Užupio angelo tėvas pabėgo į laisvę

Skulptoriaus Romo Vilčiausko jau trejus metus Užupyje nebesutiksi. Ant obelisko užkėlęs trimituojantį angelą, Vilnios pakrantėje apgyvendinęs undinėlę, vieną dieną jis susikrovė savo knygas ir išvažiavo iš miesto. Į trobelę netoli ežero. Pabėgo į laisvę.

Tą dieną sutrikdome Romo žvejybą. Tiesiog ištraukiame jį nuo užšalusio ežero. Bet grįžta jau ne tuščiomis. "Vakarienei užteks", - šypteli. Nors jau kelios dienos po Kovo 11-osios, prie namo vis dar plevėsuoja trispalvė. Kol kas čia kemsynas, dailiai akmenimis apdėliotą maumedžio sodinuką dar dengia sniegas. Iš po ledo kyšo pernai pasėtų braškių daigeliai. Romas pasakoja, kad paskutinę uogą jo dukrytė suvalgė dar lapkričio (!) mėnesį. Įsivaizduoju, kaip gražu čia bus vasarį, kai žydės Romo gėlės.

Namuką 65 kilometrai už Vilniaus skulptorius įsigijo prieš penkerius metus. Sako visada apie tokį svajojęs. "Tada atsirado laisvų pinigų ir nedvejodamas jį nusipirkau, - pasakoja. - Tai buvo sena svajonė - vienkiemyje ramiai būti. Šitos vietos ilgai ieškojau. Turėjau galimybių ir prie ežero namelį nusipirkti. Bet apžiūrėjau gal trisdešimt, ši vieta buvo paskutinė. Atvažiavau ir iškart pajutau, kad čia mano".

Užeiname į vidų. Į akis pirmiausia krenta laiptai į palėpę. Ten įrengta savotiška bibliotekėlė. Ant sienų - kelios fotografijos. Vienoje - balerina Eglė Špokaitė. Gero draugo fotografo Michailo Raškovskio dovana 40-mečio proga. O greta - ir pats Romas su Špokaitės sijonėliu po pievą bėgioja. "Kai kartu su Michailu kolekciją apie baletą kūrėme, jis mane ir nufotografavo. O tą sijonėlį aš suplėšiau..." - prisimena Romas. Tada jis dažnai sukiodavosi Operos ir baleto teatro užkulisiuose, stebėdavo šokėjus. Paskui paroda išvažiavo į Oslą, dabar jos nori Paryžius.

Geriausia savybė - neprisirišti

- Kas pasikeitė pabėgus iš miesto? Ar dabar kitaip gyvenasi? - klausiu skulptoriaus.

- Visiškai kitaip. Nėra chaoso. Mieste turėjau dirbtuvę. Tai vienas užeidavo, tai kitas ateidavo, tai šimtą gramų su kuo išgeri... Miestas - kaip širšynas. O čia atsikeli - ramu, paukščiukai čiulba. Nori skaitai, nori lipdai, nori išvis nieko nedirbi. Laikas tavo.

- Bet Užupis - tokia vieta, kuri sunkiai paleidžia.

- Užupyje savo jau atlikau. Stovi angelas. Dabar kursiu paminklą mokytojui. Didelį. Nėra tokio paminklo, o aš manau, kad tuos žmones tikrai reikėtų pagerbti. Jie dirba už tokias mažas algas. Tai bus didelis medis, maždaug šešių metrų aukščio. O vietoj lapų lajos - tūkstančiai paukščių, skrendančių į verpetą ir kylančių į viršų. Ant kiekvieno paukščio nugaros bus surašyti visų Lietuvos mokytojų vardai. Tik vieną paukštį pačioje viršūnėje paliksiu bevardį. Simbolį to, kas mums nepažinu.

Dirbu po truputėlį. O Užupis buvo precedentas. Prisikėlė. Dabar turi vardą, visi švenčia nepriklausomybę.

- Nebuvo sunku išsiskirti su juo?

- Tikrai ne. Geriausia mano savybė, kad neprisirišu. Nes jauti, kad gali būti dar geriau. Kas tai? Tik vieta. Tas pats, kaip rūbą pasikeisti. Vienas tikslas pasibaigė, atsirado naujas. Tiesą sakant, net nesusimąsčiau apie tai.

- Ir jeigu dabar reikėtų per 10 minučių viską mesti ir keliauti toliau, galėtumėt?

- Galėčiau. Čia susikūriau vietą, kur galiu ramiai dirbti, ramiai būti, ramiai mąstyti. Ir to pakanka. Bet tai nereiškia, kad nesisuku tame sociume. Darau savo darbus, žmonės juos perka, gerbia, vyksta parodos. Nuo viso to esu atitrūkęs tik tiek, kad gyvenu čia.

- Dažnai sugrįžtate į miestą?

- Būna, sykį per mėnesį, būna - du. Be to, beveik kas savaitgalį nuvažiuoju dukrytės pasiimti. Čia vaikštome kiškių pėdų ir kakučių ieškoti, ir žvejoti. Ji dar mažulė - penkerių.

- Jai čia patinka?

- Labai. Yra katinas. Buvo šuo didžiulis, bet per rują pabėgo. Lancyrą turėjau. Labai gaila. Dabar ieškau kito. Vyresnioji nelabai prie gamtos linkusi. O mažesniajai patinka. Pagaliukus išsidrožiame ir keliaujame į mišką. Vasarą išvis smagu - ji čia varles, sraiges gaudo, buožgalvius stiklainėlyje laiko...

Ne lietuvis, bet tuvis

- Palikote Vilniuje savo angelą. Kaip jums atrodo, ką jis ten bežiūrėdamas dabar mato?

- Jį visaip - ir vilties, ir prisikėlimo angelu vadino. Visą laiką sakau: aš jį visų pirma sugalvojau kaip vieną iš septynių, trimituojančių apie kaitą, apie pasaulio pabaigą, naujo atėjimą. Todėl jis šiek tiek rūstus.

- Ta pabaiga artėja ar jis jos jau sulaukė?

- Niekas nežino. Nepriklausau tiems fanatikams, kurie slepiasi olose ar po žemėmis. Bet gal ji jau pasibaigė? Gal naujas laikas atėjo? Niekas to nežino. Aišku, vyksta visokių globalinių kataklizmų.

- Ne tik globaliai. Ir Lietuvoje kažkas darosi...

- Manau, dirbtinai sukelta ta isterija. Aš asmeniškai nejaučiu tos krizės. Kaip man stigo tų pinigų, taip man jų ir stinga. Dėl to problemų nedarau. Gausiu - lubas susitvarkysiu, buvo etapas, kai gavęs plyteles išsiklijavau, kraną nusipirkau. Gal kam nors tai ir būtų pasaulio pabaiga. Aš taip negaliu. Kai čia vandens nebuvo, užsikaisdavau kibirą, išeidavau į lauką, išsimaudydavau ir gerai. Dušo nėra - kubilėlyje maudytis gali.

- Bet kad liūdna žmonėms. Atrodo - kažkoks masinis graudulys apėmęs.

- Manau, didžiausia problema yra tai, kad žmonės nelavėja. Nuolat peršama: privalai tokius batus avėti, tokią mašiną, tokius namus turėti. Nedaug kas gali tam atsispirti. Turbūt dauguma bijo pasakyti, kad aš šitaip pasaulį suvokiu. Nereikia bijoti būti juokingu, nesuprastu.

Nesakau, kad Europos Sąjunga yra blogai. Bet juk nuo vilko pabėgo - ant meškos užbėgo... Tam tarnavo, dabar kitiems tarnauja. Elementaru, bet niekas išvadų nedaro. Man baisu. Mama, kuri išaugino tris vaikus, mane ir dvi jaunesnes seseris, pamenu, dirbo trijuose darbuose. Dabar žmogus gauna 400 litų pensijos. Ir taip visi, kurie visą gyvenimą arė, kūrė. Ką jie dabar gali? Vos už butą susimokėti ir vegetuoti.

Švietimo darbuotojai, mokytojai turėtų normalias algas gauti. Bet gauna mizerį. Ir visur tokia degradacija. Paskaitau: bombarduoja vienkiemius, dėl dviejų litų žudo. Siaubas. Lietuviai tuo ir pasižymi - dėl žemės pėdos brolį nužudyti gali.

Aš turiu vokiško, lenkiško kraujo ir dar truputį į mongolą esu panašus. Todėl ir juokauju, kad esu ne lietuvis, o tuvis. Nes pavydas man svetimas. Esu linksmų plaučių ir į viską žiūriu taip: kaip yra, taip gerai. Sugebu vaikus, žmogų, kuris man čia kažką stato, išlaikyti. Be abejo, norėtųsi tų pinigų daugiau turėti, pakeliauti kur nors. Bet galų gale tam yra knygos.

Taškai ir kableliai ne ten

- Ar, nuvažiavęs į Vilnių, jaučiate, kad esame kultūros sostinė?

- Kad ne. Tikrai nesijaučia. Nevardysiu pavardėmis, bet manau, tie pinigai tikrai ne taip turėjo būti panaudoti. Dabar kolegos ten tų vamzdžių prisistatę. Juokinga. Menas, įsivaizduoju, turi turėti išliekamąją vertę. O dabar - kultūros sostinė, bet nematau tų renginių. Gal ne tie taškai ir kableliai ar skiriamieji ženklai buvo kažkur sudėti...

Aišku, aš tų vamzdžių nuvažiavau pasižiūrėti. Nesakau, kad tai ne menas, bet jau seniai visi "dantis praėdę" ant tokių instaliacijų, ant tokio meno. O mes vis kažkur plevename. Šito rašyti nereikia (atsiprašom nepaklausę, bet juk tai svarbu - aut.past.), bet vieną sykį stojau į Dailininkų sąjungą, antrą... Pasirodo, aš toks Lietuvoje nereikalingas.

- Kaip manote, kodėl?

- Nes egzistuoja pavydas. O aš tiesiog darau savo darbus. Dabar esu į parodą Prancūzijoje pakviestas. Siūlo Osle sukurti keletą darbų. O čia aš nereikalingas. Angelą sukūriau - kokie kraujai buvo! Undinė prie Vilnios - irgi išsityčiota. Na kaip, praryji, dar tais laikais - gerai įkali... Paskui nusispjoviau visiškai į tuos dalykus. Ramybė ir darbai. Žinau savo vertę, žinau, ką darau, ir esu ramus.

- Ne vienas kūrėjas yra prakalbęs apie Lietuvoje siaučiančią kultūros mafiją.

- Nenorėčiau, kad rašytumėte įžeidžiančius dalykus. (Dar kartą atsiprašome, bet juk tai nieko neįžeidžia, tik atveria akis - aut.past.) Kiek žinau, į tokias instancijas kaip Dailininkų sąjunga, Kultūros ministerija sulenda vidutinybės. Jie kaip mažyliukų patarėjų šleifas knisa, knisa... Yra draugai. Lietuva gi - brolių respublika. Yra žmonių, kurie prie visų valdžių gyvena, niekas jų nepajudina. Kiek žinau žmonių, kurie su tikrai rimtais projektais negauna pinigų! Ir tos balerinos, kurias su M.Raškovskiu kūrėme - trejus metus niekam nereikėjo. Tik dabar parodai į Prancūziją savivaldybė pinigų davė. Ir ką - eini į skolą. Teko žemės porą hektarų parduoti. Taip, paskui aš parsidaviau. Bet ką daryti, jei eini su savo darbais ir niekam neįdomu?

- Bet jei situacija būtų kita, ar savo noru dalyvautumėte kultūros sostinės renginiuose?

- Savivaldybė yra pakvietusi į kažkokią parodą. Dalyvausiu, jei turėsiu po ranka darbų. Specialiai nekursiu. Va Oslui buvau padaręs kelis darbus. Metus stovėjo, niekam nereikėjo, bet prieš porą savaičių nupirko visas tris kompozicijas ir dar "Šventąjį pavasarį". Medienos nusipirkau, skolas atidaviau. Jeigu prieš parodą būsiu kokį darbą išsiliedinęs, mielai dalyvausiu.

- O kaip žmonės jus susiranda?

- Kartais - per pažįstamus. Yra du žmonės, kurie perka viską, ką sukuriu. Be abejo, yra tokie darbai kaip "Šv.Jurgis", "Adomas ir Ieva". Jų žmonės nori. Kai juos reikia tiražuoti, man sunku. Juk pirmą kartą kuri su visai kita energija. Bet prasiskolini ir tenka dirbti dantis sukandus.

- Normalioje valstybėje turėtų klestėti meno mecenavimas.

- Pas mus to dar ilgai nebus. Nors yra. Kaip kolekcionierius Edmundas Armoška. Jis Šarūną Sauką globoja, jo darbus perka, žmogus gyvena. Sovietų laikais buvo privalu įmonėms, fabrikams vitražus, kokią skulptūrą įsigyti. Ir užpirkinėdavo. Nekalbu apie ideologinį meną, bet apie pačią sistemą. Dabar turime Vilnių - o kur skulptūros?! Juk tiek pajėgių, dirbančių žmonių yra. Bet nėra... Kaune ir tai daugiau. Ir tai vadinasi sostinė? Važiuoji per tą sostinę - vamzdžiai stovi...

Nešiuolaikiškas = nereikalingas

- Į tą miestą jau niekada ir nebegrįšite?

- Ne. Tikrai ne. Esu čia. 65 kilometrai. Turiu reikalų - sėdu į mašiną, nuvažiuoju. Galų gale dabar ten ir neturėčiau kur gyventi.

- O bendravimo nepritrūksta?

- Vasarą čia kas darosi! Visi suvažiuoja.

- Su užupiečiais vis dar draugaujate?

- Tas etapas jau praėjęs. Aišku, likę žmonės, su kuriais kartu angelą statėme, su jais bendrauju. Dabar paminklą mokytojui kartu darysime.

- Ar dabartinis gyvenimo etapas ir yra tas geriausias?

- Ne... Viskas, kas buvo, yra gerai. Dabar tiesiog kitas etapas. Nežinau, kiek jis tęsis. Mano filosofija labai paprasta: gyventi taip, lyg gyveni paskutinę dieną. Nuo to viskas ir prasideda. Stengiesi nekurti krūvos brūzgynų, o išauginti bent kelis gerus medžius. Nes to šiukšlyno niekam nereikia. Man, kaip žmogui, būtų labai negera pradėti apgaudinėti ir kurti menkaverčius dalykus. Ne tai, kad neturiu tam laiko, bet mano esybė to neleidžia.

Pradėjau kurti Mažojo princo skulptūrą. Gal prieš metus užupiečiai kalbėjosi su vienu iš Europos kultūros sostinės vadų. Manėme, gausime pinigų. Be šansų - tokio projekto nereikia. Iš pradžių buvo sumanymas kameriniame skverelyje po medžių laja jį pastatyti. O dabar - žiūrėsime, kaip viskas bus...

Už tas kultūros sostinės sumas buvo galima daug ką padaryti. Ir tikrai matomo, normalaus. Retorinis klausimas: kur tie pinigai dingo? Kai kas už vamzdį gauna tiek, o Mamontovo gatvės šventė keliolikos tūkstančių negauna. Visada taip ir buvo. Ilgainiui nusiramini ir viskas. Mano darbai stovi mieste, puošia jį. Bet toks Romas Vilčiauskas nereikalingas ir viskas.

- Tai gal per drąsiai kalbėjote?

- Va į šitą klausimą aš tikrai nieko negaliu atsakyti. Vienintelis mano draugas iš skulptorių - Stanislovas Kuzma - mane visą laiką palaikydavo. O studijų laikais buvau toks aikštingas, darydavau tai, ką norėjau, niekada nedarydavau to, kas buvo peršama. Už diplominį darbą - tūrinį vitražą "Šventoji dvasia" - gavau trejetą. Šalia stovėjo štatyvai su tokiais emaliuotais bliūdais. Gavo su pagyrimu. O man buvo pasakyta: čia ne skulptūra. Nereikia.

- O kai darbai išvažiuoja į kokį Oslą?

- Puikūs atsiliepimai ir spauda rašė. Užsisakė keletą darbų, galerijos toliau kviečia. Ten kažkam įdomu, čia - neįdomu. Kai Užupio undinę sukūriau, sulaukiau elementaraus pasityčiojimo. Turi eiti pas kažką, turėdamas diplomą, ir įrodinėti, kad čia yra darbas, kuris vertas ten stovėti. "O gal tu ją į vandenį pamirkyk, o gal išvis ant sienos lipančią padaryk..." Profesionalų, pagyvenusių žmonių šnekos... Už ką? Kam aš ką blogo padariau, kad ta undinė ten sėdi? Gal būtų geriau ten kokį vamzdį iškišti? Aš nedarau instaliacijų, performansų, nešiuolaikiškas esu. Gal dėl to nebereikalingas?

Pavydas, pagieža niekur nedings. Žmonės sunkiai auklėjami. Tuos dalykus reikia nuo vaikystės skiepyti. Buvo toks filmas apie, viena frazė man patiko: Smetonos laikais ir santechnikas žinojo, kas yra Milo Venera. Nuo išsilavinimo, nuo mokyklos viskas. Reikėtų pinigų va ten skirti. Akiratis turi būti platus, domėtis normaliais, gražiais, dvasingais dalykais reikia.

Tai, kas šiandien vyksta mūsų pasaulėlyje, sukuria pinigas. Juk reikia visą prekę parduoti, kad kažkas klestėtų, kad tu vartotum. Man to nereikia. Aš turiu kitą pasaulį. Aš geriau medį pasodinsiu, į jį pasižiūrėsiu. Gėlytes čia auginu, nes man patinka. Kitas sugeba tūkstantį hektarų nusipirkti, išauginti elnią tam, kad jį nušautų.