respublika.lt

Sąjūdžio muziejui pinigų nėranuotraukos (18)

2018 gegužės mėn. 20 d. 10:21:25
Dalė MOZŪRAITĖ

Ir šiandien, baigiantis trečiajam Sąjūdžio dešimtmečiui, Sąjūdžio metraštininkės Laimos Pangonytės pastangos praturtinti Nepriklausomybės atkūrimo istoriją unikalia dokumentine medžiaga kol kas bevaisės. 1988-1990 metų įvykiai, įamžinti 281 videojuostoje, 843 valandos filmavimo (daugiau kaip mėnuo nepertraukiamo laiko) - neginčijamas lobis istorijos tyrinėtojams ir norintiems pažinti praeitį piliečiams, tačiau dokumentininkė sakosi visur atsimušanti kaip į sieną. Ji negali suprasti, kodėl Kovo 11-osios valstybė vengia paviešinti Sąjūdžio istoriją muziejuje kaip tai padarė latviai ir estai.

 

Sąjūdžio metraštininkė L.Pangonytė atsako į „Respublikos“ klausimus

- Apskritai kaip nutiko, kad per valstybines šventes, Sąjūdžio minėjimus seniai nematome ir negirdime Laimos Pangonytės?

- O Vilniuje, Sajūdžio būstinėje, ne tik nerasite jokios nuotraukos, bet ir paklausus apie Sajūdžio metraštininkę pasiūlys kreiptis į Angonitą Rupšytę. Tai man pasakojo prieš pusantrų metų apie „perestroikos“ žurnalistus rinkusi medžiagą scenaristė. Tarp šešių novelių meniniame filme bus ir apie mane - vienintelę tuo metu „moterį su kamera“. Šia tema filmą „Vaikštantys lynu“ JAV televizijai kuriantis režisierius Aleksiejus Vyrskis, pats buvęs „perestroikos“ žurnalistu, daug ką prisimena iš Sajūdžio laikų, nes kažkada man Maskvoje organizavo interviu su Borisu Jelcinu, Andrejumi Sacharovu, Ribentropo-Molotovo slaptų protokolų vertėju Bereskovu. Skraidėm ir į „karštus taškus“...

- O kaip jūs atsidūrėte Italijoje?

- Gavusi kvietimą į kino festivalį „Moterys iš Rytų“ 1990 m. kovo 5 dieną išvykau į Florenciją, kur man esant ir buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Festivalyje aš parodžiau filmą apie ištremtus į Sibirą lietuvius ir savo sumontuotą Sąjūdžio dienoraštį nuo pirmos demonstracijos iki Nepriklausomybės paskelbimo. Tai pamatę žurnalistai patarė skubiai važiuoti į Italijos televiziją - iš tikrųjų videomedžiaga buvo išskirtinė. Ir kai montavau siužetą RAI televizijos laidai apie Sąjūdį, mane pasiekė žinia, kad nesirodyčiau Lietuvoje, kad ten įvažiavo rusų tankai, kad ieškoma mano kasečių, kad esu likviduotinų žurnalistų saraše... Taip ambasadoriaus S.Lozoraičio dėka tapau žurnaliste prie šv.Sosto Vatikane. 1996 metais buvo įkurtas - Lietuvių - italų kultūros centras Vilniuje, kurio prezidentė esu, ir rūpinuosi lietuvių kultūros populiarinimu Italijoje.

- Negi jūs nesikreipėte į Persitvarkymo sąjūdžio pirmininką Vytautą Landsbergį? Juk jam turėjo rūpėti medžiaga, atspindinti kelią į Nepriklausomybę? Pagaliau šiose juostose įamžinta ir nesumeluota jo biografijos dalis - kaip jis tapo Sąjūdžio vadovu.

- Kartą, matyt, gandų paakintas jis man paskambino į Romą, klausdamas, ar tiesa, kad noriu parduoti savo videoarchyvą netinkamam žmogui? Matyt, turėjo omenyje Vytautą Petkevičių, kuris ne kartą siūlėsi jį nupirkti. Man buvo malonu išgirsti jo balsą, susirūpinusį šia tema, ir paaiškinau, kad jeigu taip ir daryčiau, tai būtinai pasitarčiau su juo kaip Sajūdžio pirmininku. Kai grįžau į Lietuvą, mes susitikome, aš jam perdaviau savo kasečių katalogą, tikėdamasi, kad bus rasta kokia nors išeitis kaip jas įprasminti ateičiai. Po kiek laiko išėjo dokumentinis filmas apie V.Landsbergį, sudėtas į tris diskus, kuriuose yra ir mano filmuotų kadrų apie profesorių Kovo 11-osios valstybės kelyje į Nepriklausomybę; jį padarė režisierės Agnė Marcinkevičiūtė ir Gražina Landsbergienė.

- Viename interviu G.Lansbergienė užsimena, kad visi archyvinę medžiagą filmui patikėjo už dyką, o vienas žmogus - ne... Tai buvote jūs?


- Negaliu to atskleisti, nes tai komercinė paslaptis. Gerbiu ją, kad tą paslaptį išlaikė.

- Gal jūsų kasetėse esama kokių nors ano laiko paslapčių?

- Visus domina kasetė, kur užfiksuota, kaip V.Landsbergis tapo Persitvarkymo sąjūdžio pirmininku 1988 lapkričio 22 dieną. Žmonės klausia, ar tiesa, kad Algimantas Čekuolis, kuris pirmininkavo šiam susirinkimui, paspausdamas ranką V.Landsbergiui, pasakė: „mums reikia gudrių ir klastingų“... 1992 spalio mėnesį būdama Seime per pertrauką pamačiau Algirdą Brazauską ir nutariau jį užkalbinti, sakydama, kad ką tik grįžau iš Italijos, o ten visi stebisi, kaip čia atsitiko, kad Lietuvoje, sugriovusioje komunistinės ideologijos šalį, laimėjo komunistai? O jis su šypsena prieš kamerą atsakė: „Ne komunistai laimėjo, o Sąjūdis pralaimėjo“... Yra 1988 metų rugpjūtį nufilmuota viena pirmųjų sąjūdiečių sueigų Dailininkų sąjungoje, regis, rugpjūčio mėnesį, kur vyko Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susitikimas su LTSR saugumo komiteto pirmininku Eduardu Eismuntu, kuris filmavimo metu pasakė: „Mes jus iš vidaus sunaikinsime.“ Nepasenęs išsireiškimas ir šiandien. Neveltui Antanas Terleckas jau tada savo knygoje „Sąmokslas prieš Lietuvą“ rašė, kad daug žmonių iš Sąjūdžio vadovybės buvo kagėbistai...

- Italai domisi Lietuva?

- Sėdėjau kartą Rotušės aikštėje Vilniuje ir nugirdau kelių italų, kaip paaiškėjo, karių, baigusių NATO misiją Šiauliuose, pokalbį; jiems rūpėjo, kur vyko ta garsioji revoliucija, kuri sugriovė Tarybų Sąjungą. Pasiūliau jiems nueiti į Sąjūdžio būstinę, bet jie pasakė ten jau lankęsi, ir medžiaga apie judėjimo vadus jiems nepadarė įspūdžio, - jiems įdomiausi būtų tos revoliucijos vaizdai. O Rygoje, pridūrė, - visai kitaip. Neiškentusi nuvažiavau į Rygą ir visai netoli autobusų stoties autentiškame pastate išvydau tai, apie ką svajojau, kad būtų Lietuvoje kaip „Latvijas tautas fronts muziejus“ (Latvijos liaudies fronto muziejus -
latv.). Jis stebino ekspozicija, sudaryta iš fotonuotraukų, diapozityvų, videokasečių, kurias suskaitmenintas diskuose gali pasižiūrėti kompiuteriuose. Verkt norėjosi iš nuostabos, kad jie sugebėjo taip įvertinti savo valstybės istoriją... Ir svarbiausia, kas man paliko didžiausią įspūdį - jokia asmenybė nesureikšminta, net jų vadas Dainis Ivansas gal tik vienoje vietoje užakcentuotas, o visur kitur ryškėja vienintelis herojus - latvių tauta... Šaunuoliai! O kas gi vyksta mūsų Sajūdžio būstinėje, kurią žmonės praminė „profesoriaus kambarėliu“... Laikas po 30 metų ir tai sutvarkyti, nors internete sakoma, kad tas pastatas yra parduotas aštuoniems asmenims, iš kurių du - juridiniai, kiti fiziniai, yra net užsieniečių. Įdomu, ar Sajūdžio dalyviai sulauks tokio autentiško muziejaus per tris aukštus kaip Latvijoje? Jau nuo 2009-ųjų priimtas Seimo nutarimas jį išpirkti, bet jis nuolat atidedamas.

- Sulaukėt kokio nors signalo ar kreipimosi dėl muziejaus?

- Buvo vienas skambutis. Žmogus pasakė, kad norėtų turėti kasetę iš demonstracijos prie M.Mažvydo bibliotekos laiptų; kai aš filmavau, jis stovėjo pirmose gretose, prieš pat kamerą... Tokią kasetę jis norėtų padovanoti anūkui. Aš paklausiau, gal jis laikė kokį užrašą, pagal kurį galėčiau jo ieškoti vaizdo įrašuose. Pasakė, kad ne. Tai gal buvo, klausiu, kažkaip ypatingai apsirengęs? Irgi sako, kad ne... nors po pauzės pridūrė - su pilku kostiumu. Tada aš jam neturėjau ką atsakyti. Šis simboliškas įvaizdis jau septyniolika metų skatina mane eiti biurokratiniais koridoriais ir ieškoti vietos, kur būtų galima padėti valstybės istoriją, kuri kažkam yra labai brangi ir asmeniška. Įpareigoja ir man suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.

- Gal galėtų jūsų videoarchyvas apsieiti be muziejaus?


- Kažkoks gudruolis jau sugalvojo, kaip galima be jo apsieiti - svarbiausiose Sąjūdžio istorinėse vietose iškabinti memorialines lenteles. Sakysim, pirmoji jau ruošiama. „Čia buvo leidžiamos „Sąjūdžio žinios“ bus pakabinta Žvėryno rajone ant tvoros, už kurios kadaise gyveno Arvydas Juozaitis, nors tas namas seniai nugriautas, jo vietoje kitas pastatytas...

- Jeigu jūsų archyvo institucijos neįperka, gal už juos prašote milijonų?

- Jeigu mūsų valstybė rado galimybę sumokėti Jonui Mekui už jo parduotą Jurgio Mačiūno kolekciją „Fluxus“ 12 mln. litų arba 5 mln. JAV dolerių, tai mano įvardinta suma yra nepalyginti kuklesnė. Šis videoarchyvas yra valstybės istorija, kurią filmavau savo lėšomis bei savo pastangomis ir esu suinteresuota, kad jo likimas būtų kuo greičiausiai išspręstas, nes praėjus trims dešimtmečiams videokasetės techniškai nyksta. Jas reikia skubiai skaitmeninti ir išsaugoti ateinančioms kartoms.

- Kame, jūsų nuomone, slypi šio videoarchyvo didžiausia vertė?

- Manau, jo autentiškume, nes dokumentiniai Nepriklausomybės atkūrimo liudijimai bei įrodymai užkerta kelią istorijos perdirbinėjimui, keitimui. Galbūt geriausiai atsako į šį klausimą politologas Kęstutis Bartkevičius savo recenzijoje: „Laimos Pangonytės „Lietuvos Sąjūdžio metraštis 1988-1990 m.“ - tai dokumentuota Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio istorija, atspindinti Lietuvos „dainuojančios revoliucijos“ įvykius nuo LPS susikūrimo (1988 06 03) iki Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 dieną. Šio archyvo ateitis yra Lietuvos valstybės rankose.“

- Vadinasi, dar nededate taško?

- Viltis miršta paskutinė, nes netikiu, kad valstybės istorijos gali atsisakyti pati valstybė. Dar yra vienos durys, į kurias dar nepasibeldžiau, - premjero Sauliaus Skvernelio durys. Gal jis specialiu potvarkiu išskirs iš valstybės biudžeto lėšų kuriai nors institucijai įsigyti šį Kovo 11-osios videoarchyvą. Žinoma, būtų geriausia, kad Sąjūdžio muziejus ir jo videoarchyvas būtų vienoje vietoje. Kaip tai yra padarę latviai ir estai.

Laima Pangonytė Lietuvos istorinių lūžių metais. Asmeninio albumo nuotr.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (18)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • RUNGTYNĖS: Vyrų krepšinio klubų Eurolygos antrojo turo rungtynėse antradienį Stambulo „Darussafaka Tekfen“ (Turkija) komanda namuose 71:63 įveikė Podgoricos „Budučnost Voli“ (Juodkalnija) ekipą.
  • NELAIMĖ: dešimtmetis vaikas Berlyne prisipažino iš balkono paleidęs trinką, kuri užmušė aštuonmetį berniuką; incidentas įvyko praėjusį sekmadienį, kai vaikas iš daugiaaukščio namo išmetė sunkų medžio gabalą; pareigūnams kaltininką pavyko nustatyti peržiūrėjus vaizdo kamerų įrašus.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
DARBAS ADMINISTRATORIUS

Ar jūsų šeimą buvo palietusi nedarbo problema?

balsuoti rezultatai

Ar pritariate organų donorystei?

balsuoti rezultatai
reklama
darbas vadyb
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +3   +5 C

   0   +1 C

 

   0  +2 C

  +17 +19 C

   +13  +15 C

 

   +15  +18 C

 3–4 m/s

 1-2 m/s

 

    1-2 m/s

 

reklama
Sveikata Grožis