ŠEIMININKAS. Šiandien Edvidas Žukas ir jo organizuojami tapybos plenerai tarp dailininkų - populiariausi. Priklausyti jo grupei - prestižas. Šalia plenero šeimininko - jo svečias iš Čikagos Rimas Čiurlionis. Audronės Jablonskienės nuotr.

- Žinau, kad turėjote galeriją Mokslininkų namuose. Esu ten kartą užsukusi.

- Ta galerija - vieni nuostoliai. Patalpų nuoma, atlyginimai, o lankytojų - keli per metus. Todėl labai džiaugiuosi šių metų kovą - galų gale! - atidaręs „Menų tiltą“ Užupyje. Dar neturiu tvirtos komandos, todėl vadovaujuosi patarle: jei nori padaryti gerai, daryk pats.

- Regis, ta pačia patarle vadovaujatės ir pleneruose. Dailininkai pasakojo, kad užpernai keliaujant į Provansą pats ir vairavote, ir mašiną remontavote. Pakelės nakvynės, rezidavimas vietoje, maisto tiekimas ir gaminimas - taip pat buvę jūsų rūpestis.

- Nes taip pigiau. Oho, jei reikėtų samdytis tiek pagalbininkų!

- Ir vis dėlto: nusivežti keliolikos žmonių grupę į tokią tolybę, viskuo juos aprūpinti, dargi pavežioti po muziejus ne tik Pietų Prancūzijoje, bet ir Ispanijoje... Turite galingų rėmėjų?

- Turiu draugų verslininkų, įsimylėjusių dailę. Ir viešąją įmonę, turinčią paramos gavimo statusą. Paprastai vienas rėmėjas remia konkrečiai vieną dailininką ir už tai gauna jo paveikslą. Neretai tas paveikslas būna vertingesnis už suteiktą paramą. Aš taip pat nelieku nuskriaustas ir tokiu būdu papildau jau seniai kaupiamą paveikslų kolekciją.

- Kaip ta aistra užsikrėtėte?

- Nuo tėčio. Jau trejų ketverių metų vedžiojosi po dailininkų dirbtuves. Pas Joną Švažą, Joną Čeponį, Vildžiūnus, Vytautą Šerį. Prisimenu, dailininkai dirbtuvėje kortomis pliekiasi, o mano tėtis dūsauja, negalėdamas iš penkių sustatytų darbų išsirinkti vieno. Prisimenu, dar paauglį vežėsi į Minską pasižiūrėti iš JAV atkeliavusios Bufalo Bilo parodos.

- Tai po abitūros - į menus?

- Po kariuomenės - į teisę. Daug metų tai buvo mano profesija, lydima nuolatinio nepasitenkinimo: ne tai, ne tai... Galų gale tvirtai paklausiau savęs: tai ką gi norėtum daryti visą likusį gyvenimą? Ir atsakiau: gyventi menu ir šalia meno. Ne tik kaupti paveikslus, bet ir bendrauti su dailininkais, padėti jiems. Mačiau, kad jie yra gana vieniši. Dirba užsidarę, įsigilinę į save. Ir meną gimdo iš savęs. Norėjosi paįvairinti, pašviesinti jų buitį, suteikti naujų įspūdžių, leisti pabendrauti, pasikeisti patirtimi.

- Ir taip radosi jūsų garsieji plenerai?

- Taip. Jų jau buvo keturi. Jaltoje, Dniepropetrovske. Per tris vietas Lietuvoje: Juodkrantėje, Trakuose ir Norviliškių dvare (po 10 dienų). Na, ir Provansas. Į savo paveldėtą vynininkystės ūkį priėmė mano draugai aristokratai. Tas ūkis visai šalia Viduržemio jūros. Kita saulė, kitokia šviesa, šešėliai. Dailininkai keldavosi penktą ryto ir pasklisdavo po apylinkes - gaudyti pirmųjų saulės spindulių. Po valandos - kava su mano atvežtomis šiltomis bandelėmis iš artimiausio miestelio kepyklėlių. Devintą vakare - visi miegoti. Taip buvo branginamas laikas. Per 20 darbui skirtų dienų aštuoni dailininkai nutapė 80 paveikslų!

- O kuo sielą gaivinti? Kada bendrauti?

- Viskam buvo laiko. Įsivaizduojate, pietaujame prie ilgiausio stalo terasoje po žaliu vynuogienojų stogu, vynuogių kekės - ranką ištiesk. Šalia - XVII amžiaus vyno rūsys...

- Jau ne iš vieno girdėjau apie koridą Arlyje.

- Patekom į šventę, kurią šventė visas miestas. Muzika, šokiai, dainos! Čigonai iš Moldavijos griežia smuikais, kontrabosais. Prisipirkom tos muzikos įrašų. Kai grįžę išsiskirstėm po savo kambarius, negaliu užmigti. Nusileidžiu į salę apačioje ir visu garsu paleidžiu pasadoblį. Iš visų kambarių ima rinktis dailininkai - su pižamomis, naktiniais... Pasirodo, ir kiti negalėjo sudėti bluosto. Įvyko toks improvizuotas pižamų vakarėlis - dūkom, šokom - reikėjo išlieti įspūdžių ir energijos perteklių.

- Esate tikras gyvenimo gurmanas. Iš tų, kurie ne tik ima iš gyvenimo, bet ir daug džiaugsmo teikia kitiems.

- Ypatingų laurų sau nepriskirčiau. Tiesiog esame grupė žmonių, kurių kiekvienas į tą bendravimą įnešame maksimumą.

- Ta pati kompanija ir į kitą plenerą? Kur?

- Rudeniop - į Sardiniją. Ten priims mano bičiuliai. Planuota dar prieš porą metų, kai nebuvo tiek pabėgėlių iš Egipto, Sirijos. Taigi padėtis gerokai pasikeitusi...

- Galerininkas, kolekcininkas, meno vadybininkas, mecenatas - ar jau visas jūsų veiklos sritis išvardijau?

- Nemėgstu sėdėti galerijoje, laukti pirkėjų ir gyventi iš tos prekybos. Daug įdomiau palaikyti gyvus ryšius su garsiausiomis pasaulio mugėmis - Čikagoje, Londone, Monte Karle, Delyje... Pristatyti ten lietuvių dailininkus. Būna, paskambina iš Londono: turime tave dominantį paveikslą - prisistatyk per pusantros paros. Kadangi lėktuvų nemėgstu, sėdu į automobilį - ir Normandijon. Toliau - laivu, traukiniu. Įsigyti trokštamą kūrinį - tai didelis džiaugsmas. Bėda ta, kad nebegali su juo skirtis. Taigi komersantas iš manęs gana prastas. Ypač buvo striuka, kol neturėjau savo galerijos Užupyje ir pardavinėjau paveikslus per kitas.

- Taigi Lietuvoje jau yra meno rinka?

- Tikrai taip. Vien tarp mano pažįstamų - gausybė meno vertintojų ir kolekcininkų, mielai, beje, remiančių dailininkus. Patys pasisiūlo: šiemet remiu tą ir tą. Kai kurie net nenori būti įvardyti, nepasirodo plenerų uždarymuose. Nori išsaugoti incognito. Tačiau visada trokšta susipažinti su dailininkais. Ilgainiui susidraugauja.

- O kaip atsirado šis pleneras - Vasaknų dvare?

- Bičiulis pasiūlė čia atšvęsti mano 50-metį. Taip patiko ta aplinka, tos erdvės, tas ežeras! Nuo penkių ryto nendrynuose šmirinėja lingės, plaukioja gulbės, antys. O vakare iš parko ateina atsigerti stirnos. Atsivežiau kelis dailininkus ir jie liko sužavėti. Taip ir sutarėme: darysime plenerą.

- Be nuolatinio branduolio, turite ir užsienio svečių.

- Taip, iš Ukrainos, Latvijos. Pleneras įdomus, kai susieina kelios mokyklos. Kviečiausi tik labai garsius, gerai parduodamus dailininkus. Pernai „Christie“ aukcione Londone buvo parduoti net keturi jauno ukrainiečių dailininko Renato Ramazanovo paveikslai. Iš Latvijos pasikviečiau Dailės akademijos rektorių Aleksėjų Naumovą ir jauną tapytoją Anitą Arbidanę. Jos paveikslai nuperkami avansu, vos pradėjus tapyti. O su ja dirbanti Rygos galerija „XXI“ finansuoja Anitos keliones į tolimiausius kraštus (sakysim, pusmečiui į Indiją), iš kur ji atsiveža... tris keturis paveikslus.

- O kaip suradote plenero svečią iš JAV - Rimą Čiurlionį?

- Jis pats atėjo į mano rengtą parodą Kaune. Beje, papasakojo įdomų faktą. Lietuvoje reziduojantis JAV ambasadorius atsivežė iš Amerikos ten pirktą paveikslą. Ir tik čia išsiaiškino, kad autorius lietuvis - Rimas Čiurlionis.

Ir šio plenero pavadinimas - „Šviesos misterija“ - gimė kartu su Rimu vaikštinėjant po tuščią vakarėjantį Tiškevičių parką Palangoje. Leidosi saulė. Pušų kamienai nusidažė raudono vario spalva. Oras prisipildė ypatingo švytėjimo. „Ar matai tą švytėjimą?“ „Kokia misterija!“ Taip ir atsirado pavadinimas.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"