Vyriausybės premijos laureatas V.Damaševičius: Kalėjimas yra fantastiška vieta

Jei Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas režisierius, operatorius Vytautas Damaševičius būtų švietimo ministras, lenktų moksleivius prie Žemaitės. Kultūros ministru pabūti jis kažkodėl negeistų, bet vis tiek pasiūlytų Jonui Mekui Lukiškes. Sako, dviejų kamerų turėtų pakakti. Jurgiui Mačiūnui, ko gero, reikėtų daugiau. Jei pritrūktų vietos, būtų galima pridurti ir koridoriaus.

Šios fantastiškos idėjos režisierius nusavinti nelinkęs - ji esą gimusi iš vienos garsios menotyrininkės pajuokavimo, kurį jis pasigavęs ir laukia nesulaukia Lietuvoje kino dokumentininko J.Meko, kuriam pasiryžęs pasiūlymą iškloti į akis. (Ne kartą buvo rašyta apie tai, kaip J.Meko atstovauta Niujorko galerija su Vilniaus savivaldybe sudarė sutartį, pagal kurią J.Mačiūno „Fluxus“ kolekcija buvo perleista už beprotiškus pinigus - 13 milijonų litų. J.Meko figūravimas šioje istorijoje iki šiol vertinamas prieštaringai).

„Mes kariavom su Vilniaus meru dėl Gugenheimo muziejaus, kur jis ketino sudėti ir Meką, ir Mačiūną, - sako Vytautas, - ta mintis buvo lyg aprimusi, dabar vėl bandoma atgaivint, bet mūsų idėja daug gražesnė. Kai į naują pastatą iškels kalinius, Lukiškių jokiu būdu negalima nugriaut, nes buvęs kalėjimas - fantastiška vieta - patalpinus ten Meką ir Mačiūną būtų pataikyta į vienuoliktuką. Nes „undergraundas“ ir turi būt „undergraunde“, o jiems nedaug vietos reikia. Mekui užtenka dviejų kamerų kino archyvams, Mačiūnui - kiek daugiau, bet galima užimt koridoriaus. Pasaulis plūstų žiūrėti. Jei Mekas bus Vilniuje, aš jam pasiūlysiu. Jeigu neužkibs, vadinasi, jau paseno, bet turi užkibt“.

Žemaitė kaip maldaknygė

O kuo tokio jo dėmesio nusipelno prieš šimtmetį rašiusi Julija Žymantienė-Žemaitė? Tuo, sako, kad Žemaitės ir mūsų dienų tikrovė kone adekvati. Sako apmaudžiai: „Balio Sruogos „Dievų miškas“ neįėjo į pasaulinį kontekstą, nors turėjo Nobelio premiją gaut. Stiliumi, meistriškumu - pasaulinis kūrinys, tik va pasauliui nesuprantama lietuvių kalba neleido. Esu tikras, kad ir mūsų Žemaitė yra vieno lygio su Zola ir Balzaku, jei ne aukščiau, nes ji išsaugo kalbą, turtingą kalbą. Zola - literatūrinis šablonas, o įžvalgumu, sodrumu, gyliu Žemaitė jam nė kiek nenusileidžia. Šiandien Žemaitei būtų ką rašyti - daug kas, ką matau aplinkui, eina siaubingyn. Žurnalistas nuvažiuoja į kaimą ir grįžęs rodo mums neišbrendamą juodumą - nugyvulėjimą; anksčiau dar pirmininkas galėjo suvaldyti, dar buvo kažkokia atsvara, dabar gi niekas nieko nebijo, visi laisvi. Turiu giminių kaime ir pats matau. Garliavos istorijos personažai ir jų santykiai - tai apsakymas „Marti“, „Petro Kurmelio“ peripetijos išnyra dažnam Lietuvos kaime, kur jo tipažai klyvinėja pragėrę viską, net vaikus... Būčiau švietimo ministras, Žemaitės valandų skaičių tik didinčiau mokymo programoje, - Žemaitė būtų kaip maldaknygė nuo ketvirtos klasės iki aštuntos. Dabar su anūku kaip tik baigiu skaityti „Tomą Sojerį“, po jo iškart pereisim prie Žemaitės, prie jos gražių vaikiškų apsakymėlių. Kai nuvažiuos į kaimą, jam bus aišku, kaip radosi tas siaubo kraštas. Kol Lietuva neims pagiriotis, nieko nebus. Pagirios būna kaltės, graužimosi ir galvojimo laikas. Galų gale reikia imti pagiriotis“.

Tačiau jis podraug su režisieriumi Juozu Matoniu (vienu kartu abu ir buvo apdovanoti 2012 metų Vyriausybės kultūros ir meno premija) nei apie girtuoklystę, nei apie kitokius siaubus filmų nekuria. Jie kuria apie kultūros paveldą, Sibirą, lagerių moteris, tremtinių palaikų gabenimą, tautos istoriją, neįgaliųjų būvį, teatrą, yra susukę apie septyniasdešimt „Menininkų portretų“, grąžinančių bendravimo pojūtį su šviesaus atminimo Almantu Grikevičiumi, Jonu Strielkūnu, Valdemaru Kukulu, Marijonu Giedriu ir t.t., - savo kūryba teigdami amžinas vertybes, kartais suteikiančias progą ir pajuokauti. „Kai menininkai pradėjo mirti, tada mūsų ciklas tapo vertybe, - sako ir juokiasi. - Tų juostų aš nevadinu filmais, tai metraščiai, nors kai kurie gal ir traukia iki jų. Tik idiotai gali šitiek metų daryti tą patį, bet kai raginu išeit iš to standarto, Matonis tikina, kad kol yra standartas, tol yra ir ciklas, gal jis ir teisus. Bet nesam užsiciklinę, protarpiais vis išsimušam į kitas temas“.

Vilniaus genofondas

Pernai rudenį Vilniaus rotušėje V.Damaševičius buvo surengęs fotografijų parodą „Vilniaus genofondas“, kuri gimė po naršymo Lietuvos centriniame valstybės archyve. Parodoje buvo eksponuojamos jo atspaustos ir padidintos 1920-1939 metų pasų nuotraukos ir dokumentai iš Vilniaus miesto magistrato fondo, į kurį prisipažįsta užklydęs gan atsitiktinai, ieškodamas vieno mokslininko, kurio paskaitų vienu metu klausėsi Česlovas Milošas, nuotraukos. Tuomet kaip tik ir kūrė filmą „Draugas. Vieno Č.Milošo eilėraščio istorija“. Kažkieno patartas pasidairyti nuotraukos tarpukario Vilniaus pasų stale, įklimpo į archyvus ilgam. Į tą laiką, kai Pirmojo pasaulinio karo išblaškyti žmonės ėmė grįžti į savo kraštą. „Grįžta ir 1863 metų sukilimo dalyviai, jų vaikai; grįžta vilniečiai iš Sibiro, net iš Kinijos su Kinijos pasu grįžta, nuo ubagų iki profesorių, - vis dar neatsigauna nuo patirto įspūdžio V.Damaševičius, - tapytojas Vytautas Kairiūkštis, Marijos Gimbutienės tėvas Danielius Alseika... Grožis nesusvietnas! Nuotraukos portretinės, nepaveiktos standarto „trys iš keturių“ kaip dabar: kokie veidai, kokios akys... O jau žydaitės kokios gražios - nesistebiu, kodėl mūsų partiniai veikėjai buvo vedę žydaites...

Atsėdėjau septynis mėnesius archyve, peržiūrėjau tris šimtus tūkstančių bylų. Dar liko tiek pat. Turiu laiko, puolu ir krapštau, nes dar liko pusę iškrapštyt. Man sako, ko tu sėdi tam archyve, kai viskas internete yra. Interneto amžius išvis yra košmaras, nes tau nereikia pastangų nei ieškant informacijos, nei gilinantis; ją taip lengva gauti, kad tuoj pat ją užmiršti; ji nieko nepalieka tavyje. Internete nesurasi to, ką aptinki archyve, o juk detalės ir yra ta medžiaga, iš kurios gali daryti filmą. Kai suradau Jono Basanavičiaus pasą, nepatikėjau savo akimis, nors gal reikėtų sakyti ne „suradau“, bet tiesiog atkreipiau dėmesį, kad tokios Basanavičiaus nuotraukos ir jo tapatybės dokumento lig tol nebuvau matęs. Nuėjau pas archyvo direktorių Dalių Žižį, sakau abejodamas, lyg tai Basanavičiaus, jis pažiūrėjo, paskambino kažkam ir sako: iš tikro tai sensacija“.

Internacionalas smėlio dėžėje

Viename parodos skyrelyje Vytautas buvo išdėstęs kelias Žvėryno gyventojų fotografijas, kas kur tada gyveno ir kas gyvena dabar. Senieji žvėryniečiai mielai fotografavosi, o naujieji būgštavo, ar buto neatims? V.Damaševičius juokdamasis iš tų baimių pamini 1932 metų Č.Milošo straipsnį, kurį buvo nuvežęs pačiam poetui prisiminti. Vilnius, be abejo, Lietuvos sostinė, tai nekvestionuojama, rašė Č.Milošas, bet ko čia nevažiuoja gyvent patys lietuviai? Garbaus amžiaus poetas, perskaitęs kadais išdėstytas mintis, irgi pradėjo juoktis, kad rašęs teisingai, niekas nepasikeitę ir 1999 metais. „Grįžtam prie to, kas čia gyveno, - kalba V.Damaševičius. - Pasakysiu, kas man yra Vilnius, jo kiemas: išbėga Mendelsonienė, ji būtent jidiš kalba kalbėdavo: „Liza, Calik, namo“, paskiau išbėga kita kaimynė: „Rajka, domoj“, paskui išbėga lenkė: „Čzystka, k..., do domu“, - varo keturiomis kalbomis... net nuotrauka tokia yra, kur aš sėdžiu prie smėlio dėžės, šalia - rusaitė, lenkaitė, dar kažkas, man penkeri metai.

Vilnius - daugiakalbis miestas, bet kai reikėjo gint lietuvių kalbą, dėl jos vienijosi ir tie, kurie lietuviškai nemokėjo. Dabar darom filmą apie „Dvylika Vilniaus apaštalų“, 1893-1894 metais Vilniuje įkurtą kultūrinę draugiją, turėjusią tikslą žadinti lietuvių tautinę savimonę. Iš pradžių gal tik kunigas Juozas Ambraziejus ir Andrius Domaševičius, broliai Vileišiai, kurie, tiesa, prisidėjo kiek vėliau, mokėjo lietuviškai. Kukli pradžia išaugo į didelius dalykus - į lietuviškas pamaldas bažnyčiose, į Didįjį Vilniaus Seimą ir pan.“

Filmuos pasaulio sukūrimą

V.Damaševičius purto galvą: kol kas lietuvių kalbos, jo nuomone, nereikia gelbėt. Gal tik, sako, imant pavyzdį iš pasaulio (ką mes mėgstame daryti), jau atsikandusio daugiakalbystės jovalo, turėtume ją labiau branginti. O susivienysim dėl kalbos tiktai tada, kai ji bus ištikta komos. Tokie jau esame, matyt, iš prigimties. „Aš tiesiog senstu ir suprantu, kad pasaulis nesikeičia, jis toks ir bus, - teigia Vytautas. - Mes ką tik iš baudžiavos išėję, ir kultūrinis sluoksnis, kuris paprastai formuojasi šimtmečiais, Lietuvoje dar per plonas. Užtat mes tokie pažeidžiami. Užtat tiek daug žalos Lietuvoje padaro pinigai, kurie nėra paremti kultūra“.

Daug metų kovojantis prieš piniguočių pastangas apžioti Žvėryną, naikinant jo alyvas, sodus ir erdves, Vytautas sako sumanęs dar vieną kūrinį. Tai bus gamtos stebėjimo sekundės, įamžintos prie gimtųjų namų Žvėryno rajone. Skambant Vagnerio muzikai, jis filmuos pasaulio sukūrimą. Gražaus, prasmingo, koks jis ir yra ir kokiam jam dera būti. Tik žmogaus jame nebus. Likdamas ištikimas sau, baltasis metraštininkas sako: skėrių jis nefilmuos. Nes ten, kur įsimeta žmogus, ima bręst katastrofa.