Įvairūs mokyklų projektai - tik maža mokytojos, visuomenininkės Laimos Kazragienės veiklos dalis

Laima Kazragienė, paklausta, kur semiasi noro ir jėgų neatlygintinai rašyti įvairius scenarijus, vaidinti, vesti renginius ar lankyti ne visada turinčius su kuo pasikalbėti žmones, teigia, jog didžiausias džiaugsmas jai - priversti kitą nusišypsoti.

Scenarijai gimsta iš gyvenimo

„Kretingos kultūros centre nuolat vedu koncertus, taip pat Skuode, Mažeikiuose. Ten būna kaimo kapelų šventės. Mažeikiuose „Išbudinkime žemę iš miego”, Skuode Jurginės populiarios. Suvažiuoja daug svečių, vietinių, žmonės bendrauja gyvai, ne internetu, dalijasi įspūdžiais, linksminasi. To šiuolaikinei visuomenei labai reikia”, - tikino lietuvių kalbos mokytoja vienoje Klaipėdos r. mokyklų dirbanti moteris. Ir pridūrė jog humoristiniai vaidinimai ypač mėgstami. Ar žmonėms vis dar reikia humoro? Juk dažnam mūsų vis sunkiau išspausti šypseną. L.Kazragienė atkreipė dėmesį į tai, jog ne tik grožis valdo pasaulį, bet ir humoras.

„Aš tiesiog pagavau, ko žmonėms reikia. Tas humoras, aišku, neturi būti vulgarus. Taip, subtilų humorą perteikti nėra paprasta, bet stengiuosi, ir ne iš kokių anekdotų lipdau savo scenarijus. Tiesiog stebiu gyvenimą, juk visokių komiškų situacijų ir nesusipratimų būna, ypač kaime. Iš tų realijų ir susidarau programas”, - meninių idėjų šaltinį atskleidė visuomenininkė.

Karusės Šiaudinienės amplua

L.Kazragienė humoro grupės komandoje susikūrusi Karusės Šiaudinienės vaidmenį. Kodėl būtent tokį? Moteris juokauja, kad Karusės vardas šiaip staiga užgimė, o Šiaudinienė todėl, kad arčiau liaudies, arčiau širdies. Jos herojė Karusė - moteris iš kaimo, nuolat einanti į padėvėtų drabužių parduotuvę, čia pat nuo pakabos nusiimanti patikusius drabužius, o savuosius pakabinanti vietoj jų.

Išraiškinga žemaitiška tarme kalbanti ponia Laima iškart pažeria situacijų iš humoristinių spektaklių.

„Pavyzdžiui, tokia situacija: Karusė kaime išgirsta žodį „renovacija”. Klausia, kas tai? Viena kaimynė sako: gal suknelė, kita - gal koks daiktas. Sakau, važiuosiu į Klaipėdą, nueisiu į didelę parduotuvę ir prašysiu renovacijos. Tačiau pardavėja tik išsityčioja iš manęs. Galiausiai Kretingoje Karusė iš direktoriaus išgirsta, jog renovuotas kultūros centras. Dieve, sakau, parodyk man tą renovaciją. Direktorius parodo sienas, lubas, grindis. Tada Karusė sušilusi lekia į savo kaimą pasakyti visiems, kas ta renovacija”, - juokėsi vieną savo scenarijų prisiminusi L.Kazragienė.

56 metų moteris nesėdi rankų sudėjusi - ir kitoms humoro grupėms padeda režisūros reikalais. Daro mažas staigmenas tiems, kuriems labiausiai reikia gero žodžio, paguodos.

Nelieka pamiršti ir senukai

„Aišku, anksčiau turėjau daugiau jėgų dalyvauti visuomeninėje veikloje, būdavo, dirbdavome tol, kol kojos laikydavo. 2000-ųjų sutikimui ruošėmės visa komanda. Tuomet savo bendruomenei surengėme 7 vakarones, pradedant darželiu ir baigiant pensininkais. Prieš pat Naujuosius metus su drakonais (2000-ieji - Drakono metai) dirbome, „blūdijome” per naktis. Paskutinę dieną maniau, jei kas nors paklaustų mano vardo, jau nieko nebepasakyčiau”, - atsiduso L.Kazragienė.

Moteris prisipažino labai mėgstanti daryti staigmenas, taip pat pati jų sulaukti. „Per šventes Kalėdų Seneliu persirengiu, draugė - kiškiu, ir lankome žmones. Edriejave per Kalėdas aplankėme visus buvusius mokytojus pensininkus, kitus senyvus, sergančius žmones, kuriems dėmesio labai reikia. Padarėme kuklias dovanėles, ne kažin kokias, bet juk pati mintis svarbu. Paskui juos nufotografavome ir paštu, kaip senais laikais, išsiuntinėjome nuotraukas. Atrodo, labai paprasta, bet kaip žmogų nuteikia!” - entuziazmu tryško moteris.

Vaduokimės iš slogių nuotaikų

Tuomet mitas apie merdinčią provinciją neegzistuoja? L.Kazragienė tikina, kad mitas yra, tačiau bėda kita: žmogų reikia išjudinti iš jo susikurto sąstingio.

„Mūsų kultūros namų nauja darbuotoja kažkada pakabino skelbimus, kad visi kviečiami atvykti šokti, dainuoti ir vaidinti. Paskui guodėsi, kad nė vienas žmogus neatėjo. Ne tokie santykiai turi būti! Reikia su žmogumi akis į akį susitikti, per petį patapšnoti, pagirti jį. Pagaliau sužinoti, kas tas žmogus iš viso yra”, - rėžė L.Kazragienė.

Tačiau nereikia pamiršti ir to, kad žmonių gyvenimas nelengvas, dažnas jų vos galą su galu suduria, ne linksmybės ir juokai galvoje. Laima akcentuoja: jeigu negalima pakeisti situacijos, reikia keisti požiūrį.

„Reikia stengtis pačiam išsivaduoti iš slogių nuotaikų. Gali verkt neverkęs - pasaulio nepakeisi. Galima išeiti į mišką pagrybauti, pauogauti, vaistažolių pasirinkti. Ir baigtųsi sėdėjimas, į vieną tašką žiūrėjimas, - tikino moteris. - Galima visko susigalvoti. Sėsk ant dviračio ir važiuok, išeik į parką. Į medį, į gėlę, į žmogų atidžiau pasižiūrėk ir atleisk jam, net jei kaltas. Juk neturime teisės nieko teisti. Ir ne petras, jonas ar Seimas kaltas dėl prislėgtos nuotaikos, o mes patys”, - teigė ponia Laima.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"