ATMINIMAS. Valentinas Ajauskas Jurgio Kunčino atminimą įamžino Literatų gatvės sienoje. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Iš „Šluotos“ laikų

Kartą pasmalsauti susiruošiau pas jį ir aš. Ant pirtelės grendymo sustatyti palei sienas džiūvo paveikslai. Ant stalo, ištraukęs iš aplanko, pažėrė pluoštą nedidelių ofortų. Visur šmėžavo dar iš „Šluotos“ laikų pažįstamos ajauskiškos figūrėlės. Visas tų liliputų knibždėlynas buvo įsikūręs Guliverio bate... Kiti, tarsi po olimpinio stadiono stogu, šurmuliavo po stalu... Šiandien Valentino dirbtuvėje Vilniuje prisimenu tuos estampus.

- Valentinai, visi tie personažai, ta pasakos, cirko, fantazijos atmosfera - prašyte prašosi į knygas...

- O aš jų ir pridaręs esu - jau skaičiaus nebeatmenu. Ir vaikams, ir suaugusiesiems. Iliustravau Kubilinską, Skučaitę, Kunčiną. „Tūloje“ Jurgis mane net aprašė - kaip tokį dailininką Grajauską. Deja, jau nebepamenu, kada kokį užsakymą gavęs.

- Gal reikia pačiam su leidyk­lomis palaikyti ryšį, siūlyti...

- Šito tai ir nemoku. Kaip ir parduoti savo paveikslų. Kiti, girdėjau, vadybininkus turi. Gal žinai, kaip tokie surandami?

- Geriau prisiminkim „Šluotos“ laikus. Šitokio populiaraus žurnalo būta!

- Pradėjau ten nešioti savo piešinukus jau nuo pirmo kurso. Nes labai stigo pinigų. Nei tau stipendijos, nei paramos iš namų. O čia - 9 rub. 5 kap. už piešinuką. Oho! Nueini į paštą perlaidos. Iš kur pinigai? Iš „Šluotos“. Ką?! Dink iš čia! Aiškinu, kad ne šluota užsidirbu, o „Šluotoj“... Matyt, mano išvaizda neatitiko leidinio įvaizdžio.

- Kas tuo metu ten dirbo?

- Šiekštelė, Bulota, Vorobjovas, Bereznickas... Ypač įspūdį darė Leonas Kiauleikis - toks elegantiškas, švarus ponas. Lyg iš kito pasaulio.

- Linksmai gyvenot?

- Sugalvoti ką nors juokingo - ne juokai. Dirbo kiekvienas įsiknisęs į savo kampą. Bet, būdavo, ir susibėgam. Daugiausia - pas Šiekštelę dirbtuvėje. Ir mauką padarom, ir deficitinių sasiskų čainike išsiverdam...

- Ar primesdavo temas? Versdavo pliekti vis dar pasitaikančias tarybinio gyvenimo negeroves?

- Man - ne. Mano piešinukai - daugiau ironiškai filosofiški. Net sakydavo: poetiškas humoras.

- O didžiausias aštrialiežuvis - kas?

- Žinoma, Jonas Varnas. Iš to tai juokeliai, kalambūrai, išdaigos birte byra. Tik duok jam ką nors organizuoti, sugalvoti...

- O kas geriausi asmeniški draugai?

- Mikas Vilutis, Jurgis Kunčinas, Zenonas Šteinys. Pastarieji du - jau amžinatilsį. Susipažinom dar studentai. Su Miku draugai iki šiol. O apie Jurgį ir Zenoną primena Jurgio rašytas mūsų trijulės kelionės plaustu dienoraštis.

- Gal jis išleistas?

- Ne, ne. Jurgis tą dienoraštį išspausdino mašinėle trim egzemplioriais, aš iliustravau kelionės fotografijomis, įrišau ir pasidalijom. Atrodo, kad tik pas mane jis ir beišlikęs...

Ir į kalnus - gerai

Prasta sovietine mašinėle nevalyvai išspausdintą dienoraščio egzempliorių skaičiau kaip bestselerį. Kaip nemirtingąją Veničkos Jerofejevo poemą „Maskva-Petuškai“. Gaila - tik 15 puslapių...

- Valentinai, ar prisimeni, kad šiemet - jau dešimt metų, kai nebėra Kunčino! Gruodį būtų suėję vos 65-eri...

- Tikrai!

- Ar dar esate plaukę kartu?

- Ir nesyk. Bet dienoraščių jau neberašė. O paskui kilo mintis - į kalnus. Susibūrėm ketvertas. Aš, Mikas Vilutis, dar du. Susiveikėm ekipuotę - batus, kates, ledkirčius. Leidomės į 4 km aukštį Pamyre be vadovo, tik su žemėlapiu.

- Kokie įspūdžiai iš tos avantiūros?

- Skardžiai, prarajos. Brendam susirišę per sniegą. Saulei pašildžius - per ledinius upelius. Ganosi jakai. Iš ryto pabundi - viską skauda. Bet ir vėl eini.

- Tai kur žavesys?

- Gal jis atsiranda vėliau, kai prisimeni... Kaip pas piemenį molinėj pašiūrėj nakvojom, kaip iš lajaus ištrauktą avieną valgėm... Kaip užkopę į 4 km aukštį atsipūtėm ir ten visą savaitę sėdėjom.

- Viskas pasibaigė, kai prisiekęs viengungis vedė ir...

- Vedžiau žymiai vėliau - 2000-aisiais. Vilutis tą įvykį paskelbė naujo tūkstantmečio sensacija.

- O kaip kūryba?

- Turiu štai šitą dirbtuvėlę. Vasarą - į plenerus. Pastaruoju metu pamėgau Sintautus. Toks senas bažnytkaimis netoli Šakių. Dailininkus apgyvendina kultūros namuose, duoda valgyti, dažų, drobių. O jei dar retsykiais ir meškerę į upę įmerkti gali. Tada viskas dzin!

Trise plaustu iš Gardino į Prienus

Kitą dieną ant mano rašomojo stalo jau gulėjo Jurgio Kunčino rašytas manuskriptas - kalkinis nevalyvai išspausdintas egzempliorius su jo paties pieštu priešlapiu. Po pavadinimu „Trise plaustu“ (1978 m. rugpjūtis) puikavosi drąsia autoriaus ranka paškicuoti keliauninkai: ūsuotas Valentinas, ūsuotas barzdotas Zenonas ir švariai nusiskutęs Jurgis. Lakoniškas CV skelbė: pirmasis - viengungis (perspektyvus), du kiti - ne. Jurgis ir Valentinas - gėrovai. Zenonas - ne. Maršrutas - 215 km nuo Gardino iki Prienų. Taigi iš Baltarusijos žemyn Nemunu į Tėvynę. Pro Gožą, Druskininkus, Liškiavą, Merkinę, Nemunaitį, Alytų, Punią, Balbieriškį... Į 12 dienų kelionę leidosi jūriniu kariniu gelbėjimo plaustu  PCN-10M. Tas 10M - tai 10 vietų. Ant plausto - didžiulė palapinė su rodyklėmis šonuose: BXOD.

Jeigu anuomet vyrai būtų turėję vaizdo kamerą, šiandien galėtume pasigėrėti retro vaizdais iš retro gyvenimo. Ekipažas (tie du) gėrė kaip tikri jūrininkai - alų, degtinę, vyną, romą (buvo toks „Havana Club“). O Zenius (tas blaivininkas), „tik žiūrėjo savo mėlynom blaiviom akim. Menininko akim. Lietuvio akim“. Kartais Jurgis su Valentinu patraukdavo į kaimus pasiieškoti krūminės. Vienas (nurodytas kaimo vaikų) prisipažino, kad naminukę verda. Net įrangos schemą nupiešė. Išvarąs trijų rūšių - 60, 43 ir 40 laipsnių. O gardi! Net Kauno valdininkai girią. Bet nedavė. Aleksonis to niekšo pavardė. Ir gyvena jisai prieš Merkinę, Gudelių kaime. („Atmink, keleivi, niekada neik pas Aleksonį kaulyti šnapso!“)

...Kai būdavo blaivūs, daug visokių gražių dalykų pastebėdavo. Krankliai, vanagai, sakalai, garniai, gervės, urvinės kregždės (dievaži, kaip jos nesuklysdamos šmurkšteli į savo lizdą?), varnėnai etc. Taip pat žiurkės, ondatros, bebrai, stirnos. Plaukiant pro istorinį Gardiną link Kolomžos krantuose šiurpino nutekamųjų vandenų „ambrazūros“. Nemunas gana padvisęs, nes Gardinas - chemikų miestas.

...Stiprus tas romas. Vos neužplaukė ant bujos. Gairę parvertė. Meškerę su skambalu užkliudė. Sumigo - kaip dažnai nutikdavo - neišlipę iš plausto. O ryte... atsibudo krūmuose.

...Kai gerai išsimiegodavo, nuotaika visų puikiausia. Tie du, vis ta pačia gertuve dalydamiesi, traukia: „Man laaabai laaabai rugpjūčio meeeilės gaaaila!!!“ (Jurgis) „Kam nusiiinešei mažųųų paukštelių daaainą!!!“ (Valentinas). O blaivininkas Zenius tuo tarpu Jurgiui ant kojos ištatuiravo undinę.

...Plaukiant pro Druskininkus kilo tikras ažiotažas. „Čiagi „Tigris“! „Vyrai, ar iš toli?“ „Berniukai, pasiimkit ir mus!“

...Virė dažniausiai žuvienę su grybais ir bulvėmis, užsigerdami ugniniais lašais. Ir, žinoma, paistė apie menus. Didžiausias rūpestis: kad tik artimiausioj gyvenvietėj dar krautuvės neuždarytų!

...Kartą susidūrė su atostogaujančių maskvėnų grupele. Irgi plaukė Nemunu. Buvo gerokai sugluminti, kai trijulė prisistatė „laisvais menininkais“. Tokius anais laikais už veltėdžiavimą iš Maskvos vydavo. (Pvz., Josifą Brodskį.)

...Yra tekę ant vandens ir baisiausią liūtį su perkūnija pergyventi. Visiems sinchronu kilo klausimas: trenkia žaibas ant vandens ar ne? Visi permąstė savo gyvenimus. Kiek daug dar nepadaryta!

...Ačiū Dievui, liko gyvi. Net fotoaparatas nesušlapo. Tik Kudabos knyga (vadovas) išmirko kiaurai. Iš kranto pasiekė prastesnės žinios: audros metu sudegė tvartas su trimis karvėmis, žaibas nutrenkė moterį.

...Kartais Jurgis, kai blaivus, leisdavosi į pamąstymus apie gražias vietoves Nemuno pakrantėse, piliakalnius, iš tolo matomas bažnyčias ant aukštų kalvelių. Valentinas pritardavo: „Nu“.

...Lėtai artėjo Prienai. Ir atostogų pabaiga. Ties tiltu išsitraukė į krantą kiautais aplipusį plaustą, sulankstė ir - pirmu autobusu į Vilnių.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"