Gitana Pečkytė-Vilkelienė įsitikinusi, kad jausmai, patirti operoje ar operetėje, praturtina ją pačią. Viktoro Purio nuotr.

- Jūsų talento gerbėjai ne tik kauniečiai ar marijampoliečiai, nes gyvenate šiame mieste, bet ir televizijos žiūrovai, stebėję prieš kelerius metus „Triumfo arką“, tikriausiai mano, kad aukšto įvertinimo buvote verta kur kas anksčiau. O ką galvojate pati?

- Šiuo atveju gal tiktų pritaikyti posakį „Geriau vėliau negu niekada“, juo labiau kad daugelis menininkų taip ir lieka neišgirsti, nepastebėti. Tačiau aš tikrai dainuoju ne dėl titulų. Tiesiog labai džiugu, kad „Auksiniu scenos kryžiumi“ esu apdovanota už sudėtingiausią savo sukurtą vaidmenį operoje. Vadinasi, einu teisingu keliu.

- Karjerą pradėjote nuo pasakos vaikams pagal Mocartą „Mažoji burtų fleita“, o štai dabar ne tik dainavimo, bet ir vaidybos požiūriu toks sudėtingas vaidmuo operoje „Liučija di Lamermur“. Trumpai papasakokite apie „tarpines stoteles“ iki šio vaidmens.

- Dainuoti KVMT pradėjau 1997 m., dar būdama studentė. Mano kūrybinis kelias plėtėsi labai laipsniškai ir nuosekliai. Pirmi vaidmenys buvo nedideli, tačiau jų ėmiausi su didžiausiu atsakingumu, norėjau kuo greičiau įsitvirtinti teatre. 2002 m., dar nedainuodama pagrindinių vaidmenų, buvau pastebėta ir apdovanota Kauno geriausių teatralų „Fortūnos“ diplomu už Čiboletos vaidmenį Johano Štrauso operetėje „Naktis Venecijoje“. Nors teatro scenoje tapo įprasta mane matyti charakterinių vaidmenų amplua, visą tą laiką svajojau dainuoti herojines partijas operose ir operetėse. Dar ir šiandien mano kolegos prisimena, kaip aš kliedėjau Violetos vaidmeniu Džuzepės Verdžio operoje „Traviata“. Tad 2005 m. man tapo ypatingi. Gavau Mikaelos vaidmenį Žoržo Bizė operoje „Karmen“. Po sėkmingos premjeros ir išskirtinių muzikos kritikų komplimentų mano vaidmenų sąrašas pradėjo plėstis pagrindiniais vaidmenimis: Violeta „Traviatoje“, Rozina operoje „Sevilijos kirpėjas“, Džuljeta operoje „Romeo ir Džuljeta“ ir kt. 2008 m. tapau pripažinta geriausia teatro metų soliste ir gavau „Orfėjo“ prizą. Po metų gavau geriausių Kauno teatralų „Fortūnos“ prizą už pagrindinį Violetos Kavalini vaidmenį Imrės Kalmano operetėje „Monmartro žibuoklė“. Visa tai suteikė didesnio pasitikėjimo eiti pirmyn. Ir nors Liučijos vaidmuo man buvo tikras iššūkis, priėmiau jį nedvejodama.

- Esate universali solistė. Dainuojate operose, operetėse, miuzikluose. Ar jums mieliau dainuoti lengvo turinio muzikiniuose spektakliuose, o gal prie širdies labiau limpa tragiški vaidmenys?

- Mano kūrybinį repertuarą sudaro labai kontrastingi vaidmenys ir tuo džiaugiuosi, nes yra didesnės galimybės atsiskleisti kaip aktorei. Stengiuosi nebūti vienoda. Dainuoti vien tik tragiškus vaidmenis, nors jie man yra patys brangiausi, būtų labai sunku - visada giliai išgyvenu savo herojės tragišką istoriją. O iš nuotaikingo spektaklio prisipildau šviesos, stiprybės, kad vėl galėčiau sutikti savo mylimiausių herojų mirtį.

- Artistas paprastai neturi pasirinkimo, kur jam dainuoti, nes priklauso nuo režisieriaus, dirigento ir kt. Ar pati dedate pastangų, kad gautumėte vieną ar kitą ryškų vaidmenį, ar tai atsitinka savaime?

- Labiausiai „spirgėjau“ dėl Violetos vaidmens. Šią partiją paruošiau dar būdama studentė ir atėjusi dirbti į teatrą jo sulaukiau ne iš karto. Panašiai atsitiko ir su Džuljeta. Manau, kad dirbdamas teatre artistas turi ir pats turėti iniciatyvos, nebijoti atskleisti savo norą ir, žinoma, įdėti daug profesionalaus, juodo darbo, kad galėtų įgyti pasitikėjimo tarp dirigentų ir režisierių. Niekada nepateisinu tų, kurie pasiima laurus, lipdami per kitų galvas. Turbūt dėl to, kad pati „pragariškai“ daug dirbu, kad išsaugočiau tai, ką jau turiu, ir dar nesustočiau. Mūsų kūrybiniame darbe svarbiausia yra vokalas, ir nė vienas nuo bėdų, susijusių su balsu, nesame apsaugotas.

- Konkurencija teatre, atrodo, yra įprastas dalykas. Ar natūralus pavydo jausmas kartais neaplanko? Kaip su juo sekasi grumtis?

- Visada esu už sveiką konkurenciją. Tai padeda nuolat augti ir tobulėti savo srityje. O pavydo nesinori net minėti. Manau, šis jausmas žmogų tik naikina. Vis daugiau tenka išgirsti, kad pavydi man... Deja, manęs tai nedžiugina.

- Ką galite pasakyti apie kolektyvą, žmones, kurie jus supa?

- Kad mūsų teatre išskirtinė aplinka ir žmonės, pastebi ne vienas atvykęs čia dainuoti solistas ne tik iš Lietuvos, bet ir iš svetur. Gal nuskambės banaliai, bet mes esame tarsi viena didelė šeima.

- Dar apie Liučiją di Lamermur. Šis tragiškas vaidmuo, be abejo, vienas sudėtingiausių operos solistei. Meilė, pasiaukojimas, išdavystė, proto užtemimas ir mirtis - ribinės žmogaus gyvenimo situacijos. Kad tai suvaidintum ir sudainuotum, man regis, reikia daug suvalgyti gyvenimo druskos. Kuo Liučija jūsų esybei yra artima?

- Šis vaidmuo pagrįstai laikomas vienu sudėtingiausių sopranui visoje muzikinėje literatūroje. Liučijos jautrumas ir troškimas mylėti ir būti mylimai - tai artima. Tačiau emocines būsenas, kurių pati nesu patyrusi, teko prisijaukinti. Ieškojau pateisinimo kiekviename neįprastame herojės poelgyje, čia daug padėjo įtaigi muzika.

- Esate marijampolietė, o dirbate Kaune. Papasakokite apie savo namus. Kas jūsų ten laukia po spektaklių?

- Mano namai - tai vieta, į kurią visada skubu sugrįžti. Čia jaučiuosi saugi ir nepažeidžiama. Namuose visada gausu žydinčių gėlių, kurias parsivežu po spektaklių. Stengiuosi, kad visada namuose būtų švaru. Mano mamytė ir močiutė buvo didelės pedantės. Jų namai blizgėdavo kaip operacinėje. Aš pati visko išblizginti, deja, nespėju, o tai mane nervina. Ir dar nemėgstu, kai koks nors daiktas atsiduria ne savo vietoje. O po spektaklių namuose manęs laukia vyras, kuris man sunkiausiais momentais suteikia stiprybės ir pasitikėjimo savimi. Vyro profesija yra visiška priešingybė manajai, todėl jo racionalūs patarimai mano meniškai sielai labai padeda. Namiškiams mano nuolatinis nebuvimas namuose didelio džiaugsmo neteikia, nes mano rankomis ruošti pietūs namuose garuoja dažniausiai tik atostogų metu. Todėl esu dėkinga savo artimiems žmonėms už supratimą ir kantrybę. Jie supranta, kad man teatro ir dainavimo reikia kaip oro.

- Esate ne tik puiki solistė, bet ir pedagogė, išugdžiusi nemažai dainingų vaikų, kurie pasirodo „Dainų dainelėje“. Ką manote apie vaikų muzikinį lavinimą? Jis labiau reikalingas vaikams ar tėvų prestižui?

- Manau, kad vaikui pradinis muzikinis išsilavinimas reikalingas net ir tada, jeigu jis neketina tapti profesionaliu muzikantu. Muzika daro žmogų tauresnį savo jausmais, turtingesnį savo vidumi. Juk tiek daug smurto ir neapykantos aplinkui. Mano pedagoginėje praktikoje pasitaiko, kad tėvai verčia vaiką dainuoti. Tuomet bandau juos atkalbėti nuo tokios prievartos, nes ir be dainavimo yra puikios veiklos. Darbas su vaikais man teikia džiaugsmo, papildo mano emocijas, o kartais šioje veikloje atrandu ir naujų dalykų kaip atlikėja.

Trumpai

Gimė ir gyvena Marijampolėje.

1990 m. - konkurso „Dainų dainelė“ laureatė.

1990 m. įstojo į Kauno J.Gruodžio konservatoriją B.Sodaitytės dainavimo klasę ir ją baigė su pagyrimu.

1994-1998 m. studijavo Lietuvos teatro ir muzikos akademijos Kauno fakultete.

Nuo 2000 metų - Kauno muzikinio teatro solistė operetėse, operose bei miuzikluose sukūrusi per 20 vaidmenų.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"