Vlado Vitkausko Everestas po 20 metų

Lygiai prieš 20 metų, gegužės 10 dieną, pirmasis lietuvis Vladas Vitkauskas įkopė į aukščiausią pasaulio viršukalnę Everestą (8848 m).  O šiandien šio drąsaus ir romantiškos sielos žmogaus 60-asis gimtadienis, kuriam reikšmės neteikia, nes, anot jo, yra svarbesnių dalykų. Jo gyvenimo lemtimi tapusi viršukalnė paakino ir Lietuvoje pasirūpinti sau ir kitiems svarbiu ir mielu kalnu - juo tapo Aukštojas, esantis visai netoli Vilniaus.

- Kuri sukaktis jums svarbesnė?

- Kadangi mano gimimas beveik sutapo su pirmuoju žmonių įkopimu į Everestą, tai būtent ši mano sukaktis yra svarbesnė už bet kokias asmenines. O tai, kad pasisekė pirmam iš tautiečių iškelti ant pasaulio stogu vadinamos viršukalnės Lietuvos vėliavą - tiesiog likimo dovana.

- Apie tą žygdarbį, sunkiai įsivaizduojamus sunkumus, kuriuos gali ištverti tik labai stiprios valios žmogus, esate rašęs savo knygoje „Everestas - manoji lemtis“ ir reprezentaciniame fotoalbume lietuvių ir anglų kalbomis „Aukščiau pasaulio viršukalnių“. Šie leidiniai, man regis, nesensta, o kaskart įgyja didesnę vertę ir prasmę. Kas jums Everestas yra dabar, po 20 metų?

- Dabar dažnai pagalvoju, kad tas mano žygis buvo akivaizdus, bet neįtikėtinas... Jeigu viską tuomet būčiau žinojęs, kas ir kaip bus ir kaip viskas baigsis, nežinau, ar būčiau koją kėlęs iš namų. Ten tiek visko buvo, kad sunku suvokti.

- O tada?

- Kadangi nežinojau, kas bus, o tik galvojau, kad kopsiu, ir suvokiau, ką reikia padaryti šiandien ir ką reikės rytoj, o paskui ir Dievas duos... Apie tai, kokie sunkumai galimi viršukalnėje, tuomet nemąsčiau, bet visą laiką tikėjau...

- Kodėl į tą sudėtingą žygį į Nepale esantį Everestą susiruošėte kopti vienas?

- Tuo metu Lietuvoje neatsirado nė vieno, kuris būtų pasiryžęs tam sudėtingam žygiui į Nežinią, be reikalingų pinigų, draudimo ir daugelio kitų būtinų dalykų, norinčio keliauti kartu. Tik po dešimties metų į šią viršukalnę įkopė Saulius Vilius ir ne vienas, o su normalia Estijos ekspedicija. Su manim tuomet panoro vykti tik latvis Aivaras Bojaras... Na, bet apie jo žūtį ir visa kita, ką ten patyriau, yra mano knygose. Beje, paskutiniuosius fotoalbumo „Aukščiau pasaulio viršukalnių“ egzempliorius padovanojau Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir Nepalo prezidentui.

- Vladai, o kaip jums, lygumų gyventojui, šovė į galvą mintis kopti į pasaulio stogu vadinamą kalną? Juk nebuvote stipruolis?

- Niekas man neliepė kopti. Tokie dalykai nedaromi kam nors paliepus. Likus mažiau nei metams iki mano žygio buvo surengta tarptautinė ekspedicija į Everestą, joje dalyvavo dešimt alpinistų iš Lietuvos ir vienuoliktas buvo Aivaras (vadovas - Aleksas Bertulis iš Sietlo). Tuomet užkopėme į 7800 m aukštį. O apie Everesto viršukalnę gali pradėti galvoti tik tada, kai pasistatai palapinę bent jau 8 km aukštyje ir ten pernakvoji.

- Kas jums primena tą lemtingą kopimą į Everestą dabar? Namuose?

- Pirmiausia tai ten, viršukalnėje, pabuvojusi Lietuvos trispalvė, kurią aš keliu valstybės švenčių ir įkopimų į aukščiausias viršukalnes dienomis. Keliu ją prie savo namo, ant specialaus 6 m ilgio metalinio stiebo. Aš ją keliu, aš ją nešu, keliu ir kaskart jaučiu pasididžiavimą mūsų valstybe, kuria vis dar tikiu. Primena išfotografuotos juostos, neblėstantys prisiminimai, sapnai... O dar primena ir namuose kabantis kauniečio dailininko Virginijaus Kašinsko paveikslas, kuriame nutapyta žiedais aplipusi obelis. Kitoje paveikslo pusėje parašyta „Everesto sapnas“. Toks sapnas buvo iš tikrųjų. Tuomet, kai su Aivaru dar tik rengėmės kopti, o iki lemiamo momento dar buvo keli mėnesiai, jaučiau įtampą, nerimą, galvoje sukosi spiečius minčių. Vieną tamsią naktį susapnavau keistą sapną ir prabudęs papasakojau draugui. Vaizdas buvo kaip kine, per visą ekraną tarsi plaukė balta žydinti obelis. Tuomet man dingtelėjo mintis: visai kaip fotomenininko Romualdo Rakausko fotografijose. Pamaniau, jog šis gražus reginys - tai pranašystė, kad viskas bus gerai, į Everestą įkopsiu. O mano bičiulis dailininkas, išgirdęs šią istoriją, padovanojo savo anksčiau nutapytą paveikslą, kurį buvo pavadinęs „Žydėjimu“, o paskui pervadino į „Everesto sapną“.

- Kas jus paakino kopti į kalnus?

- Augau Viduklės miestelio pakraštyje. Už mūsų namo netoliese buvo lankos, kalvelės, pereinančios į Žemaitijos kalnyną. Tad visas laisvas laikas nuo pamokų ten ir prabėgdavo. Ten ir žibuokliaudavome, ir liepų pumpurus valgydavome, ir nuo karo užsilikusius sprogmenis išbandydavome, ir rankomis upelyje žuveles žvejodavome. Mamai buvo vargas prisišaukti mane valgyti. Bandžiau sportuoti dar mokykloje, bet persitempiau, o studijuodamas elektroniką Kauno politechnikos institute nuėjau į turistų vakaronę ir pradėjau savaitgaliais keliauti po Lietuvą. Vasarą bičiuliai sugundė keliauti į Tian Šanio kalnus. Tai ir buvo mano pirma kelionė, ji ir užkrėtė kalnų liga visam gyvenimui. Į pirmus žygius mane išvedė Kęstutis Dagilis, o vėliau mano kelionių guru tapo Algimantas Jucevičius, pasiūlęs man tapti Vilniaus turistų klubo direktoriumi.

- Esate vienintelis lietuvis, įkopęs į visų pasaulio žemynų aukščiausias viršukalnes. Kiekvienas toks sudėtingas žygis reikalauja ne tik fizinių bei valios pastangų, bet ir aukų. Kokių aukų iš jūsų pareikalavo kalnai?

- Žinoma, kad kalnams tenka daug ką paaukoti. Aš negreitai, jau sugrįžęs į Lietuvą, suvokiau, kad mano draugo Aivaro žūtis Evereste galėjo būti auka. O kodėl kalnai pareikalauja aukų ta tikrąja prasme, tai jau ne mūsų valioje. Jeigu būtų atsitikę kitaip ir mudu būtume išvykę kartu, kažin ar aš tą viršukalnę būčiau pasiekęs. Ir mano sūnaus Vaidoto žūtis kalnuose buvo auka. Tai supratau iš karto, ką tokia auka turi nulemti ir dar kai ką daugiau. Sūnaus gyvenimas buvo šviesus, prasmingas, ir žūtis buvo šviesi.

- Artėjant jubiliejui, žmogui įprasta ne tik atsigręžti atgal, bet ir pažvelgti į ateitį.

- Visi darbai, kuriuos esu nuveikęs ir ką dar norėčiau padaryti, su jokiomis mano sukaktimis neturi nieko bendra. Man dabar svarbios pirmųjų kopimų į Everestą sukakčių proga rengiamos šventės. Lietuvoje prisiminsime mūsiškį Everesto 20-metį. Toji šventė vyks gegužės 18 dieną aukščiausioje šalies vietoje - ant Aukštojo kalno. Rinksimės prie istorinės neseniai restauruotos Medininkų pilies. Pernai ši valstybės saugoma teritorija buvo gražiai sutvarkyta, o pilyje įrengta ekspozicija.

- Prie Aukštojo kalno kaip aukščiausios Lietuvos vietos įvardijimo esate pats daug prisidėjęs.

- Na, iš tiesų nuo 2002 metų, kai baigiau savo kalnų žygius, pagalvojau, kad dabar metas, be dažnų susitikimų su jaunimu, „solidžių“ paskaitų kažką dar prasminga padaryti Lietuvai. Tad kartu su grupele bendraminčių, tarp kurių buvo to aukščiausio taško atradėjas geografas Rimantas Krupickas, pradėjome rūpintis tuo kalnu, o tiksliau - jo, kaip aukščiausiojo, juridišku įteisinimu. Iki tol aukščiausiu Lietuvoje buvo laikomas Juozapinės kalnas. 2006 metais įvyko kalno vardynų ceremonija ir jam suteiktas Aukštojo, aukščiausiojo baltų mitologijos dievo, vardas. O štai neseniai čia pastatytas bokštas, ant kurio 6 m aukštyje yra apžvalgos aikštelė ir dabar galima užkopti į 300 m aukščiau vandenyno lygio. Tad gegužės 18-ąją tikimės smagios šventės. Gegužės pabaigoje esu pakviestas į Nepalą dalyvauti pirmojo įkopimo į Everestą deimantinio jubiliejaus iškilmėse. Kelios dienos prieš tai ten bus surengta ir mano fotografijų paroda.

- Gyvenate gražioje kalnuotoje Vilniaus vietoje Markučiuose. Ar jie jums primena kalnus?

- Taip, mano kieme ant kalnelio baigia žydėti žibutės. Aukščių skirtumas tarp tos vietos, kurioje stovi namelis, ir aukščiausios vietos, kurią vadinu Gedimino kalnu, -
dešimt metrų.

- Kokia yra jūsų ištvermingumo, sveikatos ir energijos formulė?

- Deja, ypatinga sveikata negaliu pasigirti, nes ir jaunystėje nebuvau „supermenas“. Mane pripažino netinkamu karinei tarnybai. Tad didelių stebuklų neįvyko, bet, nepaisydamas to, aš sugebėjau vienas, be pinigų ir be draudimo, normalių tam pritaikytų akinių ar pirštinių įkopti į aukščiausią pasaulio viršukalnę. O jeigu kas negerai su sveikata ar gyvenimiškais reikalais, pirmiausia pagalvoju, ką aš ne taip darau? Auksinė gyvenimo formulė: „Norėti. Tikėti. Daryti“. Pirmiausia pats turi tikėti tuo, kad tai, ką darai, yra svarbu ir prasminga.

- Kas dar, be kalnų ir kelionių prisiminimų, yra atgaiva jūsų sielai?

- Katarsį, kurį patirdavau kalnuose, galiu palyginti su muzika.