Interviu

Nacionalinės premijos laureatą Romualdą Rakauską kalbinome prieš pat premijų teikimo iškilmes, ką tik atskubėjusį iš Kauno su vertinimo komisijos nariu Robertu Antiniu. Susėdome kavinukėje netoli Prezidentūros, kad galėtume išnaudoti net paskutines minutes.

- Ar jums priimtina formuluotė “už pietinę fotografijos meno įtaigą”?

- Aš pats pasakyčiau kitaip: už šviesų gyvenimo matymą.

- O aš dar patikslinčiau: už tikrųjų vertybių - žemės, gimtųjų namų, šeimos, tradicijų puoselėjimą. Už jautrumą ir pagarbą žmogui, išpažįstančiam tas vertybes.

- Sutinku. Postmodernizmas, susižavėjęs mada, vienadieniais blizgučiais, visus tuos dalykus nurašė, nubloškė šalin.

- Ar negąsdina naujosios bangos cinizmas? Fotografijoje ryškiausias to pavyzdys - toks Vikšraitis. Lengvai išpopuliarėjęs šiurpiais nusigėrusio kaimo vaizdais. Rodo užsieniuose, pelno snobų susižavėjimą ir postmodernizmo pranašų pripažinimą, kurdamas (selektyviai!) debiliškos, nužmogėjusios tautos įvaizdį.

- Antiestetika yra vienas svarbiausių postmodernizmo postulatų. Menas turi šokiruoti, mosuoti spalvotomis plunksnomis ir kelti triukšmą. Susikaupimas, gelmės ieškojimas, tyli meditacija nežinia kur strimgalviais lekiančiame amžiuje nebėra įdomu.

- Vis dėlto taip aukštai įvertintas “Užuovėjos” ciklas - apie atlaidus mažuose miesteliuose. Niekada savo vertės nepraras ir kiti: “Švelnumas”, “Žydėjimas”, “Įkvėpimo žemė”...

- Nes įsiklausau į tai, kas man duota. Artima mano prigimčiai. Ką gerai suprantu ir galiu išreikšti.

- Klasikas tai pavadino “nesėtų rugių žydėjimu”. Turiu galvoje išnykusio lietuviško kaimo nostalgiją, taip poetiškai atskleistą albume “Įkvėpimo žemė”. Rašytojų portretai, pageltusios šeimos nuotraukos, gimtųjų namų vaizdai arba jų suniokojimo ženklai. Nusiaubtos visų rašytojų gimtinės. Kur išlikęs koplytstulpis, kur senas apleistas sodas ar tiesiog smėlėto kelelio vingis, vedęs į buvusią sodybą. Salomėjos Neries gimtajame Kuršių kaime išlikę tik trys cementiniai laipteliai...

- Per mūsų senelių, tėvų, o netiesiogiai ir mūsų likimus vikšriniais traktoriais pervažiavo melioratoriai ir šviesaus rytojaus planuotojai.

- Ar pasirinktos temos pačios savaime suponavo nespalvotą fotografiją?

- Išties esu juodai baltas žmogus. Neseniai mačiau nespalvotą seną čekų filmą. Kaip gražu! Spalva nužudytų “Žydėjimą”, “Užuovėją”, “Įkvėpimo žemę”. Atitrauktų dėmesį nuo to, kas svarbiausia. Kadaise labai artimai draugavau su Gibavičiumi, Žilyte, Steponavičiu, Valiais. Dailininkai padėjo kitaip pažvelgti į fotografiją, lavino skonį. Nespalvotoje fotografijoje tiek pilkų pustonių, sidabriško švytėjimo, subtiliausio šviesos žaismo, paslapties, fantazijos. Įvesk spalvą ir vietoj poezijos, nostalgijos - buitiškas realizmas.

- Visada buvote pilietiškai angažuotas menininkas. Tokia ir visa “senoji gvardija”, išvedusi lietuvių fotografiją į Europą - Sutkus, Macijauskas, Kunčius, Požerskis...

- Mes atėjome į tuščią lauką, neplėštus dirvonus. Kur bakstelėsi kastuvu, ten juodžemis. Net prieš 10 metų fotografuoti mažų miestelių atlaidai nepakartoja to, ką prieš 20 metų darė Požerskis. Ta pati tema - skirtingi žiūros kampai.

- Ar jaunimas toje nutryptoje žemėje dar įstengtų ką nors surasti?

- Manau, kad taip, bet jis ieško kitur. Pakabina 30 popieriaus lakštų su 30 skylių ir sako: žiūrėkite. Žiūri, žiūri ir kažką pamatai...

- Nesakote, kad karalius nuogas?

- (Juokiasi.) Turiu pripažinti, kad jiems velniškai sunku. Užversti informacijos lavinos, naujų teorijų ir manifestų, bandantys susigaudyti, trokštantys atkreipti į save dėmesį... Menininkas yra tas, kuris suranda savo autorinį požiūrį. O tai velniškai sunku.

- Ką veiksite toliau, kai Nacionalinė premija reziumavo didelį jūsų kūrybos etapą?

- Galvoju atsidėti fotonovelei, kuriai buvo skirtas mano diplominis darbas. Jau dveji metai “Nemune” rašau mėnesines naujausių fotoalbumų apžvalgas. Tai žurnalistinis plunksnos miklinimas prieš startą.

P.S. Jau kylant nuo stalo paklausiau, ar nepamiršo laureato kalbos. Kad nereikės, sako, už visus pakalbės Jurašas. Taip nutarusi vertinimo komisija - kad būtų trumpiau.

Trumpiau nebuvo, nes nutildytųjų sąskaita įsisiūbavo kultūros ministras. Neužmiršo pavanoti net jį persekiojančių žurnalistų (kaip į temą!). O būtų buvę įdomu išgirsti ir kitus penkis. Ką brandus menininkas nori ir gali pasakyti tautai atviru tekstu (ne iš ekrano, scenos, knygos puslapių...) Nobelio premijų laureatai toms kalboms ruošiasi kaip atsakingam egzaminui. Kai kurie skaito net paskaitas. Prieš keliolika metų Rašytojų sąjungos leidykla išleido knygą “Kalba Nobelio premijos laureatai”. Kada (ar) sulauksime savos?

Parengta pagal dienraštį "Respublika"