Maskvoje šiuo metu kuriantis režisierius Rimas TUMINAS užvakar atšventė 57-ąjį gimtadienį. Jo gerbėjai kiek sumišo - iškilusis režisierius šiemet lyg ir turėtų paminėti 60 metų jubiliejų. Šiaip ar taip, gimtadienio proga į Lietuvą pas šeimą kūrėjas negrįžo ir neišskrido į Kubą, kaip buvo planavęs, nes Maskvos J.Vachtangovo teatre numatyta labai daug darbų. Kaip ir nešventė jubiliejaus, kurio nėra. „Va gavau iš Putino telegramą, ir gana“, - sako darbais apsivertęs režisierius.
- Iškart po J.Vachtangovo teatro 90-mečio prisipažinote, kad ruošimasis jubiliejui jums yra didžiausia katastrofa. O kokiais pamąstymais vakar pasitikote asmeninę sukaktį?
- Prieita prie tokių ženkliškų ribų. Pirma, Sankt Peterburge buvo festivalis „Baltijskij dom“, skirtas visam ar ne visam R.Tuminui. Tokiu būdu jau buvo nubrėžta tam tikra riba. Ir Aleksandro parke šalia Donato Banionio buvo pastatytas mano krėslas, kurį aš turėčiau lyg ir prižiūrėti, kad neužrašytų ant tos kėdės kokių prakeiksmų ar šūkių. Tai viena. Antra, buvo teatro jubiliejus - lyg ir pabaiga, lyg ir užtenka. Dabar štai mano tokia diena irgi yra riba. Lyg jau ir pabrauktos visos tos datos, dienos, lyg ir pabaiga. Režisierius Jurijus Liubimovas, kurį aš dabar pakviečiau į teatrą statyti spektaklio pagal F.Dostojevskį, - jam yra 94 metai, - man pasakė: „Aš gi savimi įkvepiu tuos, kuriems šešiasdešimt, septyniasdešimt, aštuoniasdešimt. Aš įkvepiu savimi! Tai jūs begėdžiai, kurie jau susiruošėte mirti, aš jums pavyzdys, aš jums įkvėpimas, kad dar oho kiek jums gyventi“. Tai matydamas jo pavyzdį, - jis turi aštrią akį ir gerą atmintį, - tikrai galvoju, kad gyvenimas dar tęsiasi. Ir tiems visiems skeptikams reikėtų susigėsti dėl savo padėties ir amžiaus, gal čia savotiškas ir tęsinys, o ne pabaiga.
- Tačiau tariamas jubiliejus, be abejonės, kelia daug nesusipratimų. Kaip jaučiatės, kai visi skambina ir sveikina su šešiasdešimtmečiu?
- Nieko, su humoru. Po karo buvo tokie metai, prisimenu, visi norėjome būti vyresni, tad ir aš. Skubėjome, kad leistų įsidarbinti. Norėjosi užsidirbti tų rublių ir padarė mane trejais metais vyresnį.
Ką tik buvo tiek švenčių Rusijoje, kad tiesiog uždraudžiau mane iškilmingai sveikinti. Jokių šventinimų teatre nebus ir nereikia. Štai V.Putinas atsiuntė man telegramą (sausio 16 d. - red. past.). Man buvo malonu, kad iš jo gauta telegrama, nes joje ir apie Lietuvą kalbama, apie mūsų tarptautinius santykius, kad galbūt kada nors Rusijos ir Lietuvos santykiai bus geresni. Pasikabinau telegramą ant lentos ir pagalvojau, kad „taip“. Jeigu su kuo nors susitinku, ir su prezidentu, ir su V.Putinu visą laiką apie tai kalbame, o apie ką daugiau kalbėti su jais?
Mūsų užsienio politika yra gana griežta, logiška, bet dalykiniai reikalai turi būti sprendžiami. Man tai rūpi, nes aš žinau, ką ir kiek moka mano artimieji, pažįstami ir kad tai yra neteisybė. Ir čia mūsų spraga, nes mes truputį save sureikšminame, būdami pačioje Lietuvoje, tarsi visas pasaulis mus matytų ir žinotų. Reikia būti kuklesniems ir gudresniems. Trūksta diplomatijos kaip žaidimo, kaip meno. Diplomatijos srityje reikia būti šiek tiek menininku - žaisti, numatyti, intriguoti, galbūt ir kurti, bet laimėti.
- Beje, ar V.Putinas žino, kad jums dar toloka iki šešiasdešimtmečio?
- Ne, nežino. Nors pasakoju tą legendą jau seniai, nepatikėjo. (Juokiasi.)
- Kaip kūrėjas labiau jaučiatės įvertintas Rusijoje ar Lietuvoje?
- Ne, tai priklauso nuo mastelio. Žinoma, Rusijoje tradiciškai taip susiklostė, kad teatro, baleto, muzikos žanrų kūrėjai visada buvo žymesni. Ir dabar teatro, muzikos ar baleto menui yra skiriamas didžiulis dėmesys. To, žinoma, aš labai pavydžiu Rusijai. Bet tai yra tradicijos, per amžius susiklosčiusi situacija. Aktorius ir iki šiol Rusijoje yra balsas tarp valdžios ir liaudies žmonių. Jis toks savotiškas tarpininkas - juos žmonės girdi ir aktoriai girdi liaudį, jie gali daryti įtaką ir jų yra klausomasi. Jie, kaip ir teatras, yra autoritetai. Jei dėmesys bus kultūrai, vadinasi, dėmesys bus ir dvasinei atmosferai.
- Ką tik Vilniaus mažasis teatras žiūrovams pristatė ilgai lauktą spektaklį - Maksimo Gorkio „Motiną (Vasą Železnovą)“, kurį režisavo jaunas režisierius Kirilas Glušajevas. Ar jau matėte spektaklį, kuriame charakteringą vaidmenį kuria ir jūsų dukra Gabrielė Tuminaitė?
- Mačiau, atvažiavau specialiai. Kiek galėjau, prisidėjau tam tikromis pastabomis, patarimais. Kiek galiu sau leisti, tiek ir padariau. Dabar atvažiavęs A.Čechovo „Tris seseris“ repetavau, nes šį spektaklį vėl grąžinome į repertuarą. Ir „Motina (Vasa Železnova)“ labai man rūpi, labai seku, labai džiaugiuosi ir dėl savo jaunųjų režisierių, kuriais tikrai labai tikiu.
O dukra yra vienas įdomiausių žmonių. Ne dėl to, kad ji yra mano dukra, - aš ją girdžiu, matau, jos klausau, ir tai niekaip nėra susiję su mano vardu. Be abejo, jai sunku, nes visi žvelgia kaip į R.Tumino dukrą. Ne! Ji yra savarankiška, ji įdomi, nepakartojama asmenybė ir tikrai padarys daug daugiau negu aš. Deja, galbūt Maskvoje, bet tai irgi niekaip nesusiję su mano pavarde: ją pastebėjo ir pradėjo su ja kalbėtis individualiai. Aš ją tik seku, bet jokiu būdu jos neveikiu ir neveiksiu.
- Premjeriniame spektaklyje daug kalbama apie turtinius dalykus, įdomu, ar jūs pats finansiškai nenukentėjote žlugus „Snorui“ Lietuvoje?
- Ne, ačiū Dievui, nes tai, ką uždirbu, tuoj pats išleidžiu. Nekaupiu ir negaliu kaupti. Gaila, žinoma, kad išeisi iš gyvenimo, nepalikęs jokių turtų, jokių sąskaitų bankuose, bet, žinote, toks etiudas buvo... Stanislavskis tada darydavo etiudą - laivelis denyje ir kapitonas pareiškia, kad toks ir toks bankas bankrutavo. Ir visi parašė etiudą, kaip reaguoja, kaip laksto susijaudinę. O vienas sėdi ramus ir Stanislavskio klausia: „O kodėl jūs nieko neveikiate?“ O jis sako: „O šiame banke mano sąskaitos nėra“. (Juokiasi.) Mano niekur nėra sąskaitų - ten, atleiskite, nežinau, galbūt dvidešimt ar trisdešimt litų, ir viskas. Bet aš praturtėsiu, galvoju, čia pagyvensiu, uždirbsiu, parvešiu daug milijonų, investuosiu į ką nors. (Juokiasi.) Dalyvausiu ekonomikos procese, dar jaunas, dar vis galvoju, dar svajoju. Ir filmus man čia siūlo filmuoti ir statyti. Žiūrėsime, vis praturtėti norisi.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
