respublika.lt

R.Stankevičius: Lietuvos bažnyčios nesileidžia suskaičiuojamos

(0)
Publikuota: 2015 gruodžio 26 08:09:13, Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×
nuotr. 1 nuotr.
ŠVENTOVĖ. Rimvydas Stankevičius Vilniaus Švč. Marijos Mergelės ėmimo į Dangų bažnyčioje Trakų gatvėje. Žanetos Stankevičienės nuotr.

Apie vienintelę vietą Žemėje, "kur nesikeičia vertybės, dydžiai ir moralės dėsniai", šv.Kalėdų išvakarėse kalbamės su poetu, "Respublikos" žurnalistu Rimvydu STANKEVIČIUMI, sumaniusiu apeiti visas bažnyčias Lietuvoje.



- Nebežinau iš kur, bet prisimenu tokį skaitytą epizodą: keliu ėjo senutė ir atrodė laiminga. Kur ji eina, paklausė keleivis. "Argi negirdėjote? - atsakė ji. - Skambėjo varpai." Ji ėjo ramybės ir amžinybės keliu. Tas kelias būtinai veda per bažnyčią?


- Nesu nė per nago juodymą daugiau pažinęs, supratęs ar toliau tikėjimo keliu nužengęs negu kiti. Todėl teisingiausia į šį klausimą būtų atsakyti: nežinau. Tačiau viena jau aiškiai esu supratęs - žmogaus gyvenimui tikrai yra būtina vertikalioji skalė, apimanti tikėjimo, moralės, metafizikos, meno sritis, leidžianti daugmaž sąmoningai ir valingai gyventi dvasinį gyvenimą. Antraip žmogus sparčiai ir noriai ima virsti primityviu besočiu kirminu, kurį pasaulis domina tik kaip patogių bei nepatogių sąlygų visuma ir ypač kaip žaliava saviesiems instinktams tenkinti. Kirminas, beje, niekada nieko nenori iš savęs, vien tik - sau.

Porą kartų gyvenime jau buvau nutvėręs save pradėjusį palengva kirminėti ir supratau, kaip lengva rutininėje, beveik nespalvotoje mūsų kasdienybėje peržengti tą punktyrinę ribą, susiaurinančią mūsų pasaulį iki profesinio konteksto (dažniausiai net ne pašaukimo, o tik karjeros, uždarbio prasme), šaldytuvo bei televizoriaus. Tokia būtis yra tolygi pragarui, tačiau - paradoksalu - tas pragaras matomas tik iš šalies, įsikūrusiems jame jis ima atrodyti jaukus ir saugus - ten užsibuvę, mažai kas sutinka savu noru išeiti.

Taigi, kaip ir mes visi, stengiuosi nesitenkinti gyvenimo paviršiais, ieškau "kur giliau", o tas paieškas pats sau vadinu dievoieška. Nors daugeliui - pavyzdžiui, mano draugui, poetui Gintarui Bleizgiui - atrodo, kad šis terminas tinka tik laisvamaniams, dar abejonėse besiblaškantiems žmonėms, neva praktikuojančiam, taigi, radusiam Dievą tikinčiajam jau nėra reikalo Jo ieškoti, pats, nuodugniai ištyręs save, supratau, kad nors ir esu tikintis žmogus kiekvieną dieną, tačiau, deja, ne dvidešimt keturias valandas per parą - gėda prisipažinti, bet ir nuodėmių generatorius many veikia gan pavyzdingai...

Dievoieška - man ne tik bažnyčia. Tai viskas, kas pakylėja, kas apstulbina, paneigia fizikos ar logikos dėsnius, byloja lyg ženklai ar užuominos, patvirtinančios amžinybę: ir mūsų mirusieji, susėdantys drauge su mumis prie Kūčių stalo, ir paslaptingi medžių pokalbiai pirštais, ir vėjo žvilgsnis iš anapus lango stiklo, ir Mocartas, ir Čiurlionis, ir maža mergaitė, apverkianti mirusią bitę... O dėl bažnyčios... Ar niekad nebandėte sau atsakyti į klausimą, kodėl bažnyčiose tiek daug senų žmonių? Nereikia manyti, kad jie yra kvailesni, vangesni ar mažiau smalsūs nei mes. Jie, esu įsitikinęs, jau vaikščiojo visais tais keliais, kuriais dabar vaikštome, darė klaidas, kurias dabar darome, skanavo nuodėmių, kuriomis dabar mėgaujamės, ir jau yra patikrinę visas numanomas alternatyvas, kurias dar tik ketiname išmėginti. Manau, jeigu jie ten, bažnyčioje, - vadinasi, likusieji keleliai baigiasi akligatviais.

- Lygiai kaip Biblija yra knyga, galinti atstoti visas kitas, taip ir tavo miestelio ar gatvės bažnyčia gali atstoti viso pasaulio bažnyčias. Tačiau tu visą vasarą pirmadieniais ateini į darbą pasimeldęs vis kitoje bažnyčioje. Kokia tos kaitos prasmė?

- Kad gimtosios parapijos bažnyčia atstoja visas likusias - manau, gryniausia tiesa. Tikrai kvaila būtų manyti, kad lankytų bažnyčių gausa atspindi mano tikėjimo kokybę ir savaime reiškia kaži kokią dvasinę praktiką. Tačiau esu ne tik tikintis žmogus, bet taip pat ir lietuvis, norintis žinoti, ką myliu, norintis pažinti savąją Tėvynę iš veido... O lankydamas ne tik po miestus, bet ir po mažyčius, veik negirdėtus kaimus išsibarsčiusias Lietuvos bažnytėles turiu puikią galimybę Lietuvos veidą pažinti - aplankyti net ir tokias šalies kerteles, į kurias joks reikalas, jokia dingstis per visą gyvenimą neužneštų.

Taigi, prieš porą metų pažadėjau sau aplankyti visas lig vienos Lietuvos katalikų bažnyčias (kurių iš viso yra apie aštuonis šimtus), prie šio sumanymo įkalbėjau prisidėti žmoną ir nuo to laiko, tarpais intensyviau, tarpais rečiau, priklausomai nuo kasdienių aplinkybių, jas lankome - aš apžiūriu, pasimeldžiu, Žaneta - pafotografuoja, ir ne tik bažnytėles - "prisirankioja" puikių peizažų, miestelių architektūros, įspūdingų praeivių portretų... Beje, pradžioje šis mano sumanymas jos nesužavėjo - pasirodė pernelyg "davatkiškas", bet pakako vos poros kelionių ir visi jos nuogąstavimai išsisklaidė. Rodos, po apsilankymo Kėdainiuose, kurių senamiestis ją tiesiog pribloškė, Žaneta pasakė: "Žinai, ieškodama tokių vaizdų, kaip antai ši menininkų instaliacijomis ant sienų išdabinta gatvelė, aš daugel metų važinėjau po užsienio šalis, nė neįtardama, kad ir čia pat, savo visa tai turime."

Nenoriu menkinti religinio šios mano "misijos" aspekto, tačiau esu tikras, kad ne mažiau įdomios jos būtų net ir netikinčiam žmogui. Ilgėliau palankęs įvairias Lietuvos bažnyčias, ūmai pajunti, kaip iškalbingai jos pasakoja Lietuvos istoriją, kaip aiškiai matyti jose visi lietuvių tautos žaizdų randai, kaip gražiai jos atskleidžia mūsų, lietuvių, pasaulėjautą, nurodo Tautai svarbiausius šventuosius, kalba apie autentišką lietuvišką katalikybės charakterį.

Vaikštinėdamas po jas patiri visą jausmų spektrą - nuo graudulio iki pasididžiavimo. Bažnyčios, spindinčios prabanga, ir bažnyčios byrančiais tinko luitais nuo bokštų, bažnyčios, menančios didžiųjų kunigaikščių žingsnius, ir bažnyčios, savo gyvenime pabuvusios sandėliais, sporto salėmis, arklidėmis, gamyklomis, kalėjimais...

Vaikštai, pavyzdžiui, po bažnytėlę su puikiomis kokio kviestinio italo XVIII a. darytomis skulptūromis ir pašiurpsti pažvelgęs į jų galvas - visiškai prie jų netinkančias, groteskiškai "išnarintas", proporcijų ir atlikimo kokybės neatitinkančias... Nereikia būti nei istoriku, nei meno žinovu, kad suprastumei, jog "šaunūs" sovietų kareivėliai čia kažkada smaginosi visiems šventiesiems ir angelams nukapodami galvas, o kaži koks didelio tikėjimo ir ribotų gabumų vietinis meistras ėmė ir "atrestauravo" viską, kaip mokėjo...

Na, arba prieini prie bažnyčios, nugrimzdusios, regis, pačioje Lietuvos širdyje - vaizdinguose Dzūkijos peizažuose, ir pamatai šv.Jurgį ant jos sienos su raudona ir balta Lenkijos vėliava, o viduje garsiai meldiesi lietuviškai, žinodamas, kad nuo bažnyčios pastatymo lig pat dabar jos sienos lietuviškų maldų dar nėra girdėjusios... Įsivaizduojat, kaip skamba ten lietuviški poteriai? Net angelai nuščiūva, kaip jiems gražu.

O pakeliui pamatai dar ir tai, ko didmiesčio skruzdėlyne niekad nepamatysi: visus keturis metų laikus, visas etnines Lietuvos zonas, iš kaminų dūmus, lyg svajas į aukštybes siunčiančias jaukias pirkeles, žydinčius sodus ir byrančius obuolius, kekėmis liepsnojančius šermukšnius, jaukius ir tyrus Lietuvos kaimų žmones, traukiančius į atlaidus, vaikus prie mokyklų, žaidžiančius klases ant saulės nutviekstų grindinio plytelių miesteliuose, kurių dar prieš akimirką nė neįtariau egzistuojant... Nemaniau, kad taip simpatiškai skamba "Dievs" ir "Antans" mišiose Žemaitijoje, neįsivaizdavau, kokios "graudžiai malonios" gali būti dzūkių močiučių chorų giesmės.

"Buvau į Lietuvą išėjęs", - viename ankstyvųjų savo eilėraščių rašė Sigitas Geda. Tad štai - lygiai tą patį ir aš galiu pasakyti, grįžęs po kiekvienos tokios kelionės.

- Aplankęs nemažai bažnyčių, turbūt galėtum šiokius tokius apibendrinimus padaryti ir kaip žurnalistas. Ko ieškai, ką randi, į ką kreipi dėmesį?

- Šiuo metu esame aplankę dar tik 123 bažnyčias įvairiuose Lietuvos kampeliuose, tad kalbėti apie kokius nors apibendrinimus gal ankstoka, bet tam tikrais pastebėjimais tikrai galiu pasidalyti. Man pačiam įspūdingiausias atradimas yra tai, kad Lietuvos bažnytėlės nesileidžia suskaičiuojamos. Turiu galvoje ne tik tai, kad netikėtai, žiūrėk, tai čia, tai ten vis išdygsta naujų, kad kitos - sudega, įgriūva ar tiesiog "išeina į atsargą", nes tampa per ankštos ar pernelyg nutolsta nuo žmoningų vietų. Pirmiausia - negali atrasti net patikimo kriterijaus jas skaičiuodamas. Pavyzdžiui, ar reikėtų skaičiuojant priskaičiuoti ir koplyčias? Tarsi reikėtų, nes esama koplyčių, kuriose laikomos mišios, kai kurios jų (laikinai?) atlieka visas bažnyčios funkcijas, bet ar tai nereikštų, kad tuomet derėtų skaičiuoti visas koplyčias, o jas šiais laikais turi kone kiekviena ligoninė, kalėjimas, kone kiekvienos kapinės. Vis ilgėja, trumpėja ir vėl ilgėja manieji bažnyčių sąrašai - tai, žiūrėk, konsekruota nauja, tai, žiūrėk, išlindo kokia "pražiopsotoji", tai sužinai, kad ūmai sąrašą pakoregavo viesulas arba žaibas... Yra bažnyčių, neveikiančių, bet stūksančių. Vėl - skaičiuoti jas ar ne? Na, arba tas, kurios Kuršių krašte yra katalikų draugiškai besidalijamos su liuteronais?.. Kad ir, pavyzdžiui, Juodkrantės bažnyčią, tik tuo metu, kai pamaldos katalikų, turinčią Šv.Pranciškaus vardą.

Žodžiu, kolei kas tenkinuosi žinojimu, kad bažnyčių Lietuvoje yra apie aštuonis šimtus, skaičiuojant pagal miestus daugiausia jų - Vilniuje (trisdešimt aštuonios), pagal rajonus - taip pat Vilniaus rajone (dar dvidešimt septynios), mažiausia jų, suprantama, vėliausiai pasikrikštijusioje Žemaitijoje. Lietuvoje taip pat esama apie dvi dešimtis katalikų bažnyčių, kuriose niekada nesimeldžiama lietuviškai.

Dar apibendrinimų? Na, pavyzdžiui, nustebino mišių pamokslų turinio įvairovė skirtingose Lietuvos bažnyčiose. Atrodytų, visi tą pačią dieną įvairiose bažnyčiose sakomi pamokslai turėtų būti panašūs - juk visi būtinai turi remtis konkrečia Evangelijos citata, skirta konkrečiai dienai. Ir išties - visi pradeda ta pačia citata, tačiau nustebtumėte išgirdusi, kaip vienas kunigas, cituodamas tuos pačius Jėzaus žodžius, iš sakyklos pažeria politinę Lietuvos situaciją analizuojančią kalbą, kitas - kritinę matytų televizijos laidų apžvalgą, trečias - solidžią, sukonspektuoti vertą lyginamosios teologijos paskaitą, o ketvirtas - papasakoja iki ašarų gražią pasaką apie sulaužytus, mūsų pačių suniokotus laiptus, vedančius iki dangaus, ir nykštukus, kiekvieną vakarą lipančius jais mums žvaigždžių įžiebti... Pamatai, kaip skiriasi tikinčiųjų bendruomenės skirtingose, nors, regis, visai šalia viena kitos esančiose parapijose, pastebi, kiek daug priklauso nuo kultūrinių kontekstų, praeities ganytojų įdirbio, nuo netolies įsikūrusių vienuolynų, nuo ganytojo - konkretaus klebono. Įeini, pavyzdžiui, į vieną kurią bažnyčią, randi ją kaupiną žmonių, o iš besimeldžiančiųjų žvilgsnių ir bendro "susiklausymo" mišiose akivaizdžiai suvoki, kad čia esate vieninteliai du atsitiktiniai žmonės, visi kiti - viens kitam įprasti, artimi ir vieningi. O štai į kitą ateini tiksliu mišių laiku, pastoviniuoji pusvalandį šventoriuje drauge su kitais, bandančiais patekti į bažnyčią, ir vėl važiuoji savais keliais, su viltimi čia patekti kitą kartą, kai klebonas turės daugiau ūpo į "darbą" ateiti.

Na, arba toks štai atvejis, iliustruojantis tarptautinius santykius. Vilniaus rajono kaimelis. Stoviniuoju prie užrakintos bažnyčios durų, ketindamas nusirašyti nuo jų mišių grafiką. Matau, moja man iš gyvenamojo namo kiemo kažkas, kad prieičiau. Prieinu - šešetas iki pusės išsirengusių vyriškių, triūsiančių prie malkų. Bandau kalbėti lietuviškai - įsitikinu, kad nė vienas jų nuoširdžiai nieko nesupranta. Jie su manimi - lenkiškai, mato - aš nieko nesuprantu. Teko bendrauti rusiškai. Vyrai išsiklausinėjo, ko ieškau, suvardijo man mišių grafikus, o paskui su lengva pašaipėle: "Pamaldos mūsų kraštuose - tik lenkiškos, jūs nieko nesuprasit." - "Girdėjau, kad lenkai irgi katalikai?" - sakau gūžtelėjęs pečiais ir sulaukiu tvirto vieningo patvirtinimo. "Tuomet galiu jus užtikrinti, - sakau, - iš praktikos žinau, kad Dievas tikrai supranta lietuviškai." - "Ir lenkiškai", - sako vienas. "Ir rusiškai", - atitaria kitas. Juokiamės visi. "Ne priešai mes. Ne priešai, - galvoju nutoldamas. - Ir tik vienas Dievas težino, kodėl ne draugai."

- Ar daug bažnyčių užrakintų, neprieinamų? Tiesa, kad jos ištuštėjusios? Tiesa, kad Lietuvos lenkai pamaldesni krikščionys nei mes?

- Yra Lietuvoje bažnyčių, kurios atrakinamos tik per didžiąsias metų šventes, yra - vos kartą per metus, yra tokių, kurios savo mišių grafikus skelbia internete, yra tokių, į kurias net nuvykęs ant durų grafikų neatrasi, yra tokių, kurios įsikūrusios Skuodo ar Šilalės rajonuose, o patekti į jas galima tik aštuntą valandą ryto... Į Rykantų bažnyčią, pavyzdžiui, patekome iš trečio karto - nežinant tikslaus, beveik slapto keliuko, prie jos net arti privažiuoti neįmanoma. Į kai kurias reikėjo prašyte prašytis, mat jos - uždarose teritorijose. Norint patekti į Švč.Trejybės (Trinitorių) bažnyčią Verkiuose, teko tartis su vienuolėmis, nes ši bažnyčia - pasauliečiams uždara, esanti Kristaus Karaliaus seserų kongregacijos vienuolyno teritorijoje. Panašiai ir su Šv.Dominyko bažnyčia Aukštadvaryje, kuri dabar - senelių namais paversto dominikonų vienuolyno teritorijoje... Sunkiai, pasinaudojęs kažkokiu ten vykusiu renginiu, patekau į neveikiančią sostinės Viešpaties Dangun žengimo (Misionierių) bažnyčią... Kolei kas taip ir nepavyko patekti į sostinėje restauruojamą Šv.Stepono, knygų saugyklomis paverstą Šv.Jurgio ir dvi, ko gero, visos Lietuvos mastu skaičiuojant labiausiai apleistas bažnyčias. Abi jos - taip pat Vilniuje. Tai daugel metų kalėjimu buvusi Švč.Jėzaus Širdies (Vizitiečių) bažnyčia Rasų gatvėje, kuri viduje šiuo metu yra perdaryta į keturių aukštų pastatą, kurių viename kino salė, ir širdį graudinančiais griaučiais virtusi Švč.Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia Savičiaus gatvėje.

Dėl bažnyčių ištuštėjimo - netiesa. Jos nepalyginti pilnesnės nei, tarkim, prieš dešimtį metų. Nežinau, gal veikia virš Lietuvos ir pasaulio besitelkiantys grėsmių debesys, gal žmonės ima pavargti nuo seklaus, Dievo, taigi ir prasmės stokojančio būvio bei europinės "tolerancijos", bet jie akivaizdžiai grįžta prie Dievo ir vienas prie kito, kas mane labai džiugina.

Žinoma, su lenkais, deja, mums kolei kas dar nėra ko lygintis. Pavyzdžiui, Vilniuje neklysdamas pagal žmonių skaičių bažnyčiose gali mišių kalbą atspėti - jei žmonės sunkiai į vidų besutelpa, žinok - mišios lenkiškos, jei bažnyčia pustuštė - lietuviškos. Tačiau kituose Lietuvos miestuose ir rajonuose - gan gausiai mišias lanko ir lietuviai. Antai į Šv.Roko atlaidus Semeliškėse žmonių iš visos Lietuvos sugužėjo tiek, kad minia netilpo ne tik bažnyčioje, ne tik jos šventoriuje, bet ir visame miestelyje - visi kiemai ir gatvės buvo tankiai nutūpti žmonių, apgulusių miestelį it koks biblinis skėrių debesis.

- Dažnam yra tekę užsieniuos užeiti į bažnyčią pailsinti galvą ir kojas - ir tai vienintelė vieta, kur pasijunti saugus. Kaip manai, kodėl? Kur dar žmogus gali pasijusti saugus šiandienos pasaulyje?


- Nors po užsienius nevažinėju - jau daugel metų nekeliu kojos iš Lietuvos, bet labai suprantu, apie ką jūs. Manau, todėl, kad tai vienintelė vieta, kur tiesos neišlankstysi, nepakreipsi nei pagal laiko madas, nei pagal partijų nutarimus, kur nėra kompromisų, koalicijų, kur Jėzaus žodžių ir moralės dėsnių negali pakeisti nei nusvėrusi absoliuti balsų dauguma, nei solidžios investicijos, nei tarptautinių santykių lemiamos aplinkybės... Tai kone vienintelė vieta, kur nesikeičia vertybės, dydžiai ir moralės dėsniai, kur žodžiai vėl atgauna amžinąsias savo reikšmes, o žmogaus gyvenimas įgauna aiškią prasmę ir kryptį.

Be to, šitai įrodo, kad neteisūs yra naujosios ES visuomenės inžinieriai, manydami, jog Europą suvienys naikindami skiriamuosius europiečių bruožus tiek prigimtų tautų, tiek prigimtų kultūrų, tiek prigimtų lyčių požiūriu. Metas suprasti, kad autentiškų bruožų neturėjimas ir surastos skirtingas tautas bei kultūras vienijančios jungtys - tai nėra vienas ir tas pats.

Man pačiam dar pavyksta saugiam pasijusti kur nors jaukiame kamputyje nugrimzdus į tylą su gera knyga rankose arba braidant po geltonus lapus rudenėjančiuose parkuose su žmona už parankės.

- Kada ketini baigti savo pažintį su Lietuvos bažnyčiomis? Ir ko laukti iš tos kelionės skaitytojui?


- Kaip jau sakiau, norėčiau aplankyti jas visas, o kiek tai laiko užtruks - nesvarstau. Visai gali būti, kad tai sekmadienių užsiėmimas - visam likusiam mano gyvenimui. O dėl skaitytojo - nieko nežadu. Ši misija - man, ne kūrybai. Tiesa, rašau šiokį tokį bažnyčių lankymo dienoraštį, bet tai labiau tam, kad lankytos bažnyčios neužsimirštų, nesusipintų į vieną spalvingą koliažą atmintyje. Na, pavyzdžiui, štai kaip atrodo to dienoraščio šių metų gegužės 3-iosios įrašas, atsiradęs grįžus iš Šilalės Šv.Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios:

"Grindinys, grįsti laiptai, didelė ir įspūdinga Švč.Mergelės Marijos koplyčia (Lurdas) dar net ne šventoriuje - anapus jo tvoros. Raudonų plytų bažnyčia labai aukštu bokštu. 1909 m. Neogotika.

Atvykome paskutiniam saldainių pardavėjui pakuojantis prekes nuo šventoriaus ir, paklebenę užrakintas duris, jau manėme, kad į bažnyčią neįeisime, bet netikėtai radome atrakintą zakristiją ir susidūrėme su iš jos beišeinančiu klebonu. "Matau, kad nevietiniai. Užeikit, prašom, pasimelsit", - pasakė jis, mus įleisdamas.

Apėjom visiškai tuščią bažnyčią, tik vienai romiai moteriškei tylomis komponuojant kaži kokius papuošimus iš gyvų gėlių. Čia - tiesiog karaliauja gotika, gausūs, įspūdingi vitražai, puikios statulos, esama ne iškart pastebimų navų, kurias visas apėjo Žaneta su fotoaparatu, o aš apie jų egzistavimą sužinojau tik namuose, iš nuotraukų... Pagrindiniame altoriuje - Švč.Mergelė Marija... Paveikslų beveik nėra.

Pagyrę bažnyčią ir padėkoję kunigui, išėjome. Išžengiant pro šventoriaus vartus vieną sykį nei iš šio, nei iš to nuaidėjo varpas..."

Ar manote, kad skaitytojui tai būtų įdomu?..

 

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s