Vis mažiau pasaulio, apie kurį galiu sakyti „mano“

- Menininkas, tapęs vienu iš realių kandidatų šiai garbingai premijai, jaustųsi itin pakylėtas, ypač jei fortūna lig tol nebuvo jam maloninga. O kaip jaučiasi poetas, jau susišlavęs didžiumą jo nuopelnus liudijančių literatūrinių apdovanojimų?

- Giliai į atmintį yra įstrigęs šviesaus atminimo rašytojo Romualdo Granausko nusistebėjimas: „Ko jūs visi šitaip tų premijų norite? Man savaime į premijas akis spiginantis rašytojas yra negražus. Mano jaunystės laikais būdavo šitaip: parašei knygą, ir jeigu ją ne tik išleido, bet tavęs už ją dar ir nepasodino, nors pats manai, kad buvo už ką, - štai tau ir pati geriausia premija. Kitokių norėti nuoširdžiai atrodė nedora.“

Pritariu šiam požiūriui. Esu įsitikinęs - jam pritaria kiekvienas tikras rašytojas, poetas, manau, net ir tie, kuriuos konkrečiai R.Granauskas šiais žodžiais norėjo sugėdinti. Nors absoliuti nūdienos poetų dauguma - neturtingi, ant skurdo ribos balansuojantys žmonės, atvirai tariant, godaus pinigų ir materialinių turtų tarp jų nė vieno nesutikau. O ir trokštančiųjų nesmerkčiau - išskyrus retus honorarus už knygas ir šias literatūrines premijas, jokio kito piniginio užmokesčio rašytojai juk negauna, o papildomas, pramisti leidžiančias specialybes ne visi turi ir ne visi įstengia turėti. Juk būti tuo pat metu rašytoju ir, tarkim, inžinieriumi, verslininku arba žurnalistu - tai lyg joti iš karto ant dviejų žirgų, neretai, beje, šuoliuojančių į priešingas puses.

Šlovė?.. Na, taip, tuštybės tikrai turiu - tarp kitų nuodėmių miniu ją kiekvieną kartą prieidamas išpažinties, tačiau fanfarų ir aplodismentų visada ilgisi tik silpnesnioji, menkesnioji mano dalis - ne ta, kuri rašo eilėraščius.

Manau, kad tai, ką šviesaus atminimo klasikas įvardijo kaip premijų troškimą, iš tiesų yra gero žodžio, palaikymo troškimas. R.Granausko jaunystės laikais dar būta bendruomenių: tyliųjų rezistentų, kultūros žmonių, rašytojų, skaitytojų... Tad iš tiesų - kokia gi premija galėtų lygintis su nuoširdžia bendruomenės meile?..

O šiais laikais bendruomenės jau nebeegzistuoja, bent rašytojų - tikrai. Turbūt todėl mums premijos, vieši įvertinimai, pagerbimai virto tarsi kokiu neadekvačiu, sintetiniu bendruomenės meilės pakaitalu, gebančiu mus paliudyti esant ir padėti susigrąžinti pasitikėjimą savimi, kurio ne itin spalvingoje kasdienybėje retsykiais juk pristingame kiekvienas.

- Jei manytume, kad kiekviena premija yra tam tikra skalės tobulumo link žyma, turėtume įsileist mintį, jog ji, stiprindama laureato savivertę, išsklaido jam nerimo, netikrumo debesis, kurie turbūt ir esti būtinas užtaisas kūrybai. Nejau klystu?

- Deja, neklystate. Juk kaip psichiatrai sako: netikėta, ūmi džiaugsmo banga taip pat yra stresas. Taip ir su apdovanojimais - jie išties kuriam laikui sujaukia sielos ramybę, išmuša iš pusiausvyros, užblokuoja kūrybines galias...

Bet juk ir pauzės yra muzikos dalis - asmeniškai man tokios atokvėpio akimirkos yra labai reikalingos. Tik sustojęs pamatau, kur esu. Tik sustojęs galiu atlikti savo „techninę apžiūrą“: paveržti pernelyg atsilaisvinusią moralę, pakalti išklibusius vertybių stulpus, su širdies kompasu sutikrinti kelio kryptį... Be to, pragyvenęs savame kailyje jau veik keturiasdešimt ketverius metus puikiai žinau, kad tas jūsų minėtas nerimas ir tie netikrumo debesys sugrįš (ir tikrai greičiau, nei norėčiau), todėl tas nekūrybiškas savaites ar netgi mėnesius praleidžiu labiau mėgaudamasis negu kentėdamas ar nekantraudamas.

O dėl tobulumo skalės žymų... Regis, 2012-aisiais mano poezijos knyga buvo nominuota „Metų knygos“ rinkimuose. Pamenu, pirmą tos Knygų mugės dieną sutikta pažįstama mokytoja man džiaugsmingai pranešė: „Rimvydai, žinok, visa mano moksleivių klasė balsavo už tave, nes tu - vienintelis iš kandidatų esi su auskaru.“ Na, geriau jau simpatijų manajai kandidatūrai priežasties ji būtų neatskleidusi, nes kai manoji knyga išties laimėjo Metų knygos titulą, aidint aplodismentams, užuot džiaugęsis, pliekiau save klausimu: „Kaži kas čia laimėjo - mano knyga ar auskaras?“ Tokios tad štai kartais būna tos „tobulumo“ skalės padalos.

- Norėčiau, kad prisimintumei savo nedrąsą - pirmuosius eilėraščius ir pirmuosius žmones, kurie juos skaitė, ragino nesiliauti rašius?

- Na, didžiausia garbė tarp lydėjusiųjų mane į poeziją, neabejoju, turėtų atitekti mano mamai, kuri poezijos melodijas ir ritmiką manyje pasėjo galbūt to nė nesiekdama. Ankstyvoje vaikystėje kelias dešimtis kartų esu sirgęs ausų uždegimu. Tai nepaprastai skausminga, o vaistų, pajėgiančių nuslopinti ausų skausmą, tuo metu dar jokių nebuvo. Todėl mama pasiimdavo mane ant rankų ir pernakt sūpuodama vaikščiodavo po kambarius ritmingu žingsniu, deklamuodama man visus eilėraščius, kuriuos tik pajėgė atsiminti iš savosios vaikystės. Eilėraščių būta daug: Vytė Nemunėlis, Kazys Binkis, Kostas Kubilinskas, Salomėja Nėris, Justino Marcinkevičiaus „Grybų karas“... O kai poezija vaiko sąmonę pasiekia drauge su skausmu - įsminga labai giliai.

Pirmuosius eilėraščius parašiau vos išaugęs iš pradinuko suolo. Anot mamos pasakojimo, kartą priėjau prie savo tetos Elvyros (o ji buvo mokytoja) ir nei iš šio, nei iš to paklausiau, ar poetai - verti pagarbos žmonės. Tetai atsakius, kad poetai tokie didūs žmonės, kad jiems netgi statomi paminklai, aš patenkintas linktelėjau galva ir nieko nesakęs nuėjau. Dar po kelių dienų mamai ir tai pačiai tetai Elvyrai parodžiau savuosius eilėraščius.

Kiek vėliau mano lietuvių kalbos mokytoja Danutė Verbilienė paskelbė juos mokyklos sienlaikraštyje. Būtent šiai mokytojai bei dar trims Elektrėnų 1-osios vidurinės (dabar - „Ąžuolyno“) mokyklos lituanistėms Rimai Mažeikaitei, Vilijai Narvydienei (anuomet - Milkamanavičienė) ir Almai Jurgelevičienei už tai, kad šiandien esu poetas, teisėtai turėtų tekti likusioji garbės dalis, bet joms leidus šiek tiek jos norėčiau nuvogti poetui Donaldui Kajokui, kurio pirmojo teismui nuvežiau savuosius eilėraščius būdamas abiturientu, profesorei Viktorijai Daujotytei ir šviesaus atminimo poetui Marcelijui Martinaičiui, sutiktiems Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, kur po mokyklos ėmiau studijuoti lituanistiką, na, ir, žinoma, poetui Aidui Marčėnui, ligi šiolei redaguojančiam visas mano poezijos knygas.

- Šiemet su poezijos „pamokomis“ pavažinėjai po Vilniaus krašto mokyklas. Kokią prasmę matai šioje veikloje?

- Didžiulę - gal netgi pačią didžiausią. Menu, man dar esant moksleiviu į mūsų mokyklą atvažiavo poetas Sigitas Geda. Jis tarė: „Matau, matau, šioje salėje yra būsimų poetų“, ir kurtinančiai garsiai ėmė plakti mano širdis. Dabar suprantu, kad nieko jis ten anuomet nematė, bet žinojo, kad šitai ištardamas vienam kitam vaikui galbūt pažadins viltį. Taip ir nutiko. Todėl ir aš noriu vaikams taip sakyti. Žadinti viltį. Ypač giliausių provincijų, vargingiausių kaimelių vaikams, kurie jaučiasi gyveną beviltiškiausiame planetos užkampyje, iš kur kelias į šviesų pasaulį - toks ilgas, jog vargu ar apskritai įmanomas. Nepatikėsite, bet yra mokyklų, kuriose buvau kone pirmasis kultūros pasaulio svečias per visą tų mokyklų istoriją.

Be to, Vilniaus kraštas - dar gerokai lenkakalbis. Nemaža dar ten ir priešiškumo lietuvių atžvilgiu. Galvoju, kaipgi kitaip mes vieni kitus pažinsim, kaipgi kitaip susidraugausim, jei vieni su kitais nebendrausime, bet matysime kits kitą tokius, kokius mums pieš baimės ar neapykantos kupini asmenys?

- Kartais paskaitai savo eilių jau išleistose knygose? Ar imi domėn, kad aplinkybės, kada jos užrašytos, smarkiai skiriasi nuo šiandienos, kai iš mūsų pasaulio traukiasi daugybė gražių ir šventais laikytų dalykų?

- Juntu tai netgi ir be senų savo eilėraščių pagalbos. Ir kartais iš tiesų apima pojūtis, kad pasaulis seklėja, tuštėja, praranda savo dvasinį turinį... Kad pasaulyje mažėja poeziją skaitančiųjų, o juo labiau gebančių ją lukštenti... Kad žmonija savo noru vėl pamažu neria į „balanos gadynę“...

Tačiau esu tikintis žmogus. Tikiu bei pasitikiu Dievu, taip pat tikiu, kad visa tai, ką mūsų kartų žmonės patyrėme kaip grožio ir šventumo grynuolius, ateinančios kartos taip pat patirs. Galbūt keisis pavidalai, kodai, grožio ir šventumo receptoriai, bet jų esmė ir žmogaus išgyvenimai, prie tos esmės besiliečiant, per amžius išliks tokie patys. Mane šis tikėjimas guodžia.

Guodžia ir mintis, jog pasaulio tuštėjimo pojūtį patiriu dėl natūralios laiko tėkmės, t.y. artėjančios savo senatvės. Ir iš tiesų - jau nebegaminami žaislai, kokiais vaikystėje žaidžiau, daiktai, tarp kurių gyvenau, nebe tas gyvenimo tempas, kuriame jaučiausi komfortiškai, nebeatpažįstamai pasikeitę gamtos ir miestų peizažai, santykiai tarp žmonių, bendravimo būdai ir normos... Su kiekvienu brangiu Anapus išėjusiu žmogumi, su kiekvienu nukirstu medžiu, iš apyvartos iškritusia vertybe, užmiršta liaudies daina ar pasaka vis skaudžiau juntu: vis mažiau ir mažiau lieka pasaulio, apie kurį be išlygų galiu pasakyti „mano“.

Kartais sakau sau, kad visa tai - natūralu ir normalu, kad tikrai neverta pilstyti jauno vyno į senus vynmaišius... Tačiau nepaisant visko, jau keleri metai mane persekioja tas pats, vis atsikartojantis košmariškas sapnas: parvažiuoju į gimtuosius Elektrėnus ir išvystu juos taip smarkiai pasikeitusius, kad nepažįstamose gatvėse tarp nepažįstamų pastatų niekaip negaliu atrasti kelio į tėvų namus.

- Kokiai menininko laikysenai krikščioniškų ir tautinių vertybių menkinimo akivaizdoje pritartum, jei nebūtum ilgametis „Respublikos“ žurnalistas, nuolat klausiantis Lietuvos žmonių, kaip išlikti Lietuvai?

- Savąją „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“ Mikalojus Daukša „Postilėje“ pradeda žodžiais: „Kuri pagaliau pasaulyje yra tokia prasta ir niekinga tauta, kuri neturėtų šių trijų, lyg įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Per amžius žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba, visada rūpinosi ją išlaikyti, gražinti, skleisti, tobulinti. Nėra tokios niekingos tautos, nėra tokio menko žemės užkampio, kur nebūtų vartojama savoji kalba. Tąja kalba paprastai yra rašomi įstatymai, jąja leidžiama tautos istorija, savi ir svetimų tautų veikalai, jąja aptariami valstybės reikalai, atliekami visi reikalai bažnyčioje, taryboje ir namuose. Pati prigimtis to moko, nes kiekvienas iš motinos paveldi polinkį savo gimtajai kalbai vartoti, išlaikyti ir skleisti. Tą matome ne tiktai žmonių, bet ir neprotingų gyvūnų tarpe. Kaip būtų keista, jeigu juodvarnis lakštingala imtų suokti, o lakštingala juodvarniu krankti; ožys liūtu staugti, o liūtas - ožiu mekenti. Dėl tokių būdo atmainų dingtų įgimtos gyvulių ypatybės. Jei toks pakrikimas iššauktų sumišimą gyvulijoje, tai suprantama, koks sąmyšis ir netvarka kyla tautoje, kai ji, paniekinusi savo kalbą, pamilsta svetimą, pamiršdama, jog Dievas ir pati prigimtis reikalauja kalbėti savąja kalba“...

O užbaigia „Prakalbą“ taip: „Pasilik su Dievu, mielas skaitytojau, ir semkis sau naudą iš šių knygų.“

Štai tokia iš esmės ir yra manoji pozicija.

- Ar aš klysiu pasakiusi, jog Lietuvos istorijoje būta ir yra nemažai gerų poetų, tačiau kiekvienas didis poetas gyveno vienu alsavimu su Tauta?

- Taip, tik tie lietuvių poetai, kurie gyveno vienu alsavimu su Tauta, kurie pritinka į parankę Maironiui, verti titulo „nacionalinis“. Tokius lengva būtų suskaičiuoti, kaip sakoma, „ant rankų pirštų“, todėl man visai ne gėda prisipažinti, kad tikrai nesu vienas iš jų. Kodėl? Ir kodėl jų tiek nedaug? Todėl, kad tokiam būti nei apsisprendimo, nei meilės Tėvynei, nei netgi talento nepakanka, - nacionaliniu vertas vadintis poetas, šalia viso to, dar turi būti pašauktas Dievo, kalbos, konkrečių istorinių aplinkybių ir būtinai - pačios Tautos.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"