respublika.lt
 

Viešos egzekucijos ilgesysnuotraukos (31)

2019 rugpjūčio mėn. 04 d. 13:50:12
Danutė ŠEPETYTĖ

Nepažiūrėjau, iš kur šiandien sąžinė ir teisybė - iš Rytų ar Vakarų. Architektas Ričardas STULPINAS tikina, kad iš Rytų. Į darbą mes važiuojame tuo pačiu keliu - pro Žaliąjį tiltą, kur nuvertus sovietmečio skulptūras, įtaisytos „sąžinės“, „teisybės“, „drąsos“ ir „ryžto“ vėjarodės. Architektas pavažiuoja kiek toliau - einant į studiją jam dar reikia pakilti laiptais pro kitą sovietmečio paminklą - Petro Cvirkos skulptūrą, kuriai Vilniaus savivaldybė jau irgi surašiusi mirties nuosprendį. Kaipgi nepasiteirausi šviesaus žmogaus, kas ir prie ko.

×
nuotr. 10 nuotr.
Stasio Žumbio nuotr.

 

- Yra žmonių, kurie gali puikiai pakalbėti, jeigu aktualu, ir apie Gedimino šlaito apsaugą, apie Sapiegų parko barokinį sodą ir apie kitus reiškinius, bet aš negaliu pakalbėti apie P.Cvirką, - sako R.Stulpinas, - esu visiškai beskirtis šitos asmenybės atžvilgiu. Buvau priverstas mokykloje jį skaityti, perskaičiau, bet niekada negrįžau ir negrįšiu prie jo. Jis man visiškai neįdomus, aš domiuosi, žaviuosi, gyvenu kitoje literatūroje. Nuo politinio veikėjo P.Cvirkos nei mano giminės, nei mano artimieji, nei mano draugų giminės ir man svarbūs istoriniai žmonės nenukentėjo, todėl aš nei teigiamai, nei neigiamai esu nusiteikęs ir jo, kaip politinio veikėjo, atžvilgiu.

- Skamba kaip pritarimas savivaldybės planams griauti paminklą?..

- Kartais galvoju, pasiuskit jūs visi su tais paminklais, bet paskui susizgrimbu, kad „pofig“ buvo ir inteligentijai, kai naciai kėlė galvas praėjusiame amžiuje, paskui galvoju, kad man juk ne vis vien, kokioje bendruomenėje gyvenu pats, mano vaikai, dabar jau ir mano anūkai. Man rūpi, kad toji bendrabūvio terpė būtų konstruojama kitais principais. Ir esmė - juk ne P.Cvirka, - esmė - veiksmai, kurie daromi ir kurie kartojami, žmonės, kurių jie inspiruojami ar daromi, jų vis atsiranda ir atsiranda; galvoju, jie arba nieko neskaito arba skaito ne tas knygas, neklauso muzikos arba klausosi tik „Internacionalo“...

Iki mokyklos man teko augti pas senelius kaime Žemaitijoje, todėl šiandien esu nei kaimietis, nei miestietis. Dvi močiutės seserys buvo ištremtos į Sibirą ir netgi sugrįžusios iš tremties neatsigavo - jų gyvenimai kaip buvo, taip ir liko suardyti, sugriauti. Viena jų, likusi našle, gyvendavo močiutės mansardoje ir mane mažą dažnai kviesdavosi vaišių. Ir man pas „ciocę“ - ją taip vadinome - viskas buvo skaniau, geriau, jaukiau. Atėjus Nepriklausomybei, kai aš jau buvau suaugęs vyras, šviesaus atminimo „ciocė“ kartą susitikus prakalbo apie Lietuvą. Būkit geri, sakė ji, paprasta kaimo moteris, tik neatsigręžkit atgal, neskaičiuokite, kas ir kaip mus daužė, kiek mes praradome, - vienintelio jūsų prašau, tiktai nekeršykit už mus. Jūs dabar turite galimybę (sakau savais žodžiais, nes tiksliai jos žodžių nebeprisimenu) statyti kitokią Lietuvą. Sibiro sutraiškytas žmogus, galvojau, turėtų degti neapykanta, o jisai sako: darykit savo, statykit, kurkit, nesidairykit atgal. Neleiskite praeičiai gvieštis šiandienos.

Jos žodžiuose sukloti visi teigiami bendrabūvio pagrindai - gėris, dorumas, sąžinė, kūryba, o dabar, žiūriu, toje užnuodytoje terpėje, kurioje augau aš, auga ir mano anūkai. Ir mano anūkai mato viešąsias bausmes. Kodėl 2000 metų europinėje kultūroje išlikęs viešos egzekucijos ilgesys? Kodėl noras viešos bausmės nuo Koliziejaus, Prancūzijos revoliucijos laikų vis atsirita iki mūsų dienų: būtinai reikia viešai nukirsdinti, ketvirčiuoti, nužudyti. Dabar žudyti negalima, tad paima trosą, užmeta skulptūrai ant kaklo ir nurauna, - juk iš principo tai tas pat pakorimas, juk tai tik truputį pakeista jos forma. Ir žiūrovų minia ta pati: bus norinčių išvysti, kaip nulekia galva, bus plojančių, bus pritarimo šūksnių. Po giljotinos rojalistai verks karalienės, mūsiškiai čia piketuos, bet principas juk tas pat. Aš nenoriu, kad šitoje bendruomenėje būtų poreikis viešų bausmių, nenoriu, kad būtų keršto poreikis, - ne blogiui tarnaujantys reiškiniai turi būti bendruomenės pamatai. Ne griovimo, o kūrybos pagrindas turi būti klojamas visų pirma.

- Jei pastebite, griovimas įgauna pagreitį. Vilniaus meras Remigijus Šimašius, pakeitęs Kazio Škirpos alėjos pavadinimą, jau nuplėšė Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą ir sako nesustosiąs. Galėtume kaip nors paaiškinti aistrą naikinti?

- Meras pasakė, kad tuo „siekiama nubrėžti aiškią ribą“. Suprask, tų, kurie, jo nuomone, peržengė nustatytą ribą, atminimo ženklus ir griaus. Visų pirma, žmogeliuk, kas tau davė teisę brėžti ribą (tai Aukščiausiojo privilegija). Istorijoje jau buvo brėžusių ribas ir nušluojančių, kas lieka už jos. Jeigu pradedi brėžti ribas, gal kitas judesys bus slankmatis ir liniuotė kaukolei matuoti, gal kitas žingsnis bus rasės grynumo patikra? Mes ką tik išėjome iš XX amžiaus, kur naciai, bolševikai, chunveibinai, polpotininkai brėžė ribą, arba vienas žmogus, arba „šaika“: bolševikų „šaika“, nacių „šaika“, chunveibinų „šaika“; manėme išsilaisvinę iš brėžiančių ribas, bet pasirodo - ne, dabar kažkokia savivaldybės „šaika“ brėžia jas.

- Gal nori pasirodyti svarbiais istorijos kūrėjais?

- Jeigu jie nori kerštauti, išniekinti, pasityčioti, tai gamta viską jau padariusi už juos, - Cvirka jau ir taip balandžių apdergtas iki ausų, galiu jiems tai patvirtinti. Aš irgi nesuprantu, koks pagrindinis griovimo motyvas. Ar jie naikina kūrybiškumo apraiškas todėl, kad patys nemoka kurti ir sunaikinus bet kokius kūrybinius ženklus rasis iliuzija, kad nekūrybiškumas yra normalu? Aš kasdien važiuoju į darbą ir grįžtu pro Žaliąjį tiltą. Apie dabartinę tilto architektūrinę kompoziciją net kalbėti neverta: nei mastelio, nei darnos. Dažniausiai važiuodamas nudelbiu akis nuo tų kompozicijų, pastatytų vietoj skulptūrų (lietuviui sarmata į juos žiūrėti), bet kai noriu pasilinksminti, man tos kompozicijos labiausiai asocijuojasi su berankės Veneros skulptūra, kuriai pridėtos terminatoriaus galūnės su blizgančiais strypais, judinančiais jos pirštus. Kartais, kai troleibusu važiuoju, „teisybė“ ir „sąžinė“ būna iš Vakarų, šįryt specialiai pasižiūrėjau - iš Rytų. Politinė klaida užprogramuota.

- Jeigu jau užsimota prieš kolaborantus, galbūt ateis ir sovietmečiu gyvenusiems eilė?


- Vadinasi, tą laiką, kai aš gimiau, kai augau, kai gyveno mano tėvai, kai sukūriau šeimą, turėsiu pasmerkti? Tai kaip aš tada gyvensiu, pusę savo gyvenimo, kuriame aš susiformavau, pasmerkęs, kitą išteisinęs, - čiagi šizofrenija, liga ir labai rimta. Apskritai, iš kur parėjusi ta istorijos „plastinių“ operacijų mada? Juk architektui urbanistui paminklas P.Cvirkai yra kaip apgamėlis ant vyro skruosto; jį pastebi visi, tačiau nepastebi gilaus rando, einančio per visą veidą. Juk Gedimino prospektas yra it randas, suformuotas carinės Rusijos, jis gi yra carinės Rusijos imperinio užmojo urbanistinis sprendinys. Carinė Rusija tikrai ne mažiau skriaudė mus nei bolševikų Rusija: mums net sava kalba kalbėti draudė, net rašėme kirilica, net spaudą lietuvišką gabenomės iš užsienio, du sukilimai kraujuje buvo paskandinti! Ir ką? Ir nieko? Kitas randas, paliktas bolševikų, yra Vokiečių gatvė - tad ir žiūrėkime į miesto istoriją kaip į gražų kario veidą: čia kirtis, ten kirtis, skaitykime jį kaip knygą. Bėda ta, kad minėję atkurtos valstybės šimtmetį, mes tebesame įstrigę paskutiniuose tos knygos puslapiuose. Mes žaidžiame šimto metų lygyje, tarsi būtume nupjovę savo šaknis. Mums Lietuvos istorija prasideda tik nuo XX amžiaus pradžios. Kodėl mes susitrumpiname savo istoriją? Kodėl norėdami statyti paminklą kovojusiems už laisvę, mes galvojame tik apie paminklą partizanams? O kur Pilėnų gynėjai, išnykę ugnyje, kur paminklas Margiriui, prūsams, Lietuvos kariams, du šimtmečius gynusiems mūsų žemę ne tik nuo kryžiuočių ir kalavijuočių, - nuo visos Europos riterių. Vienas istorikas buvo paskaičiavęs, jeigu Lietuva tame 200 metų kare nebūtų netekusi tiek vyrų, lietuvių šiais laikais būtų apie 40 milijonų. Tai ar nereikia paminklo šitiems vyrams? P.Cvirka yra mažytis mažytis epizodas didžiulėje Lietuvos istorijoje, o jis šiandien padarytas vos ne pagrindine ašimi. Per tai Tauta supriešinama, įtraukiama į keršto ritualus, vendetas, viešąsias egzekucijas. Viskas taip maža, menka, apgailėtina. Žmona sako net nematanti didelio niekšo, kurio galėtų smarkiai neapkęsti, tik niekšelį, kuris su geležies gabalu kovoja...

- Kas, jūsų nuomone, galėtų sutaikyti žmogų su paminklais?


- Trejus metus dirbau Austrijoje ir Vieną gana gerai pažįstu, bet kai pirmą kartą vaikštinėdamas užtikau tarybinio kario monumentą, net žagtelėjau. Vienos centre stovi su kolonada tarybinio kario skulptūra: šalmas auksinis, vėliava auksinė, gėlių pilna aplink. O Helsinkyje prieš Rotušę stovi paminklas carui Aleksandrui II. Ir niekas nieko, nes ten sveikos visuomenės gyvena. Aš atsisėdu skvere per pietus, priešais mane - Juozo Mikėno skulptūra rašytojui Cvirkai, kuris man „pofig“, kaip sakiau, šalia už šimto metrų nuo Cvirkos - Žydų genocido muziejus, tautos kruvinumas, šimtas metrų į kitą pusę - Frenkas Zapa (Frank Zappa), modernaus roko laisvės simbolis... Aš sėdžiu ant suoliuko, kurio kojelės apautos šiuolaikinių vaikų megztomis kojinaitėmis. Aš matau puikiausią architekto Vladislovo Mikučianio skverą; jo kompozicinė ašis, kompozicinis centras, landšafto architektūra beveik tobuli. Ne Eduardas Andrė, bet darbas galingas. Aš matau pensininkus, kurie vedžioja šuniukus, matau vaikus, besivoliojančius ant pievos, matau pietaujančius ant laiptų... Eina gyvenimas, ir niekas čia nebijo P.Cvirkos.

Ši visuma man yra geriausias pavyzdys, kaip istorija ir kultūra sluoksniuojasi; jinai kaip Bacho muzika, kur varomos septynios aštuonios melodijos, kaip mūsų kaimo sutartinės, kur moterys veda viena paskui kitą, kaip pagauna toną ir viską gražiai sujungia. Jau devyniolika metų aš čia trinuosi ir labai dažnai, dažniausiai užsieniečiai, mane užkalbina. Na, sako, jūs jau tikrai žinosite, kur Žydų muziejus. Sakau, čia. O kur Zapa? Sakau, čia. Vadinasi, mano veidas atstovauja ir Žydų muziejui, ir laisvamaniui Zapai, ir dabartiniams vaikams, kurie numezga kojinytes ir apmauna suoliukui kojas...

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (31)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PRALAIMĖJO: Kazachstane vykstančio pasaulio imtynių čempionato moterų imtynių svorio kategorijos iki 68 kg šešioliktfinalyje ketvirtadienį lietuvė Danutė Domikaitytė pralaimėjo čekei Adelai Hanzličkovai.
  • DUJOS: Rusija ir Ukraina per Europos Komisijos tarpininkaujamus pokalbius ketvirtadienį kol kas nepasiekė susitarimo dėl rusiškų dujų tranzito per Ukrainą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Tobago Anthony Joseph.

Ar visuomenė turi žinoti apie Seimo narius, kuriems negalima dirbti su slapta informacija?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate tai, kad Vilniuje stadionas „statomas“ jau 30 metų?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+5 +7 C

 +3 +5 C

 

 +1 +2 C

+11 +12 C

+8 +10 C

 

 +11 +13 C

3 m/s

 4 m/s

 

3-5 m/s

 

USD - 1.1053 PLN - 4.3370
RUB - 70.9405 CHF - 1.0999
GBP - 0.8872 NOK - 9.8905
reklama
Ūkis