Tikroji „Lituanicos“ tragedijos versija

Kokios tikrosios „Lituanicos“ tragedijos aplinkybės? Kodėl tautos didvyrio Stepono Dariaus (1896-1933) šeimoje iki šiol nėra nė vieno lakūno? - klausiame legendinio aviatoriaus anūko Skirmunto Maštaro (62) šiais metais minint „Lituanicos“ katastrofos 80-ąsias metines. Nors gyvenime anūkas su seneliu apsilenkė, visame pasaulyje Lietuvą išgarsinęs žygis per Atlantą jį verčia pasitempti ir nedaryti gėdos savo garbiam protėviui.

- Ar jums, legendinio lakūno Stepono Dariaus anūkui, plieniniai dangaus sparnuočiai sukelia malonius pojūčius?

- Aš galvoju dabar, ar lėktuvai man sukelia kokius nors jausmus... Turbūt kad nelabai, nors esu skridęs ir valdęs lėktuvą. Kadangi gyvenu netoli Kartenos aerodromo, teko skraidyti su pilotu virš miškų. Esu girininkas, valdau tam tikrą miškų teritoriją ir vienais metais ten buvo įsimetusios kinivarpos, jos nuėsdavo medžius ir šie nudžiūdavo. Važiuojant mašina ar vaikštant po mišką, labai sunku pastebėti pažeistus medynus, o iš oro viskas labai gerai matyti. Tai aš pažįstamo iš aerodromo paprašiau, kad jis man leistų paskraidyti kartu su pilotu. Netgi iš viršaus fotoaparatu pasidariau savo namų fotografijas. Buvo tikrai labai malonus skrydis. Dar pas mane buvo atvykęs lakūnas Edvardas Slušnys, kuris yra perskridęs Atlantą. Tai jis irgi paskraidino su savo lėktuvėliu: jis pats pilotavo, o aš sėdėjau šalia, bet leido ir man truputį papilotuoti. Jeigu ką nors negerai daryčiau, jis iš karto mane pataisytų. Bet kadangi esu atsargus žmogus, jokių rizikingų manevrų nedariau. Tąkart irgi buvo labai malonu paskraidyti.

- Ar pakilęs į orą supratote, kas senelį taip paviliojo aviacijoje?

- Ko gero, nelabai. Mat aš gimiau visai kitu laiku, o seneliui, nuvykusiam į Ameriką, lėktuvai labai patiko, nes tai buvo aviacijos suklestėjimo laikotarpis - vyko nepaprastai spartus aviacijos vystymasis. Spėju, kad tas jį ir uždegė. Bet jeigu jūs manęs paklaustumėte, ar norėjau būti lakūnu, tai atsakyčiau: ne. Mano mama Nijolė ir senelė Jaunutė, Dariaus žmona, buvo griežtai nusiteikusios prieš tai, kad aš skraidyčiau, ir apskritai norėjo, kad man nekiltų tokių minčių, nes niekas šeimoje nenori mirčių, netekčių ir panašių dalykų. Galima tik įsivaizduoti, kaip sunku jaunai moteriai tapti našle, kaip ir buvo sunku augti mano mamai - vienintelei Dariaus dukrai, nes sūnų jisai neturėjo. Manau, šias dvi moteris labai neigiamai paveikė mano senelio netektis. Mano mama tik per miglą prisiminė tėvą, kuris išvyko, kai jai dar nebuvo trejų metų, - atmintyje vis iškildavo tik vienas jauno ir gražaus vyro epizodas, daugiau nieko.

- Kadangi likimas jums nelėmė pamatyti senelio, tikriausiai daugiausia pasakojimų esate išgirdęs iš senelės, Stepono Dariaus žmonos?

- Spalvos apie mano senelį pačios šviesiausios, nes labai mylėjusi savo vyrą senelė visada sakydavo „mano Steponėlis“. Ji pasakojo, kaip jiedu susipažino ir kaip įsiplieskė meilė. Kartais užtenka vieno žvilgsnio, kad įsižiebtų tam tikra kibirkštis. Mano senelė buvo sportininkė - žaidė krepšinį. Darius tuo metu buvo teisėjas. Aš tiksliai neatsimenu, bet man atrodo, kad tada lietuvių krepšininkės žaidė su Latvijos komanda. Ir priešininkė padarė pražangą. Darius sušvilpė, kad Jaunutė turi mesti baudos metimą, tai senelė sako: aš atsisukau, pažiūrėjau į Darių ir tos jo mėlynos akys mane užbūrė, - nors aš net negaliu pasakyti, ar Dariaus akys buvo mėlynos, nes aš tikrai to nežinau. Ir mirė moteris labai garbingo amžiaus, išsaugojusi puikią atmintį, - stebėtinai atsimindavo, kas buvo prieš šešiasdešimt metų ir daugiau. Tai va šitas epizodas iš senelės pasakojimų yra labai ryškus.

Esu girdėjęs, kad senelis labai nemėgo, kai karininkai žaisdavo kortomis. Nežinau, ar jie žaisdavo iš pinigų, ar ne, bet senelis sakydavo, kad tai tuščias laiko leidimas. O jis labai nemėgo tuščiai leisti laiko ir visą gyvenimą buvo aktyvus visuomenininkas. Visur, kur tik reikia ar nereikia, Darius būdavo pirmas.

- Jūs gimėte ir augote Kaune, o įgijęs miškininko specialybę įsikūrėte Kretingos rajone. Netroškote ramaus gyvenimo provincijoje išmainyti į gimtojo miesto šurmulį?

- Nors gimiau ir augau Kaune, visos mano vasaros praeidavo kaime su meškere rankose gražios gamtos apsuptyje - gal tai ir davė didelį postūmį būti miškininku. Šiaip esu gamtos vaikas. Ir nesigailiu pasirinkęs miškininko specialybę, nes jau esu išdirbęs 40 metų. Dabar dirbu Vaineikių girininkijoje. Kaip ir visus jaunus žmones, tikriausiai kadaise mane paviliojo tam tikra romantika: gamta, miškas, žvėreliai. Iki šiol gyvenu vienkiemyje, visąlaik auginau karves, paukščius, kiaules ir visą gyvenimą dirbau fizinį darbą, susijusį su žemės ūkiu. Tas kaimiškas gyvenimas man patinka ir visai nesiskundžiu, kad esu palikęs miestą, nors esu grynakraujis kaunietis. Likimas taip susiklostė, kad mano vyresnysis sūnus Ąžuolas gyvena Kaune, tame pačiame bute, kuriame užaugau aš, ir yra elektrikas. O kitas sūnus Jaunius gyvena Kretingoje ir dirba dantų gydytoju.

- Nė vieno iš sūnų neįkvėpė senelio žygis rinktis aviacijos?

- Vienas iš mano sūnų, kuris yra gydytojas, labai norėjo būti lakūnu, bet mes jį atkalbėjome. Puikus lakūnas ir labai darbštus žmogus Vladas Kensgaila yra padaręs „Lituanicos“ kopijas - ir sūnus padėjo jam šlifuoti lėktuvą, nes labai norėjo pabūti lėktuvų konstruktoriumi. Ir pabuvo, pabandė, viskas jam labai patiko, bet mes sakome: „Sūnau, geriau tu rinkis žemiškesnę profesiją“. Taip mudu su žmona jį atkalbėjome nuo lakūno, nuo lėktuvų konstruktoriaus darbo.

- Žurnalistė, dokumentinių ir istorinių filmų kūrėja Gražina Sviderskytė ėmėsi sudėtingo, neaiškiomis aplinkybėmis sudužusios „Lituanicos“ tyrimo. O kokia yra jūsų šios katastrofos versija?

- Esu beveik 100 proc. įsitikinęs, kad G.Sviderskytė nieko neatras. Mano versija yra pagrįsta ne mano asmenine nuomone, o daugiamečiu mamos tyrimu: kad tikslą pasiekti sutrukdė lakūnų nuovargis, fizinis pervargimas. Buvau įlipęs į „Lituanicos“ lėktuvo kopiją. Nors tada svėriau maždaug 75 kg, o kartu įlipęs mano sūnus buvo visai lieknutis jaunuolis, mudu ten vos tilpome. Tad S.Darius su S.Girėnu ten įlipę turėjo jaustis nelabai komfortiškai. Ir propelerio sukeliamas garsas - triukšmas - fiziškai labai veikia, ypač jiems skrendant 37 valandas. Įsivaizduoju, kad iš nuovargio jie užsnūdo ar kas nors panašaus. Man taip atrodo, o kas iš tikrųjų buvo, šito niekas negali pasakyti. Nepasakys ir Gražina.

- Taip iš karto atmetate kriminalinę versiją?

- Matote, buvo 1933-ieji. Tai Hitlerio atėjimas į valdžią, todėl Lietuvoje visa gerkle buvo klykiama, rėkiama, kad jie nužudė mūsų sakalus. Esą jeigu ne vokiečiai, lakūnai būtų atskridę. Tai galbūt ir toks noras tuometę mūsų valdžią supriešinti su vokiečių valdžia. Galų gale po karo, jau tarybiniais laikais, buvo labai naudinga palaikyti versiją, kad S.Darius su S.Girėnu yra fašizmo aukos. Nes istorijoje kai kurie dalykai tam tikru laiku yra labai naudingi, nors visiškai nieko bendro su tuo ir neturi. Tačiau jeigu jie nebūtų įvardyti kaip fašizmo aukos, kažin kur šiandien būtų S.Dariaus ir S.Girėno palaikai, kur būtų lėktuvas ir visa ekspozicija. O kaip nustatė teismo medicinos ekspertizė, kurioje dalyvavo ir mano mama, sužeidimų, kurie būtų atsiradę naudojant šaunamąjį ginklą, sakykime, kulkų žymių, kūnuose nėra. Lėktuvų nuolaužose ar mechanizmuose taip pat tokių dalykų nėra. Kaip sakiau, tam tikri istoriniai tarpsniai lemia vienokias ar kitokias tam tikrų žmonių kalbas.

- Kelis kartus vykote į lakūnų žūties vietą Soldino miške, dabartinėje Lenkijos teritorijoje. Kokie jausmai jums ten sukilo?

- Kaip žmogus gali jaustis kapinėse? Žūties vietoje, aišku, yra labai įdomu, smalsu. Kita vertus, nepasakyčiau, kad aplankyta tragiška vieta man suteiktų teigiamų emocijų. Jauti kažkokią graužatį, nemoku šito jausmo apsakyti. Apima kažkoks liūdesys, nostalgija, kyla kažkoks gailestis. Paskutinį kartą buvau paimtas į lėktuvą kartu su žmona ir skridome su prezidentu Valdu Adamkumi ir dabar jau žuvusiu Lenkijos prezidentu, - ten buvo labai aukšto lygio minėjimas. Esame buvę ir paprastesniuose minėjimuose. Jie man buvo šiltesni, nes bendravau su Lenkijoje gyvenančiais lietuviais, kurie prižiūri ir tvarko S.Dariaus ir S.Girėno žūties vietą.

Senelio vardas ir pavardė įkvepia nepadaryti jam gėdos. Bet šiaip niekam nesigiriu, kas toks esu. Kas mane pažįsta, tas žino, bet daugiau niekur neafišuoju, nespekuliuoju tais dalykais. Tik tyliai tęsiu šeimos tradicijas saugodamas eksponatus, visokius asmeninius senelio daiktus. Tai iš pradžių mama saugojo, po jos mirties jau man kliuvo šita pareiga. Dabar savo vaikams tai skiepiju ir jie šitai darys toliau. Vyksta tokia tyli tradicijų tąsa.