respublika.lt

V.Andrulienė: Ne tik sostinėje dirba žmonėsnuotraukos

2019 sausio mėn. 03 d. 12:15:11
Živilė KAVALIAUSKAITĖ, „Šiaulių krašto“ žurnalistė

Šiaulių „Aušros“ muziejaus Restauravimo centro vadovė Vita Andrulienė metų pabaigoje buvo apdovanota Kultūros ministerijos premija už muziejų vertybių restauravimo darbus. „Smagu, kad premija „išėjo“ iš Vilniaus, pasimatė, kad ne tik sostinėje dirba žmonės“, – sako V. Andrulienė. Kiekvienas atliktas darbas restauratorei atrodo kaip vaikas: visi brangūs, svarbūs, nes dirba su unikaliais eksponatais.

 

Atskleidžia paslapčių

Kultūros ministerijos premija teikiama labiausiai nusipelniusiems kultūros ir meno darbuotojams, kūrėjams. Iškilmingas premijos teikimas metų pabaigoje vyko Vilniaus rotušėje.

Su V. Andruliene pokalbio susitikome „Aušros“ muziejaus Restauravimo centre Naujųjų metų išvakarėse. Centre dirba šeši darbuotojai, komandą papildė archeologijos restauratorė.

V. Andrulienė rodo restauravimo laukiančias „Aušros“ muziejuje saugomas graviūras. „XVIII amžiaus pradžia. Nežinoma, iš kurios bažnyčios. Tikras stikliukas, atlietas, tikri rėmeliai, kiekviena graviūra rankomis nuspalvinta!“ – gėrisi restauratorė. Keturiolika graviūrų – būsimas naujų metų darbas. 2019 metais restauratoriai turės daug veiklos.

– Metus baigėte įvertinimu – Kultūros ministerijos premija už muziejų vertybių restauravimo darbus. Ką išskirtumėte iš savo atliktų darbų?

– Smagu, kad premija „išėjo“ iš Vilniaus, pasimatė, kad ne tik sostinėje dirba žmonės.

Premija, apdovanojimas yra ir įsipareigojimas. Sustoti nevalia, kartelės nuleisti negali. Laukia daug gražių darbų būsimoms „Aušros“ muziejaus Aušros alėjos rūmų, Venclauskių namų ekspozicijoms, laukia įdomių parodų.

Esu padariusi daugybę darbų ir kiekvienas man atrodo kaip vaikas. Visi brangūs, svarbūs, nes tenka dirbti su unikaliais eksponatais.

Restauravimas yra tik ledkalnio viršūnė. Restauravimo centro vedėjos veikla plati. Viską pradėjome nuo nulio. 2001 metais buvome oficialiai įvardyti Restauravimo centru. Dirbome kryptingai, žinojome, ko mums reikia, stažavomės, mokėmės.

Mūsų pagalbos prašo kiti muziejai: Joniškio, Kelmės, Mažeikių. Netgi – Klaipėdos jūrų muziejus.

Šiauliuose daug visuomeninių muziejų. Geležinkelio muziejų konsultavome, kelerius metus dirbome su įvairiais Šokolado muziejaus eksponatais. Dar – Juliaus Janonio gimnazijos muziejus.

Be abejo, darbo „Aušros“ muziejuje yra daugybė. O restauratorius nepadaro tūkstančių: per metus restauruoja maždaug 50 rimtų eksponatų, neįskaičiuojant prevencijos.

– Ar muziejaus Restauravimo centre galite viską restauruoti?

– Ne. Muziejuje nėra tiek daug vietos ir tiek daug specialistų. Restauratorius negali vien su teptuku ar peiliu sėdėti, reikia įrangos, laboratorijos, daugybės kitokių dalykų.

Esame dvi restauratorės, kurios specializuojasi restauruoti popierių, yra polichromuoto medžio restauratorė, istorinio metalo restauratorius, baldų restauratorius.

Esame turėję restauravimo technologes, bet jos nusprendė studijuoti magistrantūrą, doktorantūrą ir išvažiavo į Vilnių. Šiauliai yra kaip startinė aikštelė.

– Kokia tvarka atrenkami eksponatai restauruoti?

– Rinkinių saugotojai, žinodami, kokios bus parodos, ekspozicijos, Restauravimo tarybai pateikia eksponatus, kuriuos reikia tvarkyti: ar tai būna naujai įsigyti, ar unikalūs, kurie laukia metų metais.

Yra ir dabartinių menininkų darbų, dokumentų, kurie nukenčia per ekspozicijas arba patenka į muziejų nukentėję. Sakykime, Sąjūdžio pradžia: kiek svarbių dokumentų! Praėjo 30 metų, juos jau reikia saugoti – atliekame prevencinį konservavimą.

– Ar visada restauratorius pajėgus daiktą prikelti antram gyvenimui?

– Ko gero, taip. Jeigu esame nepajėgūs restauruoti, bent konservuoti privalome. Fiksuoti būklę, kad toliau neirtų.

Darome tyrimus ir sprendžiame, ką daryti. Jei eksponatas yra senas, stengiamės restauruoti tais metodais, kuriais jis buvo sukurtas.

Jei matome, kad unikalu, kad kažkas gali būti paslėpta, prašome Prano Gudyno restauravimo centro restauravimo technologų pagalbos.

– Kokių netikėtų atradimų yra buvę?


– Ch. Frenkelio vilos galerijoje kabo paveikslas, jame nutapyta moteris, o po gražia ponia yra dar vienas paveikslas. To niekas nežinojo, kol nebuvo atlikti tyrimai.

Prieš kelerius metus žmogus atsinešė rastą gilzę. Galvojo, kas joje yra, kreipėsi į restauratorius. Žmogaus širdis nujautė, kad ten galėtų būti dokumentai. Vežėme į restauravimo laboratoriją, po rentgeno tyrimų pasimatė, kad gilzėje iš tiesų guli dokumentai.

Arba – restauruoji knygą, o viršelyje būna paslėptas labai svarbus dokumentėlis.

Kartais svyra rankos, nes nežinai, ką daryti. Teko partizanų užkastus dokumentus restauruoti. Lapai sulipę, popierius prastas. Negali paimti, negali net įkvėpti. Niekas neaišku: galvoji, ką daryti, kaip daryti. Po truputėlį restauruoji kelerius metus. Skaitai literatūrą, domiesi, klausi kompetentingų žmonių, bet būna ir unikumų, kur niekas nesusidūrę.

Atskiri lapus, po truputėlį, po vieną, po kitą. Žinoma, tekstas paprastai nebūna visas išsaugotas, nuotrupos, bet mintį, esmę atsekti tikrai galima. Restauratorius negali prirašyti, nors kartais ir aišku, apie ką rašoma.

Kaip Luvre


– Ką muziejaus Restauravimo centras nuveikė per 2018 metus?

– Muziejus organizavo daug įvairių ir įdomių parodų, teko daug dirbti.

Labai daug dirbome prevencijos srityje. Fondai didžiuliai, eksponatus pirmiausia reikia teisingai saugoti.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai restauravome 1921 metais išleistą Levo Tolstojaus knygą „Pasaka apie tris brolius ir nebilę seserį, seną velnią ir tris velniūkščius“.

Fotografijos muziejuje vis dar dėliojasi nauja ekspozicija, atsiranda unikalių fotografijų, jas reikia užkonservuoti, stabilizuoti padėtį, kad neirtų. Buvo labai įdomių fotografijų su niekur nerodytais, nematytais vaizdais.

Venclauskių namuose veiks Šiaulių miesto ekspozicija, ta kryptimi dirbame jau trejus metus. Tvarkome įvairiausius dokumentus, daiktus, reikės ir baldų.

Dar vienas didelis darbas – projektinė veikla. Kiekvienais metais gaunamas finansavimas 1–2 projektams, sakykime, paveikslams, nes mes neturime tapybos restauratoriaus.

Ch. Frenkelio viloje nėra nė vieno atnešto iš fondo ir pakabinto paveikslo: visi perėję per restauratoriaus rankas Prano Gudyno restauravimo centre.

Archeologiniai radiniai taip pat buvo restauruoti gavus projektinį finansavimą.

Prano Gudyno restauravimo centre dabar restauruojama S. Venclauskienės suknelė. Užsakytas ir įsigytas specialus manekenas, nes restauruotos suknelės bet kaip nepakabinsi – ji turi atrodyti taip, kaip vilkint S. Venclauskienei.

Esame įsigiję popieriaus liejimo mašiną ir vakuuminį stalą. Popieriaus liejimo mašiną turėjo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, važiuodavome į stažuotes, esu ja restauravusi ne vieną „Aušros“ muziejaus eksponatą. Galvodavau, kaip gerai būtų turėti tokį įrenginį! Svajonė išsipildė. Atliekame bandymus, liejame popierių. Iš pradžių galbūt parengsime edukacinę programą, rodysime, kaip yra gaminamas popierius. O paskui bus ir restauravimas. Tai gana sudėtingas procesas.

– Ar į jus kreipiasi, prašo pagalbos privatūs žmonės?

– Būna ir kuriozinių, ir rimtų atvejų. Skambučių labai daug. Ateina ir su daiktais. Daugeliu atvejų atneša sulietų, išblukusių asmens dokumentų: padarykit, kad nebūtų išblukę arba paryškinkite, kur nesimato. Tie dokumentai nėra seni, tarpukariniai, pokario. Paaiškinu, ką gali restauratorius ir ko negali. Mes esame profesionalai, nežaidžiame paprastų žaidimų.

Žmonės dabar domisi genealogija, šeimos istorija, prašo restauruoti planus, giminės dokumentus. Būna ir labai vertingų daiktų, kurių net muziejus neturi.

Restauracija yra brangus, ilgai trunkantis procesas. Vieniems nusvyra rankos, bet yra žmonių, kurie pinigų neskaičiuoja, nori rezultato, nori, kad dokumentas būtų išsaugotas.

– Kai lankotės muziejuose, ko gero, nepavyksta išjungti profesionalo žvilgsnio?

– Be abejo! Mes, restauratoriai, ko gero, ligoniai, žiūrime, kaip daiktas restauruotas, kaip padėtas, kaip eksponuojamas. Kitą kartą ir pyktis ima: kodėl tokio eksponato nerestauruoja!

Džiaugiuosi, kad „Aušros“ muziejuje prie visų eksponatų yra restauratoriaus ranka pridėta. Dizaineriai žino, kad reikia konsultuotis su restauratoriumi, ant kokio popieriaus eksponatą padėti, kokioje vitrinoje, koks apšvietimas. Galiu pasakyti: ar Luvro muziejuje, ar Šiaulių „Aušros“ muziejuje eksponavimo sąlygos yra labai panašios.

Kuo mažiau intervencijos

– Kaip tapote restauratore?


– Šiaulių pedagoginiame institute esu baigusi piešimą, braižybą, darbus. Dirbau 10 metų „Elnio“ fabrike dailininke, piešdavau stendus, transparantus demonstracijoms.

Eidama iš darbo sutikdavau šviesaus atminimo muziejaus direktorių E. Cicėną. Pakvietė mane, nes anksčiau antraeilėse pareigose muziejuje rašydavau ranka afišas. Į pareigas įrašė dailininkė-restauratorė.

Išvažiavau į vieną, antrą, trečią stažuotę, taip po truputėlį užsikabinau. Stažavausi ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiuose Europos, Skandinavijos šalių restauravimo centruose.

– Kokios savybės svarbiausios restauratoriui?

– Pirmiausia – atsakomybė. Reikia istorinių, chemijos žinių, kruopštumo, noro. Kantrybė visur reikalinga.

– Ką jums maloniausia restauruoti?

– Dokumentų restauratoriai labai nori tvarkyti senuosius dokumentus, kur yra rankų darbo popierius. Jis toks tikras, padarytas iš augalų, skudurų. Prie seno dalyko prisiliesti visada yra įdomiau.

Turiu daug veiklos, o restauravimas – susikaupi, atsisėdi ir gali labai ramiai, neskubėdamas dirbti, pailsi galva, smegenys, pajauti malonumą. Akims gal net geriau, nei žiūrėti į kompiuterį, rašyti ataskaitas, planus ir projektus.

– Ar restauravimo srityje ženklus technologijų šuolis?

– Technologijos spartėja, daug naujovių atsiranda tyrimų srityje. Bet restauruojant turbūt geriau mažiau negu daugiau.

Pastaraisiais metais stengiamės dirbti taip, kad kuo mažiau būtų intervencijos. Jei dokumentas nuplyšęs, gali kampus priklijuoti, bet daug kištis – tikrai ne.

Muziejuje yra didžiulė dvarų dokumentų kolekcija, apie 2 000, buvo laikas, kai dokumentus balindavome, labai presuodavome, lygindavome. Dabar to nedarome, netgi neplauname, stengiamės tik išvalyti mechaniškai trintukais, trintuko trupiniais, vatos tamponėliais, lengvai papresuoti.

Jei suplyšę, suklijuojame, sutvirtiname antspaudus, kad nebyrėtų. Ir labai svarbu, kad dokumentą įdedame į teisingą saugojimo aplanką ir teisingai saugome teisingoje terpėje.

Restauratorius turi dirbti taip, kad procesai visada galėtų būti grįžtami. Dokumentą klijuoji tokiais klijais, kuriuos gali pašalinti.

– Ar namuose ką nors restauruojate?

– Esu restauravusi giminės dokumentų, jie buvo suklijuoti lipniomis juostelėmis, klijais, nes keliavo: buvo Lietuvoje, iškeliavo į Sibiro platybes, vėl grįžo čia. Turiu labai gražių giminės nuotraukų, kai kurias reikėjo sutvarkyti. Po to pasidariau kopijas ir pasikabinau.

Esu gimusi ne Lietuvoje, tėveliai, seneliai buvo ištremti. Giminės istorija įdomi, senelis XX amžiaus pradžioje buvo emigravęs į JAV, ten dirbo apie 10 metų, Čikagoje buvo įsteigęs fotografijos parduotuvę, laboratoriją, fotografuodavo, parsigabeno daug nuotraukų. Karas, tremtis – daug kas dingo, nuotrupos atsirado.

– Ar jums valstybės atkūrimo 100-mečio metai buvo išskirtiniai?


– Buvo ir juodo, ir balto, bet užsibaigė gražiai. Darbo įvertinimas yra reikšmingiausias įvykis. O mano sodyba Fliorencija Raseinių rajone gavo pripažinimą kaip gražiausiai tvarkoma sodyba.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PRALAIMĖJO: Kampaloje (Uganda) vykstančio Tarptautinės teniso federacijos (ITF) „Future“ serijos turnyro „Uganda World Tennis Tour Circuit“ vienetų varžybų aštuntfinalyje šeštadienį lietuvis Julius Tverijonas 6:7 (4-7), 6:7 (2-7) pralaimėjo turnyro favoritui rusui Ivanui Nedelkai (441-oji pasaulio raketė).
  • ŠVENTĖ: šeštadienį ir sekmadienį Palangoje rengiamas Gintarinis savaitgalis; kurorto gyventojų ir svečių malonios staigmenos bei dovanos lauks ne tik paplūdimyje, bet ir įvairiose miesto įstaigose, viešbučiuose bei kavinėse
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar reikia įteisinti nelietuviškų raidžių rašybą pasuose?

balsuoti rezultatai

Ar bijote skraidyti lėktuvais?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

 +12 +13C

  +8 +10 C

 

 +12 +13 C

+22 +23 C

 +17 +19 C

 

+19  +22 C

2-5 m/s

 3-6 m/s

 

 4-6 m/s

 

USD - 1.1187 PLN - 4.2974
RUB - 72.1352 CHF - 1.1215
GBP - 0.8832 NOK - 9.7558
reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis