V.Masalskis: Greitai nebeturėsime ką apdovanoti

Pokalbis su aktoriumi, režisieriumi ir teatro pedagogu Valentinu Masalskiu vyko repeticijų fone. Jo studentai derino paskutinius akordus prieš pasirodant spektakliams „Paukštyno bendrabutis“ ir „Gaidos“. V.Masalskis vienu metu atsakinėjo į klausimus apie šiuolaikinį kiną bei teatrą ir kartu rikiavo savo mokinius prieš vakaro pasirodymus.

- Kaip jūs vertinate šiuolaikinį kiną ir jaunuosius kūrėjus?

- Informacijos yra tiek daug, kad mes esame priversti sekti paviršutiniškai. Kaip sakė Juozas Miltinis: „Skaitykite tik viršūnėles, nes neturėsite daugiau laiko“. Aš net laikraščių neskaitau, o klausau radijo nuo 5-6 valandos ryto, nes tam reikia mažiau dėmesio. Mūsų gyvenimo tempas pasidarė greitas ir jis mus sudarko. Mano amžiną atilsį tėvas tikrai neįsivaizdavo, kad mes taip gyvensime. Laiko randu pasižiūrėti režisieriaus Kim Ki-Duko (Kim Ki-duk) „Pietą“. Labai domina Maiklas Hanekė (Michael Haneke), seku Gidono Kremerio simfoninį orkestrą „Kremerata Baltica“. Visko aprėpti tikrai neįmanoma. Be to, menininkas negali žiūrėti labai daug meno, nes tas menas išdaužo. Pradedama kopijuoti arba vogti kitų idėjas. Taip pat yra primetamos kitų autorių mintys, ypač jaunam kūrėjui, kai jis dar nėra atradęs savęs. Didžiulį įspūdį man padarė aktorė Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė filme „Kolekcionierė“. Šis kūrinys patiko kino plastikos, montažo, ritmo prasme. Manau, ši menininkė eina teisingu keliu. Gerai įvertinčiau Šarūno Barto filmą „Eurazijos aborigenas“. Šis kūrėjas pradeda žengti į vaidybinius elementus. Anksčiau jis tą vaidybą truputį slėpdavo, bandydavo daugiau perteikti per tylą, muzikinę kadro kalbą. Man labai įdomi Š.Barto kelionė.

- Lietuviškų filmų skaičius didėja. Tačiau ar gabūs ir kūrybingi yra filmų kūrėjai?

- Lietuvos jaunimas yra labai kūrybingas. Tačiau ar jaunas žmogus gali išmokti rašyti knygą, kurti be mokyklos? Jis pirmiausia turi išmokti rašto. Turi mokyti profesionalai. Kūrėjai ateina, pradeda mokytis, kurti, įsimyli pirmuosius menininkus, iš pradžių juos kopijuoja, o paskui juos pranoksta ir eina tolyn. Nemanau, kad vaiką, paišantį pirmuosius piešinius, būtų galima vadinti didžiuoju menininku. Talentas yra tik įrankis. Svarbiausia, kaip su tuo įrankiu yra įvykdomos užduotys, kurias iškelia gyvenimas. Šiuo metu turime daugybę priemonių, per kurias galime pasauliui pareikšti apie save. Niekada gyvenime tiek dar neturėjome. Bet ar mus kas nors girdi? Ar prisimena toje gausybėje informacijos? Kaip prasimušti pro tą luobą? Ar tai nėra tik Sachara, dykynė, kurioje einame, bet niekas negirdi ir nemato? Ar mes netampame tik smiltele tame Sacharos smėlyje?

- Ar norint būti pastebėtam reikia tikrų ir aukštos kokybės kūrinių?

- Kūrinys visuomet bus tikras, jei jis turės prasmę. Menininkas turi skleisti kitam žmogui žinią. Menininkas privalo pateikti visuomenei savo sielos klyksmą. Tuomet per tą triukšmą žmogus stengiasi prasiskverbti ir toje Sacharoje pamatyti augantį medį. Menininkui reikia stengtis prasimušti. Tai galima padaryti tik per savo savastį, per skleidžiamą žinią. Galime stebėti absurdo dramaturgiją. Daugelis galvojo, kad absurdas yra nesąmonė, o nesąmonė - absurdas. Tai nėra tiesa. Iš visos absurdo dramaturgijos mums šiandien liko tik Samuelis Beketas (Samuel Beckett), Haroldas Pinteris (Harold Pintet), Slavomiras Mrožekas (Slawomiras Mrozekas), Tomas Bernhardas (Thomas Bernhard). Esmė tai, kad visi rašo kopijuodami. Visi jie tampa Sacharos smiltele.

- Tačiau vyresni Lietuvos režisieriai sugebėjo netapti ta Sacharos smiltele ir išlikti mūsų mintyse kaip žaliuojantis dykumos medis…

- Iki to reikia keliauti ilgą kelią. Reikia tą medį ilgai laistyti, kad jis užaugtų toje dykynėje. Džiaugiuosi, kai menininkai turi savo poziciją. Iš jaunų kūrėjų tik vienas kitas ryškėja. Manau, labai įdomią poziciją turi Vidas Bareikis. Klausydamas jo dainų ar matydamas spektaklius, galiu sakyti, kad pats taip nedaryčiau, taip nerėkčiau, tačiau šiandien kitaip pramušti tą luobą yra neįmanoma, reikia rėkti, kaip jis rėkia.

Meno kriterijai

- Pastaruoju metu į kairę ir į dešinę dalijami įvairūs apdovanojimai. Kaip juos vertinate?

- Kai pats gavau Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, pagalvojau, kam ji yra skirta? Man pačiam buvo smagu, kad kažkas pastebėjo. Tačiau labiausiai buvo svarbu tiems, kurie ėjo kartu. Žmonės, esantys aplinkui, gyvena nemalonų gyvenimą ir jiems būna sunku šalia menininko. Apskritai apdovanojimai yra reikalingi sistemai. Tai jaukas publikai, reklamos dalis. Sistema pasidaro smagratį, kuris veža jų ekonominę mašiną. Manęs dažnai klausia jauni aktoriai ar studentai, kaip apdovanojimą gavo žmogus, kuris, jų akimis, yra visiškai to nevertas. Jis gauna dėl to, kad pati mašina reikalauja patepti tą, o ne kitą.

- Kartais net nebūna išrenkamas geriausias menininkas ar kūrinys. Tiesiog renkami geriausi iš blogiausių. Ar iš viso tuomet verta rinkti ir apdovanoti?

- Esame labai mažytė valstybė. Mūsų potencialas yra labai mažas. Turime mažus miestus, mažai žmonių, mažai menininkų, teatrų. Čia ne Vokietija, Prancūzija, Anglija ar Rusija. Todėl apie tų apdovanojimų gausą taip pat reikėtų pagalvoti. Greitai nebeturėsime ką apdovanoti, todėl apdovanosime viską, kas tik įmanoma. Visi nori būti panašūs į kažką didelio. Mūsų Lietuvėlė nori prilygti „Oskarų“, Venecijos ar Berlyno kino nominacijoms. Provincijos problema ta, kad dažnai mes neįvertiname savo galimybių ir norime būti panašūs į kitus. Menas, kad užaugtų, turi įveikti ilgą kelionę. Reikia tik nenorėti visų pralenkti visose srityse.

- Kaip jūs manote, ar pilnos salės ir didelis žiūrimumas parodo tikrąją kūrinio vertę?

- „Titanikas“ yra vienas daugausiai pinigų uždirbusių filmų, tačiau man jis yra kičas. Jis perkrautas, neįdomus, pervaidintas ir per sentimentalus. Manau, į kino istoriją jis įeis kaip daugiausiai žiūrovų pritraukęs filmas, bet neįeis kaip meno kūrinys. Andrejaus Tarkovskio filmai žiūrovų atžvilgiu buvo menki, bet jie kino kultūrai, mokslui ir kino amatui atnešė labai daug.

Išlikimo sąlyga

- Kuo turi pasižymėti meniniai darbai, kad jie taip neišnyktų?

- Jie turi sujaudinti žiūrovą. Aktorystė tai savęs ir savo emocijos iššaukimas. Anksčiau buvo veikiama į dvi pagrindines žiūrovų emocijas - liūdesį ir džiaugsmą. Liūdesys buvo pasiekiamas per katarsį, per tragediją, o džiaugsmas - per komediją. Nuo Šviečiamojo amžiaus pradėjome visomis priemonėmis veikti žiūrovą ir stengėmės nepalikti jo abejingo. Taip mes pradėjome jį šokiruoti ir net kelti jo pyktį. Geriau jau žiūrovas iš spektaklio išeina užpykęs nei abejingas. Scenoje ir kine atsirado pasišlykštėjimas. Mokau savo studentus, kad menas turi laužyti nustatytas normas, tačiau tai turi būti žinia, kurią skelbia menininkas. Nėra menininkas tas, kuris papjauna karvę viduryje Gedimino prospekto ar ant galvos užsideda naktipuodį. Reikia gyventi ir stebėti gyvenimą, kad surastum tą žinią ir ją galėtum perduoti menu.

- Kūrinys kartais pereina knygos, spektaklio pastatymo ir net filmo etapus. Kaip šiuose etapuose jis turi atsispindėti?

- Čia tinka žodis palimpsestas. Tai perrašytas pergamentas, nutrintas lapas, ant kurio dar kartą yra užrašomas tekstas. Žinomas lenkų teatro režisierius pasakė, kad visas teatrinis, kino menas yra palimpsestas. Taip paimame kūrinį ir perėję visas tas formas, dar kartą jį perkuriame, kažką pridedame ir įpučiame jam dvasią. Labai svarbu, kad menas būtų kolektyvinis. Jis dažnai yra neįmanomas vienam. Be to, visada vyksta kova su publika. Pirminis tramplinas, nuo kurio atsispiria kūrėjas, tai yra autorius. Aš kurdamas stengiuosi nepabėgti nuo autoriaus, todėl mažai interpretuoju.

- Jūs paminėjote, kad vyksta kova su publika. Ką tai reiškia?

- Galbūt tinkamesnis būtų žodis ne kova, o auditorijos sudominimas, nugalėjimas. Jei žmogus nesusidomi, reikia kažką keisti ar interpretuoti. Todėl ieškoma formų, kad žiūrovas viską užmirštų ir patektų į mano pinkles. Tai amato dalis ar magijos seansas, kuris eina per savęs atsidavimą, emocijų demonstravimą, natūralumą. Magija eina per tarnavimą auditorijai. Teatras nėra informacija. Tai jausmas ir empatija. Žiūrovas moka pinigus ne todėl kad V. Masalskis gerai vaidintų ar gerai verktų. Jis moka už tai, kad pats išgyventų, pravirktų ir to nepamirštų.