respublika.lt

2017 birželio 25, sekmadienis

PRENUMERAT akcija

Tapytoja R.Katiliūtė: Tvirto kūno, silpnokos dvasios valstybėnuotraukos (13)

2017 balandžio mėn. 10 d. 08:14:02
Jūratė KIELĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Popamokinė moksleivių veikla niekaip netampa prioritetu valdžios vyrams. Šįmet jos finansavimas sumažintas 2,6 mln. eurų. Jeigu šiandien vaikas nenueis į būrelį, rytoj lyg ir nieko neatsitiks. Bet atsitiks po dešimtmečio ir vėliau - užaugs karta be stuburo, be dvasios.

 

Apie tai kalbamės su šiemet Nacionaline kultūros ir meno premija apdovanota dailininke Rūta KATILIŪTE.

- Dabar mokote tapybos suaugusiuosius, o kadaise visa galva buvote panirusi į vaikų edukaciją. Ar šitas daržas mūsų valstybėje jau sutvarkytas ir beliko laukti vaisių?

- Man visada rūpėjo vaikų ugdymas per meną, kūrybą. Nemažai domėjausi šiais dalykais, tyrinėjau, studijavau. Lankydamasi Vokietijoje matydavau edukacinius centrus muziejuose. Užsidegiau kažką panašaus padaryti ir pas mus. Kartu su Lietuvos dailės muziejumi esu sukūrusi keturiolika edukacinių programų, kurių tikslas - paskatinti vaikus lankytis muziejuose. Ketverius metus jos buvo sėkmingai įgyvendinamos. Taip pat rengiau seminarus piešimo mokytojams ir muziejininkams. Buvau labai įsijautusi.

Dabar, man atrodo, visa tai stipriai prigesę. Gaila, nes tokios programos muziejuose - didelė pagalba mokykloms. Buvau sugalvojusi schemą, kaip muziejuje vesti net ir matematikos, fizikos ar fizinio lavinimo pamokas. Anglijoje tai labai plačiai taikoma, o pas mus... Mes visą laiką tupime pradiniame taške ir niekaip nepajudame pirmyn. Bet kaip judėsi, kai nėra finansavimo - visur reikalingi pinigai. Net ir tam, kad pagaliau galėtume parengti mokytojus. Savo seminaruose buvau sutikusi įvairių pedagogų. Man labai gaila, bet tarp jų buvo ir tiesiog siauro matymo lauko žmonių. Negalėjusių atsakyti į klausimą, kokios yra trys pagrindinės spalvos... Tokie įsivaizduoja, kad pakanka susodinus vaikus duoti jiems piešti. Tai tikrai ne šių laikų programos! Popamokinio ugdymo srityje dar labai daug atsilikimo.

- Galbūt popamokinės veiklos kita funkcija - tiesiog atitraukti vaikus nuo laisvalaikio gatvėje, ir tiek?

- Žmogus yra ne tik fizinis, bet ir dvasinis kūnas. Auginti vaikus dvasiškai mokykloje nėra galimybių. Jie ir taip tarsi kokie vabalai nepavelka savo kuprinių, po sunkios dienos mokyklose dar ir namo parsineša krūvį. Pas mus vaiko ugdymo schema neteisinga nuo pačios pradžios. Tarkim, Prancūzijoje visiems pradinukams kiekvieną trečiadienį - jokios mokyklos. Tai diena, skirta lavinimuisi už jos ribų, pvz., muziejuose, parodose. Neduok Dieve, prancūzų vaikui trečiadienį ką nors užduoti, kad ir nulipdyti ar nupiešti. Tai griežtai draudžiama.

Mūsų vaikui mokykla yra lažas, jį pratęsia korepetitoriai, kuriems tėvai išleidžia didžiulius pinigus. Kokia iškreipta pozicija! Kultūros, meno dalykai, tradiciškai priskiriami dvasinei sričiai, paliekami užribyje. Gerai, jei jiems atsiranda vietos popamokinėje veikloje, bet juk nebūtinai... Kultūra visur yra skurdinama laiko ir dėmesio prasme. Žinių laidose sportui skiriamas pusvalandis, kodėl kultūrai negalėtų būti tiek? Auklėjant vaikus tas pats - kur kas didesnis dėmesys vadinamajam fiziniam ugdymui. Man įstrigo kitados vieno senuko pasakyti žodžiai: duokit vienam vaikui drožti, kitam groti, trečiam piešti, ir banditų Lietuvoje nebus. Gryna tiesa!

Mane džiugina, kad valstybė dabar pasisuko į kultūrą. Tą daryti reikėjo jau seniai.

- Ar tas posūkis nėra panašus į deklaratyvią duoklę? Tie tautiniai kostiumai, apie kuriuos tiek trimituota, netaps realybe. Gal į kultūrą reikėjo sukti ne tuo keliu?

- Pirmas dalykas, kurio imčiausi, - suorganizuočiau edukacines programas parlamentarams, kad jie bent nutuoktų, kas vyksta meno pasaulyje. Nenoriu nieko įžeisti, bet net matematikas geras nebūsi, jei jo nesuprasi. Vaizduojamajam menui reikia sąmoningo dėmesio, tai ne muzika, kurią noromis nenoromis girdi iš radijo imtuvų ir panašiai. Nes dabar nenustebčiau, jei vienas ar kitas politikas sakytų: o kam to meno reikia? Tokia nuomonė mane tiesiog nužudo.

Ginčas dėl tautinio kostiumo išpūstas dirbtinai. Jo galėjo nebūti. Jei kam nors kilo mintis, duokim kelią - tegul siuva. Man dėl to širdies neskauda. Klausiama, ar vaikui tai ką nors duos. Duos ar neduos, bet juk ir neatims. Taip, estai valstybės 100-mečio proga savo vaikams pirks muzikos instrumentus, bet kodėl turėtume į juos žiūrėti su pavydu, o save peikti? Bet kokia iniciatyva, jei tik ji nepiktybiška, yra gera.

- Kalbėjote apie popamokinės moksleivių veiklos lauką, jums pažįstamą iš savos patirties, pasigendate jame kompetencijos, šiuolaikinio požiūrio į vaiko ugdymą. Ko labiausiai trūksta, kad situacija keistųsi?

- Klasė, būrelis - tai ne masė. Kiekvienas vaikas yra individualus, tad ir ugdomas turi būti individualiai. Pastebėti, įžvelgti, tinkamai nukreipti gali tik savo darbui atsidavęs, akylas specialistas. Būtinas nuolatinis jų lavinimas, be to - nė iš vietos. Aišku, yra pedagogų, kurie patys lavinasi, ieško medžiagos, nuvažiavę svetur domisi, kaip ten daroma. Vis dėlto daugumai ta popamokinė veikla nemiela, tarsi iš bėdos. Bet kartais tereikia mažos kibirkšties - parodyti, sudominti, ir žmogus užsidega, atranda prasmę.

Kai pamačiau, kokias programas turi britai, lenkai, kaip jų muziejai pasitelkiami mokykliniam ugdymui, kaip rengiami specialistai, pačiai kilo noras daryti, dalytis su kitais. Labai norėčiau, kad ir pas mus į tai nebūtų žiūrima kaip į antrarūšę veiklą, kuria gali užsiimti bet kas, net nesusijusio dalyko mokytojas. Sugadinti vaiką, nuslopinti jo susidomėjimą labai lengva. Paduoti grupei po rudenį nukritusį lapą, liepti visiems vienodai apvedžioti - taip vaikai gadinami nuo darželio. Taip užgniaužiamas dar net neprasiskleidęs talentas.

Meninė veikla lavina fantaziją, o ji praverčia ir kitose srityse. Jokia naujiena, kad matematikas, kuris turi piešimo išlavintą fantaziją, su savo uždaviniais susidoroja greičiau, išradingiau.

- Vienas Dzūkijoje dirbantis teniso treneris man pasakojo, kad suburti vaikų grupę kasmet vis sunkiau - tėvai klausia ne KIEK tai kainuos, o AR kainuos. Šeimos negali sau leisti jokių išlaidų, išskyrus pagrindinių poreikių tenkinimą. Kai kuriuos itin gabius vaikus treneris remia iš savo lėšų. Bet ar tai išeitis? Ar taip galime išugdyti asmenybę?

- Žinau, kiek kainuoja dažai, popierius. Būtų per daug lengvabūdiška tas išlaidas, kurios susijusios su vaikų ugdymu, palikti vien tik šeimų rūpesčiui. Profesionalui taip pat reikia mokėti atlyginimą, nes jis ateina vesti užsiėmimų palikęs pagrindinį savo tikslą - kūrybą. Aišku, yra fanatikų, entuziastų, kurie vargs ir skurs, bet atiduos savo laiką, patirtį, dalysis priemonėmis. Pažįstu tokių, kurie ta veikla užsiima be pinigų. Jų duona nedėkinga. Dailėje, muzikoje nėra taip kaip sporte, kur treneris prisisega prie savo auklėtinio ilgiems metams, pats pelnydamas jo šlovės dalį, sulaukdamas pripažinimo. Mūsų srityje išugdei ir viską atidavęs paleidai. Didžiausias atlygis, kad sugebėjai nukreipti, subrandinti savarankišką kūrėją.

Entuziazmas negali būti begalinis. Kiek žmogus gali ištverti dirbdamas už labai mažą atlygį ar netgi be jo? Pradedi dairytis: visi dirba ir užsidirba, turtėja, o tu - tik vargšas pedagogas?

Man kyla klausimas: kaip dėl to jaučiasi valstybė? Gal jai bent nepatogu, kad kažkas yra išnaudojamas, kad kažkas už ją atlieka ugdymo misiją? Suprantu, jei gyventume pirmaisiais Nepriklausomybės metais, kai galbūt buvo svarbesnių dalykų nei vaikų būreliai ir jų užimtumas. Bet dabar, kai tvirtai stovime ant kojų, turėtume iš naujo įvertinti, kam skiriami valstybės pinigai.

Finansavimo formos gali būti įvairios, nebūtinai per vaikų švietimo krepšelį, bet tam turi būti skiriama pakankamai lėšų. Ugdyti vaiką reikia kasdien, matyti, kaip jis auga, formuojasi, kaip kinta jo poreikiai. Kai visa tai organizuojama menkais pinigais, tada veikla tampa tik pripuolama, dėl paukščiuko - padėjai, ir ramu, bet iš tiesų niekas nevyksta. Man tai tiesiog komiška.

Kalbame apie skaudžius dalykus, bet nėra viskas tik juoda. Tendencija į vaikus yra, skelbiamos gražios idėjos, tik labai trūksta tikrų, ne pseudospecialistų.

- Jei šiandien šeima neišgali užtikrinti savo atžaloms popamokinės veiklos, nes to valstybės skiriamo 15 eurų krepšelio jai toli gražu nepakanka, kas bus po dešimtmečio, kai ši karta užaugs?

- Čia net ne apie talentus reikia kalbėti, ne apie tai, ar sugebėsime juos pastebėti, užauginti, ar ne. Reikia kalbėti apie tai, ar mes apskritai turėsime padorią visuomenę. Labai tuo abejočiau, nes jau ir šiandien iškeliama kūniškoji, primityvioji prigimtis, dvasiniams poreikiams vis labiau nunykstant.

Visuomenė nukrypo nuo dvasinio pasaulio. Taip, dabar madinga joga, Rytai... Bet domėjimasis jais erudicijos neaugina. O be jos žmogus - kaip nuogas.

Mūsų valstybė man primena neteisingai apverstą smėlio laikrodį. Vaikai - žemai, politikai - aukštai. Absoliučiai netoliaregiška, tarsi būtų gyvenama šia diena. Anksčiau dažnai buvo sakoma: pastatysime valstybę, praturtėsime, o tada jau mums reikės kultūros. Bus per vėlu, gerbiami ponai! Be kultūros jokia valstybė neįmanoma. Būkim neturtingi, bet kultūringi.

Elgiamės taip, tarsi jau viską būtume padarę, sukūrę. Švenčiame! Mes keistai suprantame šventes. Pasitinkant reikšmingą valstybei datą vyksta daug prasmingų, nors ir mažų, dažnai nepastebimų renginių, programų, tarsi tokių mažų švenčių, susijungiančių erdvėje. Užfiksuokime jas, paskleiskime žinią, ir tai bus tikriausias, nuoširdžiausias įprasminimas. Estų toks požiūris, ir man jis labai priimtinas.

O pas mus renkasi vienoje vietoje gausybė žmonių, grandioziniai renginiai prie arkikatedros ar rotušės... Gal aš kažko nesuprantu, bet man tai nedovanotinas pinigų švaistymas, be jokios išliekamosios vertės. Parodomosios linksmybės, neužgriebiančios esmės.


Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (13)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ČEMPIONATAS: Čekijoje vykstančio Europos moterų krepšinio čempionato pusfinalyje dėl 5-8 vietų šeštadienį Latvijos rinktinė 68:67 įveikė Italijos krepšininkes.
  • FINALAS: Belgrade baidarių ir kanojų irklavimo čempionato jaunių vienviečių baidarių 200 m distancijos antrajame pusfinalio plaukime šeštadienį Lukas Šakalys finišavo trečias ir pateko į finalą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Pren akcija

Ar šventėte Jonines?

balsuoti rezultatai

Ar rūšiuojate atliekas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +10   +14 C

   +12   +14 C

 

   +13  +14 C

   +16   +18 C

  +18  +20 C

 

   +17  +18C

    1-6 m/s

     2-7 m/s

 

      6-11 m/s

USD - 1.1173 PLN - 4.2320
RUB - 66.6677 CHF - 1.0851
GBP - 0.8781 NOK - 9.4613
reklama
Labas vasara
reklama
Rokiškio pienas 2017.06