respublika.lt

V.Kuodytė: Galimybė yra visur ir visada, o tikrovė - tik viena (3)

2016 kovo mėn. 05 d. 11:18:02
Ieva MIŠKINYTĖ

Kovo 1-20 dienomis vyksiantis XXXII profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ kviečia net į 19 spektaklių. Vienas jų - „Meno forto“ pastatymas pagal vieną paskutiniųjų Franco Kafkos (Franz Kafka) apsakymų „Bado meistras“. Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus darbas jau spėjo sulaukti pripažinimo tarp profesionalių teatralų ir žiūrovų. Apie spektaklio aktualumą šių dienų žmogui kalbėjome su pagrindinio vaidmens atlikėja Viktorija KUODYTE.


- E.Nekrošiaus režisuojamuose spektakliuose vaidinate nuo 1994 metų. Ar kito ir kaip kito jūsų bendravimas, santykis su šiuo režisieriumi?

- 1994 metais pirmą kartą suvaidinau E.Nekrošiaus režisuotame spektaklyje „Mažosios tragedijos“ pagal A.Puškiną. Tai buvo ne tik pirmas darbas pas šį režisierių, bet ir pirmas išėjimas į didžiąją teatro sceną. Vėliau sekė dar keturi vaidmenys, sukurti E.Nekrošiaus spektakliuose: „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Trys seserys“, „Hamletas“. 1999 metais pasirodė jo spektaklis „Makbetas“, kuriame suvaidinau vieną iš laumių. Po to sekė 16 metų pauzė iki 2015 metais pasirodžiusios premjeros „Bado meistras“, kurioje vaidinu Bado meistrą. E.Nekrošius yra žmogus, kurio rankos užkėlė mane ant scenos. Joje vis pasirodau jau daugiau kaip 20 metų. Pirmieji šešeri be galo intensyvaus kūrybinio bendradarbiavimo metai (1994-1999) suformavo mano požiūrį į vaidybos meną, į literatūros interpretavimą teatre ir į patį teatrą. Ir nors 16 metų nedirbau su šiuo režisieriumi, visada tas suformuotas požiūris aktyviai reiškėsi vėlesniuose vaidmenyse, kitų režisierių sukurtuose spektakliuose. Būtent tą požiūrio formavimą ir pavadinčiau tikruoju bendravimu su E.Nekrošiumi. Jis ne visai tiesioginis. Per įdėmų klausymąsi repeticijų metu, per įsigilinimą į tai, ką išgirdai, per stebėjimą režisieriaus veido, žvilgsnio, plastikos, jo daromų pauzių, tu lyg bendrauji su juo, o jis bendrauja su tavimi stebėdamas, kaip tu savo suvokimą realizuoji scenoje. Galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų kartus, kai teko kalbėtis su režisieriumi akis į akį, asmeniškai, ne apie konkretų darbą. Taip, kad net ir nebendraudama tuos 16 metų aš dažnai būdavau aktyvioje diskusijoje su juo, kai tekdavo atrasti meninius sprendimus kitų režisierių spektakliuose. Kai šią vasarą buvau pakviesta į vieną tų asmeninių pokalbių (prieš „Bado meistro“ repeticijas), atrodė, kad tęsiame jau seniai seniai pradėto kurti spektaklio repeticiją.

- „Bado meistras“ - pasakojimas apie Menininką. Nuo populiarumo iki vienišos mirties. Tarsi kiekvieno menininko (gal šiuo atveju tiesiog garbėtroškos?) svajonės išsipildymas ir... pabaiga, kurios nenori niekas. Kiek asmeniškumo, jautrumo tenka įdėti į šį vaidmenį?

- Taip, šis spektaklis apie Menininką. Tačiau, turbūt F.Kafkos pasakojimą galima interpretuoti ir kitaip, neįvardijant žmogaus, pasirinkusio „badavimo meną“, veiklos srities. Įvairių profesijų žmonių veikla turi tam tikrus bendrus dėsnius: veiklos pradžia, vystymasis ir pabaiga. Tuos pačius dėsnius turi ir gyvybė: gimimas, augimas, mirtis. Tas pats vyksta ir su menininkų iškilimais ir jų šlovės pabaiga. Ateina kiti, ir senieji užleidžia vietą. Čia nieko keisto ir išskirtinio. Tas pats amžinos kaitos procesas vyksta ir kultūrose, epochose, kiekviename iš mūsų. Ir nors mes negalime pasirinkti gimimo ar mirties, bet galime pasirinkti tą viduriniąją žmogaus būties grandį - augimą. Ir šiame augimo procese įdomiausia, ne kokiais būdais augama (jie be galo įvairūs), bet kur link. Vieni auga tobulindami savo profesines žinias, kiti (kad ir be profesijos) eina savęs pažinimo link, o štai dar kiti stiebiasi prie „kažko“, kas tampa varomąja jėga. Tas „kažkas“ ir yra paslaptingiausia ir, jei norit, sakrališkiausia. F.Kafkos apsakyme „Bado meistras“ pasakojama apie savo profesijos maestro, ne šiaip eilinį savo dalyko žinovą. Jis pasiekęs aukščiausią (anot kitų) profesinę viršūnę, kokią tik įmanoma toje srityje. Aukščiau už tai tik... Dievas. Tačiau pačiam Bado meistrui to maža. Ir tai ne garbės troškimas (nors ir tai), bet žmogaus stiebimasis nepasiekiamybės link. Šis pojūtis labai artimas menininkams (Bado meistrams). Tas amžinas nepasitenkinimas rezultatu ir ne tik. Tas noras pranokti save. F.Kafkos bado meistras ne tiek garbėtroška, kiek „keistuolis“, labai sudėtingo charakterio žmogus. Jo laisvu noru pasirinktas gyvenimo būdas „badauti, kad nemirtum iš bado“ traukia ir intriguoja. Žavi. Jis viešai badauja, ir žiūrovai už tai moka pinigus, o jis jų dėka išgyvena. Tai ir realu, ir kartu už tikrovės ribų. Šis žmogus tikrovę priima labai savitai. Jis ilgisi „tikrovės“ kaip maisto, bet kartu jos bijo. Nes „tikrovė“ atima tai, kas jam svarbiausia, - galimybę. Galimybė yra visur ir visada, o tikrovė tik čia ir dabar.

- Teatras ir pedagoginė veikla. Susipynę ar tenka atriboti? Teatro negana? Ar tai poreikis nesustoti, tobulėti, sužinoti kažką naujo, patirti tai, ko negali gauti viename darbe?

- Žinoma, teatras ir pedagogika - susiję dalykai, nes kalbame apie teatro pedagogiką. Teko girdėti aktorių, teigiančių, kad pradėjus dirbti pedagoginį darbą apleidžiama profesinė aktoriaus erdvė. Įsipareigojimas prisiimti atsakomybę už kitus labai suvaržo kūrybinę laisvę. Ją nualina. Manau, yra tame tiesos, bet čia esama ir puikybės. Aš džiaugiuosi galėdama pasidalyti įgytomis patirtimis. Ne žiniomis, bet būtent patirtimis. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje su būsimais aktoriais dirbau aštuonerius metus. Kaip ir daugelis toje įstaigoje dirbančių dėstytojų, neturėjau jokio pedagoginio išsilavinimo. Turėjau tik nemažą aktorinę praktiką teatre, sukauptą per įvairius vaidmenis su įvairiais režisieriais. Šiuo metu nebedirbu toje įstaigoje dėl asmeninių sprendimų. Pradėjusi nuo rugsėjo studijuoti Lietuvos edukologijos universitete teatro pedagogiką, susidomėjau tokiu klausimu, kurį pati sau išsikėliau: ar teatro pedagogas turi išmanyti pedagogiką ir kas tai yra? Šiuo metu vienoje Vilniaus pradinėje mokykloje turiu po trupinėlį valandų teatro būreliui. Tos veiklos ėmiausi vedama kelių paskatų. Toje mokykloje mokosi mano dukra, ir teatro būrelis tapo nuostabiu būdu pažinti savo vaiką kitaip, nei įmanoma tiesiogiai bendraujant. Šis metodas tinka ir kitiems būrelį lankantiems vaikams. Susitikimuose su vaikais labai aiškiai pastebiu, kaip ta veikla galėtų būti organizuota norint ugdyti ne vykdytoją, bet laisvai kuriantį vaiką. Sunkus ir prasmingas uždavinys. Neįmanoma lyginti darbo su studentais ir vaikais. Jie turi skirtingas patirtis, poreikius, skirtingas ir kontekstas. Tačiau bendrumą vis dėlto galėčiau užčiuopti: ir mažas, ir didelis trokšta būti pastebėtas ir išgirstas.

- Esate gavusi net tris „Kristoforo“ apdovanojimus. Ar jie paveikė jūsų karjerą, žiūrovų vertinimus, santykį su teatru?


- „Kristoforo“ statulėlė nuostabiai gražus kūrinys. Gaila, kad jos nebeliko apdovanojimų ceremonijoje, ji virto Kryžiumi. Auksiniu Kryžiumi... Negaliu apčiuopti, ar trys „Kristoforai“ paveikė mano karjerą. Žmonės gatvėje manęs nestabdo, nepažįsta, neprašo autografų, nesu liaupsinama ar nuolat apdovanojama kritikų. Tačiau jau daugiau kaip 20 metų turiu įdomių darbų teatre ir kine. Tai tiek ir paveikė.

- Viename iš interviu esate sakiusi: „Niekada nesustoju, nuolatos esu apimta monologų, vis pagaunu save įklimpusią į pjesę. Bet maloniai įklimpusią.“ Į kokius darbus įsitraukusi esate dabar?

- Jokių naujų darbų nepradedu. O jei ir yra daigeliai, tai jie tik idėjų lygmenyje. Beje, ta jūsų pateikta frazė apie „įklimpimą“ į vaidmenį buvo skirta tik konkrečiam kūrybiniam etapui. Pamenu, kad kalbėjau apie „Vyšnių sodą“, repetuojamą A.Latėno pastatyme Jaunimo teatre. Tie „įklimpimai“ turi savo pradžią ir pabaigą. Įvyksta premjera, ir „išbrendu“. O jei sukurtas spektaklis „ypatingas“, tai vėl į jį „įklimpstu“ tik to spektaklio dieną, na, gal kai kada dvi dienas prieš ją. Kaip, pavyzdžiui, „Bado meistro“ atveju.

- Kaip nuteiktumėte žiūrovą, kuris dar svarsto, ar festivalio metu rinktis „Bado Meistrą“?

- Būtų gerai, jei žiūrovai ateitų niekam nenusiteikę. Žmogus, rinkdamasis spektaklį, atkreips dėmesį į pjesės autorių, režisierių. Tai automatiškai nulems pasirinkimą arba ne. Asmeniškai aš, jei nežinočiau nei autoriaus, nei režisieriaus, labai susidomėčiau pavadinimu „Bado meistras“. Kas yra Bado meistras?

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (3)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • KONFERENCIJA: tęsdama tradiciją ir vykdydama vieną pagrindinių savo uždavinių - šviesti visuomenę valstybės gynybos, nacionalinio saugumo temomis, Lietuvos šaulių sąjunga penktadienį rengia jau penktąją tarptautinę konferenciją „Visuotinė gynyba - ar vis dar aktualu?“.
  • ŠVENTĖ: penktadienį švenčiama Lietuvos pašto diena; šiemet ji simbolizuos ir Lietuvos pašto šimto metų sukaktį; Lietuvos paštas veiklą pradėjo 1918 m. lapkričio 16 d.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar savo mieste matėte žmonių, kurie dalyvavo „Raudono baliono“ akcijoje?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate savo finansinę padėtį?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +4   +7 C

    0  +4 C

 

   +4  +3 C

  +6   +9 C

   +3  +6 C

 

   +3  +8 C

 3-8 m/s

 1-2 m/s

 

   1-2 m/s

 

reklama
Sveikata Grožis