Z.Levicki ir A.Globys pasiūlė naują požiūrį į klasiką

Deja, visi norintys į salę nesutilpo, tad asociacija kviečia klausytojus, kurie nespėjo įsigyti bilietų, sudalyvauti dar įnirtingesnėje smuikininko Zbignevo Levickio ir gitaros virtuozo Aurelijaus Globio dvikovoje rudenį Mokytojų kiemelyje Vilniuje. Asociacijos ARS Libera vadovas, taip pat  gitaristas Gintaras Kamsiukas sutiko pasidalyti įžvalgomis, kurios skatina klasikos kūrinius pristatyti klausytojams naujoje muzikinėje šviesoje.

- Smuiko ir gitaros dvikova - tokia negirdėta, originali ir intrigą kelianti idėja. Iš kur ji atsirado?

- Žodis dvikova dabartiniais laikais apskritai skamba intriguojančiai, atrodo, kad technologijų ir demokratijos amžiuje tai nerealus dalykas ir staiga netikėtai galima tai pamatyti ir išgirsti. Tik ginklai, smuikas ir gitara, tokie malonus sielai ir emocingi ir romantiški. Idėja gimė patiems muzikantams – smuikininkui Zbignevui Levickiui ir gitaristui Aurelijui Globiui, dviem profesionalams, kurie jau daug metų scenoje ir ieško naujų išraiškos formų. Kaip matome iš auditorijos reakcijos – eksperimentas pavyko.

- Su muzika nesusijusiam žmogui turbūt sunku įsivaizduoti, bet gitara ir smuikas yra panašūs, bet kartu ir gana skirtingi instrumentai?

- Visada įdomu klausytis ir stebėti šiuos du puikius instrumentus scenoje skambančius kartu. Nepaisant to, kad  labai skiriasi jų grojimo technika, tembrai, išgaunamo garso stiprumas, scenoje jie puikiai papildo vienas kitą, tarsi susilieja į vieną mažą orkestrą, kuris tiesiog užburia auditoriją. Tiek smuikas tiek ir gitara puikiai sugeba savo garsu ir intonacija perduoti žmonėms emocijas ir nuotaiką. O tai iš tikrųjų veikia publiką, kuri nepaprastai myli šiuos išraiškingus instrumentus.

- Koncerte žiūrovai, ypač sėdintys pirmose eilėse, turbūt galėjo pamatyti, kad dvikova gana sunki, o muzikantams teko kaip reikiant paprakaituoti perkeliant žymiausių klasikų, tokių kaip Mocarto, Čaikovskio, Šuberto kūrinius į šiuolaikinės muzikos rėmus?

- Tai tikras iššūkis patiems muzikantams, nes tenka interpretuoti ir pateikti visame pasaulyje pripažintų kompozitorių kūrinius  su visiškai kita koncepcija, be to tai turi būti atlikta profesionaliai, virtuoziškai ir skoningai, kad išliktų pati kūrinio dvasia ir jo mintis. Ne mažesnis iššūkis ir klausytojams, ypač tiems, kurie minėtų kompozitorių kūrinius jau gerai žino ir turi galvoje susiformavę tam tikrą šabloną. O čia staiga jie išgirstą visiškai naują pateikimą ir improvizaciją. Bet juk tuo ir žavi ši programa, kad ji sudaro galimybę auditorijai plačiau pažiūrėti į muziką, jos išraiškos

 formas ir audringais aplodismentais palaikyti muzikantus. Žmonės ateina pasidžiaugti, užsimiršti nuo gyvenimo rutinos ir toks koncertas yra puiki galimybė tai padaryti.

- Jūsų asociacija ARS Libera organizuoja ir daugiau išskirtinių muzikos renginių?

- Mūsų asociacijos vizija ir yra organizuoti renginius, kurie paliktų žmonėms prisiminimus, įgalintų juos patirti emocinius išgyvenimus, lavintų jų meninį skonį ir supratimą, tačiau tai būtų pateikiama suprantamai, šiltai, intriguojančiai, „užkabintų auditoriją“. Bet kokiu atveju, turi dominuoti profesionalumas ir betarpiškas bendravimas su auditorija. Koncerto sėkmė labai daug priklauso ne tik nuo atlikėjų, bet ir nuo parinktos koncertinės programos. Puikiam atlikėjui pasirinkus nuobodžią, neišraiškingą programą, renginys gali nepavykti. Mūsų, organizatorių tikslas renginio metu „sujungti“ emociškai atlikėjus su publika į bendrą visumą. Kai tai pavyksta jausmas būna nerealus, visi lieka laimingi ir pakylėti. Todėl mes visuomet su atlikėjais ilgai ir kruopščiai deriname koncertines programas ir ieškome optimalaus santykio. Daugumoje atveju tai pavyksta sėkmingai įgyvendinti.

- Galima sakyti, kad tokie koncertai leidžia žmonėms į klasiką pažvelgti kitomis akimis? Juk kai kam klasika asocijuojasi su nuoboduliu.

- Reikia pripažinti, kad nemažai klasikinių kūrinių skirta siauram klasikos gurmanų ratui. Reikia būti pirmiausia tokios muzikos žinovu ir gerbėju. Tikrai ne kiekvienas žmogus gali suprasti ir išklausyti dvidešimties minučių trukmės stambios formos kūrinį. Natūralu, kad sudėtingos klasikinės programos atbaido klausytoją neprofesionalą. Tačiau yra tokia sąvoka kaip „auksinė klasika“ kuomet koncertuose skamba atpažįstami, ryškus, emocingi klasikinių kūrinių motyvai ir dar jie intriguojančiai pateikiami. Auditorija iš karto pozityviai reaguoja ir tampa renginio dalimi, kas iš tikrųjų labai džiugina.

- Ar žmonės Lietuvoje vertina kokybišką muziką, ar vis dar vaikosi pusnuogių dainininkių?

- Deja, mano manymu didesnė dalis žmonių vis dar vaikosi pusnuogių dainininkų ir Lietuvoje iš esmės dominuoja provinciali pop kultūra. Tai yra suprantama, nes daugumai tokią muziką lengviau suprasti, nereikia per daug gilintis ar mąstyti. Tačiau turiu pasidžiaugti, kad plečiasi žmonių ratas, kurie vertina kokybę, profesionalumą ir nuolat lavina savo meninį  supratimą. Tai ilgai trunkantis švietėjiškas procesas, kuris su laiku duos apčiuopiamų rezultatų.

- Koks tas lietuvis klausytojas, ateinantis į Jūsų organizuojamus koncertus?

- Užsiauginti savo nuolatinę publika, uždavinys labai nelengvas. Lietuvoje žmonių tikrai nedaugėja, mano galva renginių pasiūla akivaizdžiai per didelė, nors kokybiškų renginių kaip visada trūksta. Didesnė mūsų renginių dalis orientuota į subrendusią auditoriją, kurie žino kur eina ir ko nori. Mes esame kaip kokybės ir patikimumo garantas savo publikai, tai labai svarbi ir atsakinga misija. Tačiau toks kasmetinis projektas kaip „Gitaros fiesta“ sutraukia auditorija nuo penkerių iki aštuoniasdešimties metų. Todėl visada malonu kuomet ateina jaunimas ir randa mūsų koncertuose artimų savo dvasiai sąskambių. Mūsų tikslas, sudaryti galimybes koncertų metu žmonėms nors trumpam pamiršti savo kasdienius rūpesčius ir pasinėrus į magišką meno pasaulį atverti savo širdis pozityvumui.