienas jį nešamės, tik gal per daug dejuojame dėl šitos naštos - per daug padidiname kai kurias skriaudas, tikras ar tariamas, skubame teisti kitus ir patys save. Neskubėkime, bus kam nuteisti arba - kas daug svarbiau - atleisti.

- Bet juk kryžius - ne vien sutartinis kančios ženklas?

- Jeigu kalbėsime apie kryžių kaip mažosios architektūros sakralinį objektą, kuris šmėkščioja mūsų kraštovaizdyje, kai prošal važiuojame, o arčiau priėjus traukia mūsų dėmesį puošyba, matmenimis, jų santykiu, Dievo kankinimo simboliais ar gamtatikių tikėjimo ženklais - žalčiukais, saulutėmis, žvaigždutėmis, - esminis dalykas, kuo jis traukia mūsų dėmesį, yra paslaptis. Mes nežinome, kam jis buvo pastatytas. Juk jei žmogus pastatė kryžių, jis turėjo kažkokią intenciją. Jis kažko prašė, kažko tikėjosi, kažko norėjo, o gal padėkojo. Dėl kažko atgailavo. Kokių tik kryžių nėra pastatyta ir žmogaus žūties, ir išnykusios sodybos vietose. Įsivaizduokit laukymę, kur nėra nei sulaukėjusios darželio gėlelės, nei pamatų, nei šulinio duobės, - nieko nėra, kas primintų čia buvusį gyvenimą, bet žmogui vieta, kur gyveno jo protėviai, tokia ypatinga ir svarbi, kad jisai įsmeigia ten kryžių be jokio užrašo, ir tas kryželis pamiškėje ar vidury laukų metų metais stovi. Kaip ženklas atminimo, atgailos, maldavimų, prašymų. Su sūnumis mes irgi esame pastatę kryžių - statėme jį a.a. tėvelio Jono - kryždirbio - atminimui. Jis mirė Giedraičiuose, ir mes jo mirties metinių proga prie mūsų namo Merkinėje, kurį statyti jis daug padėjo, kieme pastatėme kryžių. Jis buvo nemažas ir jo statyme dalyvavo kaimynai; vienas jų - Bernardas Sakalauskas - labai gražiai pasakė: pastatai kryžių, užbaigi sodybos kūrimą. Įstrigo jo žodžiai visam gyvenimui. Iš tiesų, kryžiaus ženklas lydi mus nuo gimimo ir daro poveikį net netikintiesiems, kurie sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis staiga atsisuka į kryžių kaip į viltį.

- Pagaliau kryždirbystė yra viena iš mūsų etninės kultūros tradicijų, įtraukta į pasaulinį UNESCO paveldą. Judviem su broliu tai ne pirmoji šiai temai skirta knyga - 2003 metais esate išleidę albumą „Molėtų krašto kalviškoji kryždirbystė. XIX-XX a. pabaiga“. Kaip paaiškintumėte 1928 metų kryždirbystės Lietuvoje suaktyvėjimą?

- Tais metais buvo minimas nepriklausomybės dešimtmetis. Visuomenę jaudinančių išgyvenimų, triumfo ar kataklizmų atvejais tai buvo vienas prieinamiausių ir suprantamiausių padėkos ir apsisaugojimo ženklų. Senoliai prisimena, kaip po karo, prasidėjus represijoms ir trėmimams, kunigai ragino kiemuose statyti kryžius. Aldona Žėkienė Panaros kaime pasakojo, kaip Liškiavos kunigas Juozas Kriščiūnas važinėjo po parapiją prie liesinių prisirišęs geležinę dėžę su žarijomis ir šventindamas kryžius su įkaitinta viela ant jų išdegindavo metus, t.y. pastatymo datą. Gaila, mes tokių kryžių nebeužtikome, nebeišliko; tik žmonių atmintis dar kažkur plaukioja, pulsuoja lyg šaltinis...

- Papasakokite, kaip jų ieškojote savo knygai „Tarp dangaus ir žemės“.


- Mes negalvojom apie knygą, mes tiesiog juos matėm, t.y. mums leido juos pamatyti, mums padovanojo tą akimirką... Tai buvo nesąmoningas, intuityvus veiksmas - nukreipti objektyvą į vieną paveikiausių ir svarbiausių Lietuvos kraštovaizdžio elementų - kryžių. Broliukas Mindaugas tikriausiai pasakytų kitaip, kaip kartą po 1997 metų mūsų parodos Berlyne, kurią organizavo Giedrė ir Fricas Barteltai, išsiskyrė mūsų atsakymai į klausimą, ar mes profesionalūs fotografai, ar mėgėjai: broliškai, lietuviškai atsakėme vienu balsu - vienas pasakė „taip“, kitas „ne“. Tikri broliai lietuviai, bet abu buvom savotiškai teisūs. Fotografija mums netapo duona kasdienine ar pajamų šaltiniu, užtikrinančiu duonos kąsnį, kas liudytų profesionalumą, bet požiūris į ją - fotografiją - profesionalus. Tačiau, žvelgdami pro objektyvą, mes niekada nepagalvojome, kaip ir kiek iš to galima uždirbti. Mums fotografija galbūt kaip tiems kaimo žmonėms kryždirbystė. Jie nebaigė jokių dailės studijų, bet sukūrė pasaulio kultūros paveldą - unikalius, pasaulyje vienintelius tokio grožio ir prasmės kryžius, kuriuose susipina senojo tikėjimo simboliai su krikščionybės ženklais. Fotografuodami prie to paties kryžiaus mes grįždavome daug kartų: ryte, vakare, žiemą, vasarą, pavasarį. Kryžius, kaip ir žmogus, turi savo gyvenimą, savo aplinką ir kiekvieną kartą ten gali išgirsti, pamatyti kažką naujo. Knygoje atsirado kelios fotografijos iš visiškai kitos kryžių serijos: Vitam transire - „Gyvenimas eina“. Ar kryžiui, ar mums išėjus į Amžinybę gyvenimas tęsiasi, eina. Ir tai yra pašėlusiai gražu.

- Galbūt ant liežuvio galo kokia istorija, išskirtinai įkritusi į atmintį?

- Štai mes sėdime Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centre, o prieš mūsų akis ant sienos - šviesaus atminimo Merkinės vargonininko Jono Gregoravičiaus paveikslai; jei sumanysime kada su broliu leidinį apie šio krašto kryždirbius, būtinai įtrauksime ir jį, nors jis nedarė medinių kryžių, jis juos braižė akmenyje; vieną jo pagamintą dėžutę Lietuvos kunigai yra nuvežę popiežiui Jonui Pauliui II. Talentingas savamokslis dekoravo bažnyčias, piešė, kankliavo, dainavo, dalyvavo įvairioje kultūrinėje veikloje, tarpukariu net buvo nukeliavęs į šventąjį miestą Romą meno vertybių pažiūrėt. Bet pamatęs, kaip sovietinė valdžia naikina ir kultūrą, ir žmones, jis liovėsi piešti, drožti, rašyti ir visą laiką gyveno kūrybinėje baimėje. Jo žodžiais, „nenuėjau į kolchozą, nuėjau arčiau Dievo“ - įvairiose Lietuvos bažnyčiose grojo vargonais. Sulaukęs atgimimo aušros, šešiasdešimtmetis, jis vėl pradeda piešti, ir tai, kas sukabinta ant sienos, yra tik maža dalis to, ką jis buvo nupiešęs. Jis ne pirmas pradėjo raižyti ženklus akmenyje - jis pakartojo, kas buvo daryta prieš tūkstančius metų, betgi kokia intencija, kam jis išrėžė šitą ženklą. „Kai pamačiau, kaip komunistai naikina kryžius, aš pradėjau drožt Dievo kančios simbolį akmenyje, kad niekas jo neišgraužtų, dantis išsilaužtų“, - sakė jis.

- Žiūrint į sukrypusių, suskirdusių, net ir mūsų dienomis atsiradusių kryžių nuotraukas kaip įkyri musė duodasi mintis, tai jau istorija, tai praeitis...

- Iš tikrųjų aš apie tai nepagalvojau, bet galbūt čia dalis tiesos yra. Dabar kryžius neretai statomas kaip dekoratyvinis elementas ir juose atsiranda daug puošybos, gražios puošybos, bet lyginant su senaisiais kryžiais atrodo, kad iš jų būtų kažkas atimta. Jei paimtume senuosius kryždirbius, jie labai gerai išmanė katalikybės istoriją, simbolius, jų malda ir intencija buvo nuoširdi. Jie sudėjo į kryžių ir savo apverktą dalią, ir malonę iš Dievo ar žmogaus, gyvenimo pažinimą, kurio sėmėsi iš vyturio giesmės, žalčio vingrumo, išsprūdusio pro debesis spindulio ir panašiai. Kai nuvažiuoji į vietas, kur buvo fotografuoti kryžiai, jas sunkiai atpažįsti - taip jos pasikeitusios. Senoji dvasia traukiasi, atsiranda marmuras, granitas... Pavyzdžiui, Musteikos kaimo kapinėse buvo gal metro aukščio maži kryželiai, aukštos išlakios pušys ir keli kapeliai, papuošti žolynais, - įsivaizduojat, koks tai buvo grožis. Mums pasisekė pamatyti tik kelis tokius kapus, o dailininkas Ričardas Vaitiekūnas pasakojo: kai prieš 40 metų jis vaikščiojo po Dainavą, kiekviename šilinių dzūkų kaime buvo tokios kapinės.

- Manot, kryžiai - senovinės gyvensenos pažyminys?

- Vienareikšmiškai. O koks bus mūsų santykis su kryžiumi ateityje - nežinau. Nežino niekas, bet tikiu, kad mūsų likimas nuo jo neatsiejamas, kol bus gyvas pasaulis. Netgi paukštis, skrisdamas danguje, atsispindi kryžiumi žemės veide. Juozas Aputis, Zervynose gyvenęs ne tik vasarą, bet ir žiemą, labai skaudžiai išgyveno panašius virsmus, bet save ir kitus ragino juos priimti filosofiškai - gyvenimas labai greit keičiasi, lekia šuoliais...

- ...garma į ateities horizontus. Duokdie, kad palikuonys ten nebūtų užklupti poeto Sigito Gedos vizijos: „Jei po tūkstančio metų kada čia užklysi, keleivi,/ Ir ant pilkalnio aukšto sustojęs žiūrėsi liūdnai, -/ Pagalvok, kad gyventa, kad plaukta, kad trenktasi laivo/ Į pajuodusį krantą.../ Pelenai, pelenai, pelenai.“ Kaip manote, gal ir tautos velka joms skirtą kryžių?

- Nežinau... Nemanyčiau... Negalima taip sakyti. Nebent lemtį, nes kartais kyla įtarimas, kodėl mes nesugebame sukurt savo valstybės. Nes kartais pagalvoji, kad esame tauta, nesugebanti išlaikyti savo valstybės.

- Gal tai ir yra lietuvių kryžius?


- Greičiau prakeikimas, o ne kryžius. Verta prisiminti, kad kryžius netolimoje praeityje - sovietmečiu buvo ir kovos simboliu, o Atgimimo - pergalės.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (1)

  • Dočys 2017 gruodžio mėn. 28 d. 13:12:59

    ...kodėl mes nesugebame sukurt savo valstybės...
    Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kariautojai dėl viešpatavimo pasaulyje
    pradėjo labai pykti Los Andželes Taims, Nju Jork Taims paspylė
    straipsniai apie žydšaudžių tautą pačiame Europos centre. Po
    straipsnių, JAV ir Kanadoje, prasidėjo masinis lietuviškų parapijų
    likvidavimas besitęsiantis, ir dabar.
    Lietuvoje po pirmojo vadovo, kuris lietuvius parvedė laisvėn, buvo
    uždėtas kryžius. Kryžius pasodintas prezidentūron, nuo kurio Lietuva
    jau ketvirtis amžiaus išsivaduoti negali. Tai TSKP profesionalas, tai
    tarptautinis ideologijų perėjūnas, tai vėl TSKP pakaustyta
    specialistė. Šį kryžių nešdami, jau milijoną tautiečių praradom,
    į kurių vietą, holokousto organizatoriai sionistai, spalvotųjų
    privešti ruošiasi.
    Laukiu, kada šio nereikalingo Lietuvai ,,kryžiaus" kūrėjai savo
    niekšybėmis pasprings, o mes atsitiesime ir vėl, straipsnyje paminėtų,
    dorų žmonių padedami galėsim Lietuvą kurti, džiaugsmo, ir vilties
    kryžius statydami!

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • KELIAI: vyriausybė trečiadienį nusprendė Kelių priežiūros ir plėtros programai skirti 18,8 mln. eurų; šios lėšos bus panaudotos valstybinės reikšmės ir vietiniams keliams bei gatvėms rekonstruoti, taip pat darbų kokybės kontroliniams patikrinimams atlikti.
  • VICEMINISTRAS: trečiadienį žemės ūkio viceministro pareigas pradeda eiti Darius Liutikas; numatoma paskirtojo viceministro veiklos sritis - kaimo plėtros ir žuvininkystės koordinavimas.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Kas kaltas dėl 2009-2010 metų krizės?

balsuoti rezultatai

Ar kada buvote apgauti, kai nuomojotės būstą?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +12   +14 C

   +12  +15 C

 

   +11  +14 C

  +19   +25 C

   +23  +29 C

 

   +17   +20 C

    8-13 m/s

   2-6 m/s

 

     2-5 m/s

 

reklama
Ukis 2018