respublika.lt

2018 rugsėjo 21, penktadienis

Viena - akis į akį su visaisnuotraukos

2014 vasario mėn. 14 d. 16:30:08
Audronė JABLONSKIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Kai paklausiau Eglę Gabrėnaitę, ar galėtume susitikti ir prisiminti Ireną Bučienę, ji paprašė perskambinti po poros dienų. O kai paskambinau, išgirdau: „Žinoma, taip! Tą pačią naktį po mūsų pokalbio telefonu sapnavau Ireną, kurios gyvenime nesu sapnavusi. Tokia jauna, graži, plisuotu sijonėliu. Stovi ir šypsosi. Jie juk niekada nekalba. Ir kai tėvus sapnuoju - niekada nieko nepasako. Tas sapnas buvo toks ryškus. Jis ir padėjo apsispręsti šiam pokalbiui“.


- O kokia pasirodė gyvenime? Kai pamatei pirmą kartą?

- Juokinga pasakyti - „pagyvenusi“. Nors jai tada buvo gal trisdešimt. Ką tik grįžusi iš savo pirmosios kelionės po Ameriką. Madingu džinsiniu kostiumėliu, ilgais plaukais. Pamaniau, kad bent tuos plaukus galėtų kažkaip kitaip... Didžiausias netikėtumas, kad „Levi Strauss“ džinsus su striukyte atvežė... mano trejų metukų sūnui. Tokius anais laikais turėjo tik Kernagis ir dar kažkas. Tai tą mano vaiką aktoriai skolindavosi pradefiliuoti brodu!

- Norėjo kažkaip suartėti?

- Kategoriškai atsakysiu: ne. Kai vienintelį kartą bandžiau su ja pakalbėti asmenine tema, ji mane atstūmė pilna to žodžio prasme. Manau, buvo įsitikinusi, kad asmeninė draugystė darbui tik trukdo. Pastatė sieną tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Nors, man regis, buvo gana vieniša.

Virginija Idzelytė yra man sakiusi, kad stebėdama „Antigonę“ Irena jai sušnibždėjusi: „Kaip gražiai Eglė vaidina!“ „Tai tu jai pasakyk“. „Ne, nereikia“. Ir ji buvo teisi. Čia tokia pedagogika.

- Nelabai sutikčiau. Vieniems reikia botago, kitiems - meduolio. Vienus pagyrimu sugadinsi, kitus - paskatinsi, suteiksi pasitikėjimo, drąsos. Tylos siena savikritiškesniam žmogui gali įvaryti kompleksą.

- Ir tai tiesa. Prisimenu, per vienas gastroles Kaune einame mudu su Kurausku per teatro sodelį, o mus vejasi moteris: „Henrikai! Henrikai!..“ Stabtelėjom. O ji, uždususi: „Henrikai, noriu pasakyti, kaip buvau jus įsimylėjusi, kai vaidinote Hamletą!“ O jis: „Tada man tai reikėjo sakyti. Tada...“ Jam jau buvo penkiasdešimt ir „Hamlete“ jis jau vaidino karalių Klaudijų.

Kai pagalvoju, ir manęs šiandien jau nebešildo geri žodžiai. Jų reikėjo anuomet. Reikėjo pritarimo, palaikymo. Aktorius visada vienas lauke karys. Arba tu užvaldai publiką ir ji tyli, arba girgžda kėdės, krenta numeriukai - nes niekam tu neįdomus.

- Vis dėlto buvai jos aktorė. Ne vieną pjesę rinkosi pagrindinius vaidmenis projektuodama į tave.

- Negaliu to paneigti. Nors Antigonę iš pradžių repetavo kita aktorė. Ir aš pati nelabai mačiau save tame vaidmenyje. Bet įvyko taip, kaip įvyko. Pamenu, dieną prieš „Antigonės“ premjerą skambina Irena: atvažiuok. Nuvažiuoju į teatrą, o ji ir sako: užsimerk, nuvesiu į salę - turiu tau dovaną. Ir veda už rankos. Atsimerkiu. Prieš akis baltutėlės grindys ir raudonos graikiškos skulptūros. Pažvelk, sako, štai į aną kampą. Matai tą raudoną šviesos taškelį? Tai Antigonės kraujo lašelis. Žiūrovai jo gal ir nepastebės, bet tu jį kaskart matysi. Būdavo, išeidama į sceną tik žvilgt į tą švieselę - ir aš jau Antigonė. Už tą išmonę buvau jai be galo dėkinga.

Repetuodavo ji atiduodama save iki galo. Sėdėdavo beveik visuose spektakliuose. Aš, būdavo, žvilgt į salę - jei pamatydavau jos žilą galvą, vaidindavau tik jai.

- Ar esate turėjusios konfliktų?

- Na, nebuvo iš švelniųjų. Ir balsą pakeldavo, ir aštresnę repliką paleisdavo. Žodžių neieškodavo. Vienam aktoriui yra per veidą pliaukštelėjusi... Ypač įtampa kildavo prieš premjerą - 220 voltų! O tarp mudviejų... Ne, rimtesnio konflikto nepamenu. Tik kartą, kai repetuojant „Hamletą“ atėjau su džinsais, paleido kažkokią kandžią repliką.

- Bet juk repeticija...

- Vis tiek negalima. Karalienė - ir su džinsais. Blaško kitus, ardo atmosferą.

- Praleidome jūsų pirmąjį darbą - Singo „Narsuolį iš Vakarų pakrantės“.

- Akademiniam jis buvo labai netikėtas. Toks šviežias, poetiškas, akvarelinis. Irena mokėjo rinktis dramaturgus, pjeses. Buvo pirmoji režisierė, kuri man asmeniškai įteikė Gelmano pjesę „Akis į akį su visais“. Skaityk. Pagrindinis vaidmuo - tavo.

- Tas spektaklis tapo sensacija. Pripažintas gamybinės temos dramaturgas, o čia - vyras ir moteris. Sutuoktiniai miegamajame. Tai buvo kažkas naujo.

- Išties, galiu sakyti, kad vienuolika metų praleidau lovoje su Regimantu Adomaičiu. Spektaklis truko 3,5 valandos. Man, jaunai aktorei, tai buvo nemažas išbandymas.

- Lūždavo salės! Bilietus išpirkdavo vos paskelbus repertuarą.

- Nes žmonėms iki gyvo kaulo buvo įgrisę gamybiniai konfliktai, partinių posėdžių protokolai. Negali sakyti, kad to nebuvo ir mūsų pjesėje, bet Irena sugebėjo ją apvalyti nuo visų gamybinių-statybinių problemų, sutelkdama dėmesį į vyrą ir moterį.

- Ta pati jausmų įtampa - ir televizijos spektaklyje „Kasa mare“...

- O, aš jį taip gražiai prisimenu! Tai buvo sezono sensacija. Irena už jį gavo kažkokią premiją.

- Pripažinkime, yra padariusi ir nevykusių spektaklių.

- Žinoma, kad taip. Bet tai jos nestabdydavo eiti toliau. Visada atrodė tvirta, pasitikinti savimi. Dažnai prisimenu jos pamokas. Ir pačią didžiausią - kad teatre negali būti draugų. Kai atsigręžiu atgal, atsistebėti negaliu, kaip aš išgyvenau ir viename, ir kitame...

- Nebuvai nuskriausta nei Akademiniame, nei Mažajame.

- Ne apie vaidmenis kalbu - apie gyvenimą. Teatre žiauriai sunku išlikti. Esu ta katė, kuri vaikšto viena, o čia - kolektyvas. Bet kiekvienas - už save.

- Teatralai mėgsta kartoti: teatras - šventovė. Scena - altorius. Neturi teisės ten lipti nešvariais batais...

- Melas. Mėšlas. Scena - mūšio laukas. Kiekvieną vakarą eini į karą.

- Ir vis dėlto: ne visi aktoriai gali pasakyti turėję savo režisierių.

- Taip. Esu dėkinga jai už jaunystę scenoje. Už vaidmenis.

- Kaip susitikote paskutinį kartą?

- Ligoninėje. Ji jau iš teatro buvo seniai išėjusi. Po „Mindaugo“ Žemutinės pilies griuvėsiuose visai nutolome. Jos aplankyti pasisiūlė nuvežti Rumšas. Vidinis balsas sakė: nereikia. Nes ir pati nemėgstu tų lankymų, kai guli paslikas, o čia... Vis dėlto leidausi įkalbama. Ir kai ji mane pamatė! Didžiulės pilnos išgąsčio akys: „Ak, tai tu atėjai atsisveikinti!“ Nežinau, kiek laiko tęsėsi pauzė. Prislinkau prie palangės, padėjau gėles. Prakeikiau tą minutę, kai ryžausi čia atvažiuoti. Ji paėmė mano ranką. Ką pasakė? „Pasistenk būti laiminga“. Ar kažką panašaus. Buvau „laiminga“ pusę kelio, kol važiavom iš ligoninės. Negalėjau atsitokėti nuo šoko. Ir šiandien tebesu įsitikinusi: tokiais atvejais turi būti pakviestas pats.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PRIEMONĖS: Ūkio ministerija siūlo patobulinti pelno mokesčio lengvatos taikymą investiciniams projektams, taip pat ją taikyti elektromobiliams; šios priemonės, pasak ministerijos, svarbios šalies ūkio konkurencingumui ilguoju laikotarpiu.
  • DOVANOS: šalies vadovė Dalia Grybauskaitė Lietuvoje viešėsiančiam popiežiui Pranciškui dovanos nepriklausomybės simbolį - Laisvės varpą ir kūrinio „Gloria Lietuvai“ įrašą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
DARBAS ADMIN

Ar jums yra tekę gauti padirbtų pinigų?

balsuoti rezultatai

Ar pažįstate šimtamečių žmonių?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +13 +16 C

   +12  +14 C

 

   +8  +11 C

  +24  +27 C

   +15  +17 C

 

   +14  +15 C

  8-12 m/s

 2-5 m/s

 

    3-6 m/s

 

USD - 1.1769 PLN - 4.2925
RUB - 78.0670 CHF - 1.1312
GBP - 0.8859 NOK - 9.5885
reklama
Ukis 2018