Scenos vilkai pabunda rudenį

Pradžiuginę publiką ilgai lauktu koncertu, legendinės grupės “Adios” nariai Andrius Kulikauskas, Saulius Bareikis ir Olegas Ditkovskis prisipažįsta - jiems ir patiems įdomu grįžti: “Nors balsai jau ne tokie jaunatviški, bet humoro dar liko”.

Su kolektyvu “Adios” kalbėjomės šeštadienio pavakarę, likus valandai iki Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio “Tai - aš” koncerto “Nuo bardo iki grupės” Vilniaus Šv.Kotrynos bažnyčioje.

- Seniai begirdėjome grupę “Adios”. Kaip jaučiatės sugrįždami?

Saulius Bareikis (toliau - S.B.): Gerai. Artėja Vėlinės, viena iš prasmingesnių švenčių. Tai mūsų laikas. Kaip vilkų yra paryčiai, naktis, taip mūsų - vėlus ruduo, link Kalėdų.


Iš tikrųjų susirinkome festivalio “Tai - aš” proga. Nesame repetuojanti grupė, susikūrėme labai seniai, intensyviai grojome, o dabar susibūrėme būtent šiai progai, šiai publikai, šiai erdvei. Šita atrakcija sugalvota tam, kad sugrotume pačias seniausias dainas. Ir patys prisimintume, ir primintume...

Andrius Kulikauskas (toliau - A.K.): ...kad tokie buvome.

- Bet jūs neužmirštami.

A.K.: Smagu, kad prisimenate.

S.B.: Juozas Žitkauskas (festivalio “Tai - aš” vadovas - aut. past.) internete priminė grupės pavadinimą, o mes norime priminti savo dainas. Žinote, kaip būna: melodija išsitrina arba jau tiksliai nebeintonuojama...

- Kaip jaučiatės tarp jaunimo?

A.K.: Mūsų koncertuose apskritai puola jaunimas. Ir mes nesuprantame, koks čia fenomenas. Gal jaunimas pradėjo atskirti, kas tikra, kas netikra.

- O pamenate tuos laikus, kai kūrėtės, kokie buvo jūsų tikslai?

S.B.: Mūsų tikslas visada buvo saviraiška. Kūryba nėra vien tik saviraiška, tai yra, ką tau kužda vidus. O kad tai nesprogtų tavy, dalijiesi. Dalijiesi virtuvėje, dalijiesi su draugais, o paskui ateina poreikis pasidalyti ir su publika.

- Ar jaučiatės išarę vagą dainuojamosios poezijos sekėjams, kad dabar galite ramiai ilsėtis?

A.K.: Mes negiliai, tik truputį, švelniai ją esame nubrėžę. (Juokiasi.)

S.B.: Įrėžėme ją įvardydami dainuojamąją poeziją, bardus. Bet tai - sugalvoti pavadinimai. Olegas kuria savo dainas, savo autorinę muziką, Andrius kuria, aš kuriu. Tad tiksliau būtų - autorinė muzika.

A.K.: Angliškai - “songwriter”.

S.B.: O į kokią vagą orientuojasi jaunimas, sunku pasakyti. Turbūt irgi į autorinę dainą, bet apie stilių čia nekalbama. Vien dainuojamosios poezijos yra daug stilių. Ir Virgis Stakėnas yra bardas, bet jis yra ir kantri muzikos atstovas.

O iš tikrųjų, pasirodo, bardas buvo Anglijos dvaro muzikantas, kuris pagal užsakymą kurdavo dainas patriotine arba meilės tematika. Taip kad mes nesame bardai.

- Ar pasikeitė šių dienų bardų dainų tekstų turinys? Kokia kryptimi jūs ėjote?

A.K.: Kiek teko girdėti šiuolaikinių bardų, jų tekstuose labai trūksta pilietiškumo. Kai mes buvome jauni, labiau protestavome. O dabar viskas kažkaip apie meilę...

S.B.: Norėtųsi, kad žmonės daugiau įsiklausytų į save, į savo stygą. O ne į tą bendrą balsą, kuriuo yra užgrūstas eteris, televizija. Gal tau ten, viduje, kužda visai kitaip...

- Sunkiau ant scenos koncertuoti vienam ar su grupe?

A.K.: Kai išeini vienas, labai sunku išlaikyti dėmesį. O grupėje gali pasislėpti už draugo nugaros. (Šypsosi.)

S.B.: Bet dainuoti grupėje nėra lengviau.

Olegas Ditkovskis( toliau - O.D.): Turi būti skambesys. Jei skambėjimas tragiškas, ar tu būsi vienas, ar trise - rezultato nebus.

- Ką gaunate iš publikos?

S.B.: Pinigų gauname. Nedaug. (Šypsosi.)

A.K.: Gėlių kartais.

S.B.: Šiaip mūsų iš publikos niekas nekviečia į pobūvius, nebent pažįstami. Ar bijo, ar tiesiog...

A.K.: ...per liūdni esame. Mes labiau tiktume gedulingiems pietums. (Juokiasi.)

S.B.: Visada kartu išeiname, gal prie vieno kurio nors norėtų prieiti, bet, matot, trys. Ir dar tokiu nihilistiniu pavadinimu “Adios”, iškart atsisveikina, tai nėra ko ir sveikintis. O šiaip atsaką gauname.

- Ar galima tikėtis, kad greitai vėl išvysime “Adios” scenoje?

O.D.: Dabar galima visko tikėtis, krizės laikas. Manau, tai, ką darėme kaip grupė “Adios”, buvo gana įdomu, išleidome neblogos kokybės albumą. Mums ir patiems įdomu grįžti. Nors balsai jau ne tokie jaunatviški, kaip buvo, ir ne tokie optimistiški, bet humoro dar liko...