respublika.lt

Smuikininkas su Robino Hudo genu

(0)
Publikuota: 2014 spalio 06 08:10:02, Rimvydas Stankevičius, „Respublikos“ žurnalistas
×
nuotr. 2 nuotr.
Šaudymas smuikininkui padeda išnerti iš nūdienos pasaulio tempo, verčiančio nuolat bėgti. Aido Jurgaičio asmeninio albumo nuotr.

Pribloškianti ir sunkiai įtikima naujiena - žinomas Vilniaus Kristoforo kamerinio orkestro smuikininkas Aidas Jurgaitis savąją biografiją šiemet papuošė kultūros pasaulio žmonėms visiškai nebūdingu titulu - tapo Lietuvos šaudymo iš lanko čempionu.

 

Ką tik iš Europos čempionato Estijoje (šįkart be titulų) sugrįžusio A.Jurgaičio klausiame, ar tik jis atsitiktinai nesupainiojo Parnaso su Olimpu ir kaip apskritai galėjo lankas atsidurti smuikininko rankose.

- Atvirai tariant, išgirdęs, kad tas smuikininkas, kurį esu įpratęs matyti scenoje vilkintį kostiumu, baltutėliais it sniegas marškiniais, štai tapo sporto čempionu ir dar - šaudymo iš lanko, nustebau panašiai kaip vaikystėje, patyręs, kad mandagusis kontoros klerkas ir Betmenas - tas pats asmuo. Kaip tai nutiko?

- Suprantu, iš šalies gali atrodyti, kad įvyko kaži koks radikalus posūkis mano gyvenime, kad iš kultūros pasaulio mėginu perbėgti į sporto pasaulį, bet išties nieko panašaus nenutiko - muzika kaip buvo, taip ir liko svarbiausioji mano saviraiškos ir mano gyvenimo sritis, o sportuoti paragino medikai dėl tam tikrų problemų su stuburu, kurių, tiesą sakant, neišvengia nė vienas daugiau nei du dešimtmečius aktyviai muzikuojantis smuikininkas. Galima tai vadinti profesine liga - nuo smuikininko stovėsenos krypsta stuburas, atsiranda nugaros skausmai dėl viršutinės stuburo dalies apkrovų grojant...

Žinoma, siūlydami sportą medikai labiau turėjo omeny bėgiojimą ar plaukimą, bet, matyt, per tingus esu šiems užsiėmimams. Prisipažinsiu, net ir į bokso treniruotes slapčia nuo orkestro vadovo buvau užsirašęs... Beje, boksuotis man ir patiko, ir sekėsi, tačiau treniruotes nutraukiau pabūgęs, kad rankos taps nebetinkamos smuikui - pajutau, kad šis sportas labai žaloja riešus, kurie, kaip žinome, smuikininkui gyvybiškai svarbūs.

- Boksas, šaudymas... Psichologas spėtų, kad pasąmonėje smuikininko profesiją laikote nepakankamai vyriška, tad siekiate tai kompensuoti perdėm vyriškais, kovingais saviraiškos būdais laisvalaikiu. O gal kaltas čia neramus, karo grėsme dvelkiantis laikas? Gal taip ruošiatės galimai būtinybei gintis?

- Na, ne. Kartais su klubo nariais pajuokaujame, kad karo atveju kaip ir protėviai kausimės lankais, bet išties juk pats suprantate, kiek tokia kova šiais laikais būtų efektyvi.

Dėl smuiko „nevyriškumo“ problemų niekada neturėjau. Tiesą sakant, net susimąstęs apie tai niekada nebuvau. O šaudymas... Žinoma, kažko panašaus į madžioklio instinktą esama kiekvieno vyro kraujyje, o lankas - juk pirmasis žmonijos išrastas šaunamasis ginklas, tad kažkokie iš amžių glūdumos ataidintys genetiniai kodai čia, ko gero, tikrai dalyvauja. Tačiau už šaudymo iš lanko atsiradimą gyvenime galiu būti dėkingas vienam itin bjauriam ir apniukusiam praeitų metų gruodžio rytmečiui, kai tūnoti namuose atrodė nepakeliama, o vaikštinėti po miestą tiesiog buvo pernelyg žvarbu. Tad norėdamas pasiieškoti tai dienai kokių įdomesnių pramogų, internete atradau lankininkų klubo pasiūlymą už dvidešimt litų valandą pašaudyti iš lanko. Mano kartą lankas visada veikia romantiškai - juk visą vaikystę pralakstėme su pačių pasidarytais lankais, žaisdami Robiną Hudą - tad sėdome su žmona į automobilį ir nudūzgėme papramogauti, nė nemanydami, kad šis mūsų „pomėgis“ gali trukti ilgiau nei vieną valandą.

Žmonai viskas tuo ir pasibaigė, o štai aš - gana rimtai užsikabinau. Kadangi muzikanto dienotvarkėje labiausiai apkrauti rytai ir vakarai, dienomis vis suradęs „langą“ tarp reikalų nuskuosdavau pašaudyti. Nūdienos žmogaus gyvenimo ritmas - beatodairiškas bėgimas, kuriame vaizdai, spalvos, garsai dėl tokio tempo susilieja į psichiką varginančią marmalynę, o įėjus į šaudymo salę laikas tarsi sustoja, jokių lakstymų, triukšmo, staigių judesių... Tik susikaupimas, vidinė ramybė ir tyla, kuri man, kaip žmogui, kurio ausys visą dieną - pilnos muzikos, ypač svarbi. Žinoma, turiu pripažinti, kad man nuo pat pirmųjų kartų šaudyti puikiai sekėsi, tačiau šis užsiėmimas dvelkė meditacija - tai turbūt ir buvo pagrindinė „užsikabinimo“ priežastis. Ėmiau pastebėti, kad po truputį susigrąžinu gyvenimo kontekstus, kuriuos dėl laiko stokos laikiau sau neprieinamais: kiekvieną rytą nuvažiuoju į Vingio parką (šaudykla pačiame jo gale prie Neries), pabūnu pats su savimi gamtoje, švariame ore, paukščių čiulbesyje...

Pastebėjęs mano gabumus ir užsidegimą, man rimtesnio dėmesio ėmė skirti treneris Tomas Kučinskas. Ir štai - po metų kasdienių treniruočių - šiandien esu Lietuvos šaudymo iš lanko čempionas.

- Kiek varžovų turėjote įveikti čempionate, kad įgytumėte teisę vadintis čempionu?

- Maždaug penkiolika. Tai išties nėra daug - šaudymas iš lanko Lietuvoje dar tik pradeda populiarėti. Tačiau Vakaruose - ypač Skandinavijoje - ši sporto šaka klestėte klesti ir juokais yra vadinama tam tikra golfo atmaina. Čia turima omeny pirmiausia šių sportų ritmika - po smūgio į kamuoliuką, kaip ir po šūvio, žmonės lėtai, pasivaikščiodami eina link taikinio, o eidami bendrauja. Ir, suprantama, ne tik apie lankus bei strėles. Skirtumas tik tas, kad golfas - daugiausia pasiturinčiųjų sportas, o šaudymas iš lanko jungia kuo įvairiausius socialinius sluoksnius ir amžiaus grupes. Gerą, net ir tarptautinio lygio varžyboms tinkamą lanką ir visą reikiamą įrangą galima įsigyti už porą tūkstančių litų, bet net ir tai nėra būtina - štai aš dar apskritai neturiu savo lanko ir niekas iš manęs nesišaipo.

- Juokinga būtų sakyti, kad smuiko strykas primena strėlę, o lanko templė - stygą, bet vis dėlto - gal jūsų talentas taikliai šaudyti kaip nors susijęs su jūsų talentu griežti smuiku? Na, tarkim, pirštų miklumas ar kažkas panašaus?

- Ne, mano pirštų miklumas čia niekuo dėtas, tačiau sėkmei šaudant išties gan neprastai padeda smuikininko patirtis. Na, pirmiausia - manęs neglumina ir negąsdina buvimas scenoje, priešais publiką nuo įtampos neima drebėti rankos... Ruošdamasis sceniniam gyvenimui muzikantas turi ne tik lavinti savuosius virtuozinius sugebėjimus, bet ir išmokti kontroliuoti savo emocijas, išmokti atsakingą akimirką maksimaliai susitelkti. Tad ir varžybose - kuo atsakingesnis šūvis, tuo didesnė tikimybė, kad man pavyks, o ne atvirkščiai.

Štai ir finale, kuriame žaidžiama iki šešių taškų, atsilikau keturi nulis, bet sugebėjau susiimti, rezultatą išlyginti ir jį persverti, o varžovą mano bandymas atsitiesti vertė vis labiau karščiuotis. Galbūt ta vidinė ramybė ir buvo pagrindinė mano pergalės priežastis. Taiklumu ir patirtimi su tikraisiais meistrais išties dar nelabai galiu varžytis - pats nesu dar nė sporto meistras - tik kandidatas į juos.

- Minėjote, kad trauma bokse galėjo sunaikinti smuikininką. Na, o šaudyme iš lanko argi traumų nebūna? Juk galite pasitempti ar nutraukti sausgysles, temple susižaloti pirštus, kurie taip brangintini smuikininkui?


- Šiuo požiūriu šaudymas iš lanko smuikininkui tiesiog ideali sporto šaka. Templę tempiu ta ranka, kuria grodamas laikau stryką. Stryką valdo nykštys, mažylis ir smilius, o strėlei laikyti kaip tik reikalingi didysis ir bevardis. Tad galiu juokauti, kad turėjau du bedarbius pirštus, todėl dabar juos įdarbinau. Na, o ta ranka, kurios pirštai, kaip sakote, ypač brangintini - visa plaštaka laiko lanką, tad sąlygiškai yra saugi.

Be to, kai po pusmečio šaudymo iš lanko treniruočių nuėjau pas gydytoją dėl stuburo - sužinojau, kad sveikatos reikalai sparčiai gerėja, atsitiesė stuburas, sutvirtėjo nugaros raumenys...

- Na, o svaigios pergalės ar nesikėsina perdėlioti asmeninių prioritetų gyvenime? Na, Nacionaline kultūros ir meno premija už savąją muziką juk dar nesate įvertintas, nors smuiku griežiate jau daugiau nei dvi dešimtis metų, o štai pašaudęs iš lanko vos metus - jau esate tituluojamas čempionu.

- Oi, ne. Premijos ir titulai, žinoma, dovanoja džiaugsmo, bet juk ne dėl jų stengiamės, ne dėl jų gyvename. Prioritetai tikrai nesikeičia ir nesikeis. Lankas mano dienotvarkėje teužima dvi valandas ir daugiau užimti nė nesikėsina, mat yra limituojamas maksimalus šūvių per dieną skaičius, o štai smuikui skirta visa likusi mano dienos ir jėgų dalis. Galiu pažadėti tvirtai - visa taip ir pasiliks.

Atvirkščiai, manau, mano šaudymas ir sporto pasiekimai muzikai duoda visai smagių dividendų - na, bent jau geru humoro jausmu pasižymintis mūsų orkestro vadovas maestro Donatas Katkus įgijo galimybę juokauti, kad mūsų Kristoforas tapo unikalus, neturintis sau lygių pasaulyje. „Nežinau daugiau nė vieno orkestro, kuriame grotų sporto čempionai“, - dabar mėgsta kartoti jis.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s