R.Kvintas: o karalių Mindaugą įsivaizduoju kitaip

Išeinu iš skulptoriaus Romualdo Kvinto namų manydama, kad jis teisus: nerandu sostinėj paminklo tautos didžiavyriui, kuris podraug su galia bylotų dar ir apie skrydį, energiją, veržlumą ir keltų praeivio dvasią, - karalius Mindaugas nuleistas į sostą, kunigaikštis Gediminas šalia arklio su nuleistu kalaviju atrodo pavargęs ar net kapituliuojantis... Tikėdama ženklų galia, galėtum pamanyti, jog šito kelrodžio Lietuvai ir trūksta, kad ji sparčiau krutėtų aiškia kryptimi.

Žinau, kad savo sumanytoje skulptūroje karalių Mindaugą R.Kvintas yra užkėlęs ant žirgo. Žinau, kad turi ruošinius, kurių lig šiol niekam neprisireikė. Bet kas žino, gal formų prisireiks rytoj. Gal parūps užpildyt šitą vakuumą. Iš bronzos jis tėra išliejęs vienintelį modeliuką ir padovanojęs draugui - savo kieme gali įkurt fontaną, bet paminklo karaliui neįkurdinsi...

- Aš kitaip įsivaizduoju Mindaugą, todėl kitokį ir padariau, - aiškina R.Kvintas, ryt švęsiantis 60 metų jubiliejų. - Kai galvoju apie jį, matau tiktai ant žirgo. Jeigu mes laikome save europine valstybe su visom tradicijom, reikėtų atiduoti duoklę istorijai: žirgas yra galios, veržlumo ateitin simbolis ir jis būtinai turėtų būti.

- Nuo 1990-ųjų esat laisvas menininkas. Stebuklas, kaip iki šiol dar esat gyvas.

- Kai dėsčiau Dailės akademijoje, aišku, buvo šiokia tokia materialinė paspirtis, bet didžioji mano laiko dalis sueidavo bendraujant su daugybe studentų ir kasmet vis tą patį aiškinant. Nors į pedagoginę tarnybą labai rimtai žiūrėjau, kūryba vis tiek buvo pirmoj vietoj - vis tiek reikėjo jai rasti laiko ir po darbo. Po kiek metų ryžausi padaryti pertrauką, paskui vėl grįžau, bet kai grįžau, galutinai įsitikinau, kad vis dėlto geriau būt laisvam.

- Kai Dievas patepa žmogų, tas pajunta turįs gabumų ne vienoje srityje. O jūs?

- Kadaise vaikystėj turėjau gitarą, bandžiau groti dvi tris stygas krapštinėdamas, bet viskas tomis stygomis ir pasibaigė. Dabar esu vien tik uolus muzikos klausytojas. Man patiko tapyba, kurios griebiausi, kai nebegalėjau išgyventi iš skulptūros. Galiu net pasakyti, kad čia man labai sekėsi: buvo ir paklausa, ir man patiko labai. Aš netapiau to, ko techniškai nemokėjau pavaizduoti, pvz., stiklo motyvų mano paveiksluose nerasite, tapiau kažką panašaus į savo skulptūras.

- Kodėl tą nuostabų užsiėmimą nustūmėt į šoną?

- Skulptūra man be konkurencijos. Žinoma, tapant rezultatas greitesnis, tau nereikia galvoti apie visus planus. Be to, gali nupiešti viską, ką tik įsivaizduoji, o skulptūroje negali visko padaryt.

- Kada gi jums skulptūra nustelbė kitus menus?

- Lipdinėdavau iš plastilino gal nuo mažų dienų, gilių darželio metų, matyt, man patikdavo, nors šiaip, sakau, aš save atsimenu nuo šešiolikos metų gal truputį, iki tol menu tik nuotrupas. Aišku, kitados gal buvo ir svajonių apie lėktuvus, bet praėjo ir abejonių dėl profesijos pasirinkimo neprisimenu.

- Kodėl kambaryje nematyt nė vieno jūsų kūrinio?

- Darbų aš čia neeksponuoju, viskas viršuj dirbtuvėje yra. Nors gal reiktų ant tos kolonos, kur dabar senų daiktų turgely pirkta indiška spyna, ką nors padėti. Anksčiau čia buvo ką tik baigto darbo vieta.

- Vaikštot į turgelius?

- Eglė (žmona, dailininkė - red. past.) daugiau vaikšto, aš namisėda. Čia senamiestis, centras, čia mano darbo vieta, kur man dar eit, jaučiuosi atėjęs.

- Nors giriatės, kad atmintis trumpa, bet turbūt pirmą rimtesnį savo darbą menate?

- Tai buvo moters figūrėlė, kurią labai seniai padovanojau mamai, jinai lig šiol pas ją yra. Paskui atsimenu, kaip kūriau tokį ciklą, kaip 1979 metais dalyvavau respublikinėje dailės parodoje, buvau jauniausias dalyvis. Tuomet studentų neįsileisdavo į tokias parodas, bet man kažkaip pavyko būti pastebėtam.

- Kokios formos jums patiko tuomet?

- Lipdydamas dovanėlę mamai, moters figūrą gana stambią vaizdavau, bet studentavimo laikais ir po jų buvau susižavėjęs mažosios gamtos formomis, visokiais vabalėliais, juos sujungdamas su žmogaus figūromis. Jei pastebėjot, dabar mano darbuose vyrauja apvalesnės formos...

- Pozityvios, kaip kartą pasakėte. Leidžiančios spėti, kad jūsų akis patraukia ir apvalainos moterys.

- Žinoma, kad taip. Čia niekas nepasikeitė.

- O pats menininkas nūnai jaučia savy kokias permainas?

- Kad senstu? Pastebiu, kad kūno apimtys didėja, pastebiu... Galbūt šiek tiek daugiau radosi tolerancijos: lyg ir mažiau piktinuosi, lyg ir labiau stengiuosi suprasti. Bet kaip anksčiau tikėjau, kad viskas gerai baigsis, taip tikiu ir šiandien. Nors iš metų perspektyvos žiūrint kadaise gana beprotiškų ėjimų esu padaręs. Sakysim, stojau į dailę ne itin pasirengęs. Kai pirmą kartą laikiau egzaminus, išsižiojau sužinojęs, kad reikės piešti stovint, nes iki tol buvau piešęs tik popierių ant stalo pasidėjęs... Įstojęs tik po armijos, keleriais metais lenkiau kurso kolegas, užtat buvau išrinktas seniūnu.

- Kas buvo jūsų mokytojas?

- Sistema buvo tokia, kad skulptūros dėstytojai keisdavosi kasmet, tik paskutinius dvejus metus prieš diplominį gaudavai vadovą; man juo tapo Gediminas Jokūbonis. Pirmame kurse buvo Konstantinas Bogdanas, paskui Juozas Kėdainis, Bronius Vyšniauskas. Gal studentams po Čiurlionio meno mokyklos, kur jie visko paragavę, ir nebuvo per daug naujienų, o man viskas buvo nauja ir darė įspūdį. Ir iš visų pakankamai daug gavau.

- Merginos jus, regis, Apolonu vadino...

- Buvau lieknesnis. Kai pagalvoji, visi turi žavesio tuo metu, kai ateina laikas poruotis. Tada visi būna gražūs, o paskui grožis praeina.

- Kas dar praeina?

- Galvoju, jei reiktų pasportuoti kaip anksčiau, pridusčiau tuoj pat. Kokių nors kitų požymių, kad kažko daryti negalėtum, nėra ir tai nuostabu. Pamenu, būdami trisdešimties kalbėdavom, kaip būtų gerai nesusidėvėjus sulaukti 2000-ųjų, kurie, atrodė, bus pati didžiausia šventė, kokios gali sulaukt gyvenime. Galvojau, kad gal nelabai pavyks, nes 47 metų žmogus man atrodė senelių senelis, ir kai atėjo tie virsmo metai, niekas nepasikeitė. Ir kai sulaukiau penkiasdešimties, niekas nepasikeitė. Menu kolegą, kuris būdamas šešiasdešimties ėmėsi statyti namą. Man buvo trisdešimt ir aš svarsčiau, kad kolega visai nemąstantis žmogus, kad tokių metų jau reikėtų rūpintis visai kitais dalykais. Dabar taip negalvoju. Jis pasistatė namą ir jame gyvena ir dar truputį dirba, nors jam devyniasdešimt.

- Rasi, jaunystėj nebuvote sveikuolis, šėldavot?

- Turbūt. Galvodavai, kiek čia tavęs užteks, bet tos apsukos mažėjo ir mažėjo. Po truputį.

- Prieš kiek metų namisėdą Kvintą pavykdavo susitikti vakarėliuose. Kur galima sutikti šiandien?

- Anksčiau, kai tekdavo iki dirbtuvės nueit, būdavo, išjudi iš namų ir vaikštai toliau po miestą, dabar atsikeli, papusryčiauji, eini į viršų ir viskas baigiasi. Vyksta daug renginių, parodų, esu kviečiamas, bet man labai sunku išsiruošti. Galų gale ir darbai sulaiko. Šiuo atžvilgiu mano uošvis (poetas Algimantas Baltakis - red. past.) kur kas aktyvesnis. Na, šeštadienis sekmadienis man kaip ir išeiginė. Mėgstu pažvejot, pasilinksmint, pasidžiaugt oru ir dar kuo, po miestą kartais pavaikščiot. Iš kitų pomėgių paminėčiau gal tik valgio gaminimą, man tai patinka, bet, kita vertus, nieko gero: jei pavyksta skaniai pagaminti, valgai daug...

- Dirbate sau užsakymų nestokodamas ir nežinote, kas vyksta už langų. Kad, tarkime, grasinama nuversti kultūros paveldą - Žaliojo tilto skulptūras?

- Žinau, viską žinau, skaitau laikraščius, dirbu įsijungęs radiją. O dėl skulptūrų - juokingi tie politikų reikalai. Tokiom kvailom kalbom ieško kvailių paramos. Nugriausi ir užmirši sovietmetį ir nieko neliks? Blogai kad taip yra, bet tų žmonių juk nepakeisi, o kibti jiems į atlapus man nesinori.

- Žiūrint į jus atrodo, kad niekas negalėtų išmušti iš vėžių.

- Sakot?... Kadaise Akcinis inovacinis bankas užsakė kokią nors skulptūrą Šiaulių filialo vestibiuliui papuošti. Kai padariau kentaurą, paklausė, kodėl būtent jį. Paaiškinau, kad kentauras yra toks raitelis, kurio niekas iš balno neišspirtų... Kas nutiko bankui, žinote... Sakot, ramus... Nieko negali žinot.

- Vieną savo skulptūrą esat pavadinęs „Stebuklu“. Kodėl?

- Jos atsiradimo istorija yra ne tokia stebuklinga, kaip pats įvykis. Ją užsakė šeima, per avariją išlikusi gyva ir net nenukentėjusi. Būtent galvodamas apie tą atvejį sukūriau angelą - kas gali tau stebuklą atnešti, jeigu ne iš viršaus.

- Ar ne stebuklas, kai ta pati mintis vienu metu užgimsta kelių dailininkų galvose?

- Tai menki stebuklai. Jeigu aspirinas vienodai veikia ir mane, ir afrikietį, vadinasi, ir mūsų galvose gali kilti panaši mintis. Internete aptinku darbų, kurie visai kaip mano arba į manuosius panašūs, nors su tuo autorium, sakysim, iš kito pasaulio krašto mes nei bendraujame, nei žinome ką apie vienas kitą.

- Tokiu atveju sakykit, ar jūsų gyvenime būta situacijų, kurias galima būtų pavadint stebuklu?

- Nuolat.

- Nuolat?

- Kaip žiūrėsi. Jei norėjai kažko, svajojai ir pasiekei, argi tai ne stebuklas? Štai kartą skaitau laikrašty horoskopą ir matau, kad po Naujųjų vasarį ar kovą turėčiau gauti pinigų. Sumečiau, kad iš tikrųjų nieko neturėčiau gauti, bet pamaniau, kad gal ta proga reikia ką nors sukurti? Sukūriau ir pinigų gavau. Stebuklas. Kažkas pasakė „padaryk“ ir padariau.

- Vis juokaujate. Bet buvo laikas, kai nesijautėt taip gerai.

- Žinoma, bet buvo įvairiau. Buvo banguotas gyvenimas. Kai nesusimokėjus atjungia telefoną, patiri, kaip blogai, bet kokia laimė, kai vėl jį įjungia. Pilna džiaugsmų atsiranda. Dabar viskas klojasi tvarkingiau.

- Tad gal jubiliejaus proga palinkėti, kad jums dingtų elektra?

- Ne, nebūtinai.

Keliais žodžiais

R.Kvintas gimė 1953 06 16 Žagarėje. Tarp žymesnių kūrinių - paminklai Cemachui Šabadui, Romenui Gari Vilniuje, Danieliui Dolskiui Kaune, Vytautui Kernagiui Nidoje, skulptūra „Žemaičių legendos“ Telšiuose, „Chlojė“ Vilniuje. Skulptoriaus darbų esama Lietuvos dailės muziejuose, Tretjakovo dailės galerijoje Maskvoje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.