Kritikai Laimos Drazdauskaitės paveikslus vadina blyškiais realybės atvaizdais. Laiko miglos gaubiamais prisiminimais. Vaizduotės brūzgynais. Optine meditacija tikrovės prieangyje...

Taip jau atsitiko, kad kaunietės tapytojos paveikslus sostinės „Akademijos“ galerijoje kabinome dviese. Tiksliau - dėliojome prie sienų begalinį pasjansą - kas kur geriau derėtų. Su tais paveikslais apsipratau, susipažinau. Ėmiau mėgautis atspalviais, ritmais, protu neapčiuopiama materija, tyliai murmančia apie kitokią realybę. Paskui čia pat, jaukiai įsikūrusios dešimties paveikslų apsuptyje, susėdame pasikalbėti.

- Žiūrovams jūsų darbų pavadinimai - „Fontanas“, „Nevėžis“, „Nutrupėjimai“ - skamba kaip kodai, šifrų raktai, kuriuos teks įminti.

- Ir vis dėlto konkretybės čia yra. Bet ji veikiau - tik impulsas. „Fontaną“ tapiau savo dirbtuvėje kaip prisiminimą apie Padują. Vaizduotė išsaugojo balandžius, kažkokius ornamentus. „Nutrupėjimai“ inspiruoti Kauno Jurgio bažnyčios. Nors čia nepamatysi nei realios bažnyčios, nei jos spalvų. Ta pilka, rožinė - ne iš ten. Man tiesiog jų reikėjo. Kompozicija, struktūra, spalvinė erdvė - viso to reikia kaip postūmio. Iš to jau gali rastis paveikslas. Daugiau medžiagiškumo nė nereikia.

- Betgi tapote pleneruose!

- Labai retai.

- Štai kabo „Bosko šaltinis“ („La source du Bosc“) - kaip tiesioginis Provanso plenero įkaltis.

- Na taip. Aną 2010-ųjų vasarą visi paveikslai gimė plenere. Įkvėpė nauja aplinka, gamta, neįprastai ryški šviesa. Nedidelė lietuvių dailininkų grupelė gyvenome sename kaimo dvare (dominijoje), kurios šeimininkai vertėsi vynininkyste. Šimtamečiai akmeniniai pastatai, senas parkas, vynuogių plantacija, senąją struktūrą išlaikę daržai. Įsikūriau su molbertu kaip tik prie tų daržų, po didžiuliu bananmedžiu.

- Varčiau katalogą. Buvo dar ir senovinė arklių girdykla, ir geležiniai varteliai, vedantys į vynuogynus.

- Vis dėlto tokia puota plenere - man labai retas atvejis. Plenerinis darbas privalo išsaugoti momento įspūdį. Pamatei - padarei. Ten krapštytis, taisyti negali.

- Vadinasi, jūsų metodas kitoks?

- Aš į paveikslą einu ilgai, jį auginu laipsniškai. Nepavyksta - naikinu, užtapau. Būna, paveikslas tiesiog „nepasidaro“.

- Kas trukdo?

- Neigiamos emocijos. Kad darbas sektųsi, turi kažkuo žavėtis, gėrėtis, kažką mylėti. Niūrios prislėgtos dienos nesuteikia reikiamų impulsų.

- O liūdesys, ilgesys, melancholija? Iš jų randasi tiek geros poezijos, muzikos...

- Net liūdesys turi būti konstruktyvus, turėti išėjimą į šviesą - kad norėtųsi imtis teptuko. Antraip - sėdi ir liūdi.

- Kur ta vieta - kur tapote, sėdite ir liūdite, kuriate ir naikinate?

- Turiu labai gerą šviesią dirbtuvę Šančiuose prie kareivinių. Daug erdvės, šviesos. Ten labai gerai jaučiuosi. Aplinkui įsikūrusi ištisa dailininkų kolonija.

- Ar nereikia gamtos? Pabėgimo iš miesto?

- Vasaras leidžiu prie jūros arba Dzūkijoje, netoli Druskininkų. Visai šalia - Raigardas. Tai tos dvi vietos...

- Kelionės?

- Visada traukė ten, kur geri muziejai. Nesvarbu - po stogu ar atviru dangumi. Anksčiau parodų žiūrėti važiuodavom į Maskvą, Leningradą. Dabar - Prancūzija, Italija, Egiptas... Turistiniai motyvai nėra patrauklūs. Geriausiai jaučiuosi savoje erdvėje. Iš to randasi įdomesnių dalykų nei iš neregėtų kraštų egzotikos.

- Ir vis dėlto - ar po Provanso, jo ypatingos šviesos neatsirado potraukio skaidresnėms, intensyvesnėms spalvoms?

- Atsirado. Bet kalbėjimas liko toks pat - apeliuojant į žiūrovo jausmus, intuiciją. Ieškau turinio, kurį sunku paaiškinti. Galiu kalbėti tik apie tonus, pustonius, kompoziciją, ritmiką...

- Taigi, tie patys terminai kaip ir muzikoje...

- Teisingai. Juk turime Čiurlionį. Klasiką. Jis tam padėjo pagrindus. Gilius. Įspūdingus.

- Ar tapydama klausotės muzikos?

- Ne. Tapant ji nėra reikalinga. Mano paveikslai - tylos muzika.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"