R.Tumino jubiliejus - tik repeticija

„Atrodote kur kas jaunesnis, nei esate“, - šie daugeliui širdį lyg medumi glostantys žodžiai teatro režisieriui Rimui Tuminui turi daug artimesnę prasmę nei kitiems žmonėms. Jei vadovautumėmės rašytiniais šaltiniais, R.Tuminui šių metų sausio 20-ąją sukanka 60 metų. Tačiau iš tiesų jis yra keleriais metais jaunesnis, nei parašyta jo pase.

Tėtis „pasendino“

Paklaustas, kokiomis nuotaikomis pasitinka artėjantį 60 metų jubiliejų, R.Tuminas nustebina savo atsakymu: „Iš tiesų šiemet man bus 57-eri.“

Teatro režisierius pasakojo, kad pokario metais žmonėms gana lengvai buvo įmanoma pasikeisti ne tik vardus ar pavardes, bet ir gimimo datas.

„Tėvas mane keleriais metais „pasendino“, kad galėčiau įsidarbinti kino mechaniku, motoristu, - šypsosi R.Tuminas. - Tačiau gimimo dienos data išliko ta pati - sausio 20-oji.“

Taigi režisieriaus bičiuliai ir gerbėjai jį 60-mečio proga galės pasveikinti po trejų metų. Beje, o kada pats R.Tuminas mini apvalias sukaktis - pagal biologinį amžių ar pagal tai, kokie metai įrašyti pase?

„Pagal biologinį, - sako jis. - Tačiau nuo tada, kai man sukako 40 metų, gimtadienių švęsti nebenoriu. 40 metų jubiliejaus proga buvo suorganizuotos didelės iškilmės su baseinais ir pirtimis. Tuomet buvo gražiausi metai, pats gyvenimo vidurys, paminėjau šią datą su malonumu. Bet dabar noriu nuo jų kur nors pabėgti. Šiemet galbūt vyksiu ten, kur šilčiau. Girdėjau, kad į mūsų kraštus kaip tik ateina šalčiai, todėl tądien nebūsiu nei Maskvoje, nei Vilniuje.“

Finalas - neišvengiamas

Artėjant asmeninėms sukaktims, R.Tuminas sako visada mėgstantis apsivalyti ir ruoštis ateinantiems gyvenimo netikėtumams.

„Tokiomis progomis visada reikia susitvarkyti, suplėšyti kažkokius popierius, sudeginti laiškus, sunaikinti nuotraukas. Reikia apsišvarinti, kad vėliau niekas nesikapstytų praeityje, ir ruoštis ateinantiems gyvenimo netikėtumams, - pasakoja režisierius. - Kaip Puškinas sakė, ši diena nemėgsta praeities. Ji daugiau šliejasi prie niekšybės, brutalumo, pomėgio kapstytis šiukšlėse, matyti po kojomis tik nuorūkas ir negatyvą. Nepakelti akių į dangų. Šiandiena yra tokių ydų tarnaitė. Ji bijo praeities.“

Anot jo, mirtis yra viena iš pagrindinių režisieriaus darbo temų, visada esančių kažkur šalia.

Ko gero, dėl to R.Tuminui niekada nebuvo svetimi egzistenciniai klausimai ir apie artėjančius mirties šešėlius jis susimąstydavo nuo jaunystės.

„Juk pats teatras yra gimimas, gyvenimas ir finalas. Todėl prie finalų esu pripratęs - kūręs juos ir dramatiškus, ir nedramatiškus. Visą gyvenimą reikia pratintis susidraugauti su tokia atomazga“, - įsitikinęs R.Tuminas.

Gyvena nežinomybėje

Vadovaudamasis tokia gyvenimo filosofija, režisierius tikino mėgstantis gyventi šia diena. Todėl ir nekuria ateities planų, neskaičiuoja laiko, praleisto Maskvoje, ir nežino tikslios datos, kada jis visai galės grįžti į Vilnių, kai baigsis jo vadovo kadencija Jevgenijaus Vachtangovo teatre, kuriam vadovauja nuo 2007-ųjų.

„Gyvenu tik šia diena. Aš visada pasirengęs palikti Maskvą. Todėl neplanuoju, kiek metų dar truks mano kadencija - dvejus, trejus ar ketverius. Nors ten daugelis įsitikinę, kad aš Maskvoje užsibūsiu ilgai ir apie mano išėjimą negali būti nė kalbos“, - prisipažįsta R.Tuminas.

Ne paslaptis, kad lietuvių režisierius Maskvos teatralų yra labai mylimas ir vertinamas. Dar 1999 metais jo spektaklis „Maskaradas“ už geriausią Rusijoje parodytą užsienio spektaklį pelnė aukščiausią teatro apdovanojimą „Auksinė kaukė“. 2000-aisiais R.Tumino spektaklis „Vaidiname Šilerį“ gavo „Žuvėdros“ apdovanojimą už geriausią metų Rusijos spektaklį.

O tais pačiais metais lietuvis tapo Rusijos valstybinės premijos laureatu už indėlį į literatūrą ir meną. 2011-aisiais svarbiausioje nacionalinės teatro premijos apdovanojimų ceremonijoje „Auksinė kaukė“ geriausiu buvo pripažintas jo spektaklis „Dėdė Vania“.

Visai neseniai Maskvos J.Vachtangovo teatras atšventė 90 metų jubiliejų. Šia proga vadovas R.Tuminas sukūrė spektaklį „Prieplauka“.

„Tačiau būtent per J.Vachtangovo teatro jubiliejų buvo pasakyta mintis, kad jau galbūt pats laikas grįžti iš turgaus... Žinoma, iš aktorių pusės tam buvo geranoriškai pasipriešinta. Bet aš šį klausimą palieku atvirą - visaip gali pavasarį ar vasarą nutikti. Maža kas norės pasukti arklius atgal. Todėl nemėgstu planuoti į tolimą ateitį. Nes kai žmogus planuoja, Dievulis juokiasi“, - įsitikinęs į Lietuvą šiuo metu trumpam sugrįžęs režisierius.

R.Tuminas neslepia Maskvoje labai išsiilgstantis Lietuvos. Tačiau grįžusį į gimtinę jį dažnai pasitinka ne pačios maloniausios naujienos ir netikėtumai. „Štai dabar grįžęs pamačiau, kad prieš Mažąjį teatrą įrenginėja autobusų stotelę. Nors mūsų pastatas yra kaip istorinis paminklas, vieta, kur dirbo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, bet atrodo, kad tą stotelę kažkas nori įrengti specialiai. Juk galėjo ją pastatyti šalia kokios parduotuvės, kiek kitaip vietą apskaičiuoti. O dabar niekas nederino, neklausė, nesigilino. Kita vertus, gal ir gerai - žmogus tiesiai iš autobuso galės įžengti į teatrą, - ironizuoja režisierius. - Bet vis dėlto visi puikiai žinome, kas darosi vakarais tose autobusų stotelėse. Savivaldybė viena ranka pasirašo teatrui skirtą kalėdinį sveikinimą, kita - dėl būdelės statybų prie jo. Tokie netikėtumai man grįžus būna nemaloniausios dovanėlės.“