respublika.lt

2017 gruodžio 13, trečiadienis

koncertas

Šokiruojantis atvirumas: kuo jis skiriasi nuo internetinio striptizonuotraukos (1)

2017 rugsėjo mėn. 24 d. 11:31:57
Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Ko vertas tikrasis nuoširdumas šiandien, kai socialiniai tinklai tiesiog sprogsta nuo savidemonstracijų? Nuo apsinuoginimų tiek fizine, tiek dvasine prasme? Tokį klausimą kelia netrukus pasirodysianti žurnalistės Dovilės Štuikienės ir šviesaus atminimo dailininko Raimundo Sližio mylimosios žurnalistės Ramunės Šuščevičiūtės knyga „Prabudimai. Gydančios istorijos“, kur autorės dalijasi išgyvenimais, atsivėrimais, autobiografinėmis, tiek baisiomis, tiek viltingomis, patirtimis, vis dėlto leidžiančiomis joms daryti išvadą, kad „šis pasaulis yra velniškai puiki vieta gyventi“...

 

Abi autorės kadaise yra dirbusios „Respublikos“ dienraštyje, tačiau skirtingu metu, ir jų rašiniai niekada nebuvo atsidūrę vienas šalia kito. Šiandien jos susitinka leidinyje, kurį linkusios laikyti literatūriniu psichologiniu eksperimentu. Grakštaus stiliaus „Laimos“ žurnalistė D.Štuikienė jau yra užsidirbusi skaitytojų simpatijų prieš 7 metus išėjusia knyga „Moterų miestas“; R.Šuščevičiūtei ši knyga - pirmoji.

- Kuo ji skiriasi nuo tos savidemonstracijos, to visuotinio striptizo, kurį galima stebėti ir skaityti internete?

Dovilė: Striptizas yra tai, kas rodoma, o ne kas jaučiama, striptizas yra kuriamas įvaizdis feisbuke, kai atrodo, kad tūlas pilietis minta vien šampanu užsigeriamomis austrėmis, nuolatos keliauja po egzotiškus kraštus savęs nevaržydamas finansiškai ir net pakirdęs naktį nueiti į tūliką atrodo kaip ką tik atsikėlęs iš vizažistės kėdės. Man emocijos ir jausmai nėra striptizas - nei rašyme, nei gyvenime. Net kai buvau visai jauna, kažkodėl nesijaudinau „ką žmonės pasakys“, o dabar man į tai visiškai nusispjaut. Manau, kiekvienas turi savo „aš to nedaryčiau“ rėmus. Aš tikrai socialiniuose tinkluose nevarginčiau žmonių savo papezėjimais apie nieką ir neeksponuočiau savo vyro, vaikų ir šuns nuotraukų. Feisbukas man yra puiki darbo priemonė susisiekti su žmonėmis, tartis dėl susitikimų ir trumpai susirašyti su draugėmis. Tik tiek.

Ramunė: Knyga neturi nieko bendra nei su fiziniu, nei dvasiniu striptizu. Kaip rašytojai, man sunku apibūdinti, ką jaučia skaitytojas, atsivertęs „Prabudimus“, bet pirmųjų skaitytojų mintis galite rasti pačioje knygoje. Socialiniai tinklai man - galimybė bendrauti su mylimais žmonėmis, kurių nėra šalia, galimybė išreikšti savo poziciją ir išklausyti kitų. Pagaliau - kartais, kai artimas žmogus yra toli, - socialinis tinklas, plačiau - internetas, yra tobula susisiekimo priemonė, kai nepakanka kalbėjimo žvaigždėms ir debesims. Taip pat tai puiki darbo priemonė.

- Turėjusi laimės gyvenimo atkarpėlę paėjėti drauge, šiurpstu nuo jūsų nuoširdumo. Dovilės pašnekovas Kęstutis Navakas gal pasakytų: „Nuoširdumas yra labai geras dalykas, tačiau kiek per banalus ir nekūrybingas... būti nuoširdžiam su visais neįmanoma ir nereikalinga“...

Ramunė: Šiurpti gal reikėtų ne nuo mudviejų su Dovile ir mūsų herojų nuoširdumo, o nuo tamsos, melo, manipuliacijų, kurių šiandienos gyvenime kur kas daugiau nei tikrumo. Todėl jau seniai stengiuos gyventi kiek įmanoma atsiribojus nuo žeidžiančios išorės, taip taupydama širdį ir laiką tiems, kuriuos myliu. Visada esu tikra, tokia, kokia esu. Jei kažkam, tegu ir Navakui atrodo neįmanoma ir nereikalinga - tai jo pozicija.

Dovilė: Knygą rašėme ne tiems, kam nuo jos pagaugai per kailį eina, o tiems, kurie ją mėgaudamiesi skaito. Man išvis keista, kai žmonės rašo „vidutiniam skaitytojui“, „kad visi suprastų“, „kad visiems būtų naudinga“. Čia ne patarimų katalogas „Kaip tapti sėkmingam per 100 dienų“. Dauguma tų, kurie ją jau skaitė, sakė, kad kurioje nors knygos vietoje tiesiog atpažino save - o tai šaunus komplimentas mums. O Navaką labiau mėgstu kaip poetą, o ne kaip feisbuko personažą, kurį jis kuria su tariamu nuoširdumu: su visomis tomis įspūdingų patiekalų ir gėrimų nuotraukomis, katinu, savo sapnų aptarinėjimais ir užuominomis, kad panos iki šiol pas jį lipa per langus ir plėšosi dėl jo knygų, kuriamų su neprilygstamomis dvasinėmis kančiomis. Taip galbūt ir yra, bet feisbukas - nepatikimas šaltinis...

- Knygos įvade psichoterapeutė pastebi, kad autorėms pavyksta įvardyti gyvenimo prasmę, kuri yra ne kas kita tik - „totaliai pilnai gyventi“. Kaip jūs tai suprantate?

Ramunė: Kiekvienas turime savo gyvenimo prasmę, savo svajones. Kas man yra „totaliai pilnai gyventi“? Tiesiog būti tikrai - kiekvieną akimirką. Kad ir kaip kartais skaudėtų, vis dar sulaukus beveik 46-erių manau, kad tik meilė ir tikrumas kažką reiškia šiame pasaulyje. Kad jei kažką nuoširdžiai myli - žmogų, darbą, gyvenimą, - tik tada būna kaip vaikystėje, kaip amžinai - „iš tikrųjų“.

Dovilė: Apie esmes ir prasmes galiu kalbėti tik ironiškai. Kartą manęs to aplinkiniais keliais klausinėjo į vieną darbą viliojusi tokia superbosė, prieš tai papasakojusi, kaip ji gyvenime neturi nė minutės laisvo laiko, nes yra pasiaukojusi darbui, šeimai, sportui, draugams, visuomeninei veiklai ir labdarai. Išgirdusi klausimą: „O ką veiki tu?“, nesusimąsčiusi atsakiau: „O aš džiaugiuosi gyvenimu!“ Taip, tame matau prasmę. Džiaugtis - kad ir koks jis būtų!

- Retas atvejis, kad „greito maisto“ laikais rastųsi tokia - tiek laiko, tiek kūrybiškumo, tiek talento įkrovos, žodžiu, rimto darbo pareikalavusi knyga. Kaip susiformavo pati knygos idėja ir jūsų kūrybinis duetas?

Ramunė:
Rašiau beveik visą gyvenimą, bet kaip koks disidentas - sau, į stalčiuką, ar limituotam skaičiui žmonių. Nors ir Greta (dukra - red. past.), ir daugelis artimųjų bičiulių nuolat pjovė: „rašykrašykrašykrašyk“. Gal stabdė tos svarstykliškos abejonės, gal vaikystės kompleksai - negi aš galiu. Atsiradus Dovilei, viskas pasipylė savaime. Bet manęs knygoje nebūtų buvę, jei ne mano, mano mylimųjų (turiu omeny ne tik vyrus, turiu tuos drugelius ir laumžirgius, kurie pripildo širdį meilės ir tikėjimo, kad viskas bus gerai) gyvenimai, jei ne nuolatinis Gretkos karksėjimas „mam, Tu rašytoja“, jei ne brolis, kuris viską skaitė, jautė, vertino, kuris buvo šalia, kai apimdavo rašymo ar gyvenimo negalia. Jei ne jis - kažin ar Dovilės, likusios be kolegės, nebūtų ištikus šoko būsena.

Dovilė: Bendraautorės knygai ramiai ieškojau nei daug, nei mažai - lygiai 15 metų, tiek, kiek mano jaunėliui sūnui. Kai man gimė jis, o vienai linksmų plaučių ir aštraus proto kolegei Rossetai Vingevičiūtei - dukra, dažnai susiskambindavome ir kalbėdavomės apie viską, ne tik apie vaikus. Tada ir šovė mintis, kad jei viską tiesiog užrašytume, gal išeitų knyga. Bet Rosseta neturėjo tam laiko, o vėliau su šeima išvyko gyventi į JAV, taigi ėmiau dairytis, kas galėtų ir norėtų rašyti kartu tokia forma, lyg nuoširdžiai kalbėtųsi draugės. Toms, kurioms siūliau, būdavo arba šokiruotos mano atvirumo, arba labiau domėdavosi, kiek iš to uždirbs (lyg knygų leidyba Lietuvoje būtų pelningas verslas, cha cha...), arba tiesiai pareikšdavo, kad tokios knygos niekas nepirks ir - svarbiausia - niekas neišleis. Kai atsiunčiau Ramunei dvi istorijas, ji savo versijas parašė per naktį. Radau! O dėl laiko, kurį skyriau knygai, manęs visai nederėtų užjausti - skyrių, lengvai pasišvilpaudama, parašydavau per dvi valandas, aišku, prieš tai turėdavau viską buhalteriškai sudėlioti mintyse. Kai rašai aistringai, tiesą sakant, nejauti, kad „kuri“, „pluši“ ar „dirbi rašytoja“. Mane apskritai šis žodis juokina. Esu gyvenimo fiksuotoja.

- Kas turėtų atpažinti jūsų knygą kaip savąją šitam knygų cunamyje? Nelaimingi ir dejuojantys, kurių, sako, Lietuvoje dauguma?

Dovilė: Nelaimingi dejuotojai knygoms dažniausiai neturi laiko: jie inkščia gyvenime ir virtualybėje, prašo dėmesio sau ir nelabai domisi kitais. Aš manau, ją ras ir atras kaip savą tiesiog jautrūs žmonės - sau, aplinkai, kitiems.

Ramunė: Knyga rado skaitytoją dar neišbridus iš leidyklos - dalis tekstų buvo mano asmeniniame feisbuko tinklalapyje. Didžiulė laimė ir garbė, kad juos priėmė, išjautė ir mane palaikė stiprūs, tvirti, kartais be galo nuoširdžiai laimingi, kartais trumpam palūžę, bet visada - tikri stebukliniai laumžirgiai ir drugeliai. Kartais net žmonės.

Dovilė ŠTUIKIENĖ:

„Jau buvo pašalę. Lapkritis, toks sunkus apniukęs dangus, pirmas sniegas, šąlanti nosis ir tolumoje - po pamokų iš mokyklos kiemo išbyrėję vaikai. Tik vienas žvilgsnis į juos - ir laikas sustojo. Kol į sniegą pradėjo kapsėti ašaros, kurių net nusibraukti nesistengiau, dar suspėjau pagalvot: „Dieve, duok man laiko, prašau, kad galėčiau vaikus į mokyklą išleist.“ Aš nežinojau, ar jo turėsiu. Nežinojau, kas bus toliau. Pozityvaus mąstymo teiginiais, kad „viskas bus gerai, pamatysi“, melagingai guviu balsu guodžiau tik mamą. Jaučiausi stovinti ant lyno, pakabinto tarp dangoraižių. Nukristi - nenukristi buvo lygiai tiek pat šansų. Dar vasarą, kai iš ligoninės turėjau grįžti su savo naujagimiu sūnumi, kai su dideliu vargu įsibraškinau į žydrą suknelę (nusipirktą tai progai, kai į nieką nebeįlįsiu ir kuri tada atrodė kaip palapinė), brūkšteldama ranka per pilvą pajutau: guzas niekur nedingo.“

Ramunė ŠUŠČEVIČIŪTĖ:


„Mano meilės... be abejo, beveik kiekviena turi savo kvapą... kas slepiamu nerimu, kas nežinia, galybę metų rūkomų tų pačių cigarečių, kas sandalmedžio, kas aliejinių dažų... Ta paskutinė, juokinga - prieš keletą metų pirmiausia užuodžiau kvapą, paskui pamačiau žmogų. Žinojau - tai mano. Ir nesvarbu - ar tikrai, ar ilgai, ar mirksnį, ar gyvenimą. Gera sapnuoti. Kažkada prajuokinau draugą, sakydama: galėčiau atsiduoti dėl kvapo. Nesigilinu į parfumerijos paslaptis, neturiu tam gabumų. Tik moku atpažinti savo svajones, patyrimus ir vyrus pagal kvapus... Kai tampa nepakeliama, nors nesu tikinti, būtinai užeinu į cerkvę - ore tvyrantis, visaapimantis smilkalų kvapas ramina ir leidžia svajoti. Neapibūdinamas - deginto medžio, gamtos, ugnies, cerkvės smilkalų kvapas. Seku paskui jį į savo svajones, aplankau liūdesius ir nurimstu...“

(Ištraukos iš knygos „Prabudimai. Gydančios istorijos“)

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (1)

  • Pensininkas 2017 rugsėjo mėn. 24 d. 14:48:03

    Pagarba, kad "nenupuso" ! Nes viso pasaulio psichiatrai vieningi -
    "feisbukiniai" - jau yra ligoniai. Tik vieniems reikia didesnes kitiems
    mazesnes psichiatru pagalbos !!!

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • STATISTIKA: praėjusią parą Lietuvos keliuose, pirminiais duomenimis, įvyko 10 eismo įvykių, kuriuose sužeista 12 žmonių; tarp sužeistųjų - 6 pėstieji; policijos pareigūnai per parą nustatė 12 neblaivių vairuotojų, 7 vairuotojams nustatytas daugiau nei 1,5 promilės girtumas.
  • PETARDOS: Šilalės rajone sprogdindamas petardą susižalojo vyras; nelaimė įvyko antradienio vakarą; į Šilalės ligoninę kreipėsi ir dėl sužalojimų pilvo apatinėje dalyje buvo paguldytas neblaivus (0,42 prom.) 35-erių vyras; jis medikams paaiškino, kad namuose, Laukuvos miestelyje, susižalojo sprogdindamas petardą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar esate patenkinti Vyriausybės darbu per pirmuosius metus?

balsuoti rezultatai

Ar pritariate donorystei?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   -2  +3 C

   -3   0 C

 

   -1  +3 C

    +1  +4 C

   0  +4 C

 

   0  +3 C

    7-17 m/s

    2-7 m/s

 

      1-6 m/s

 

USD - 1.1766 PLN - 4.2044
RUB - 69.2925 CHF - 1.1671
GBP - 0.8807 NOK - 9.8245
reklama
Labas vasara