respublika.lt

2018 liepos 19, ketvirtadienis

Režisierius Gytis Padegimas: Atimti viltį - didžiausia nuodėmėnuotraukos (2)

2018 gegužės mėn. 08 d. 09:58:03
Danutė ŠEPETYTĖ

Su vienu žymiausių lietuvių režisierių profesoriumi Gyčiu Padegimu kalbamės apie tarnystę, kuri trunka visą gyvenimą (rudenį sueis 45-eri šitos tarnystės metai) ir kuriai negalioja vadybininkų nubrėžtos kadencijos ar jų ribos. Kalbame apie idealizmą, kurio mūsuose, ir ne vien tik teatre, katastrofiškai mažėja. Užtat nūdienos teatre kaip niekada didėja vadybininkų gretos. Režisierius pastebi: tai vyksta menininkų, vadinasi, meno sąskaita.

 

- Kai mano skambutis pasigavo jus Kristaus Prisikėlimo bazilikos apžvalgos aikštelėje, besigrožintį Kauno panorama, ir užsiminiau apie tarnystę, nusijuokėte. Turbūt šis žodis jums asocijuojasi su kunigyste?

- Jis asocijuojasi turbūt su tarnavimu žmonėms. Šiandien buvau pas gydytoją ir mes labai įdomiai kalbėjomės apie medicinos ir menų sąveiką, apie tai, kad kūnas ir siela neatsiejami, kad tiek menininkai, tiek mokytojai, tiek medikai, tiek kunigai tarnauja žmonėms ir tai yra svarbiau nei vien tik per savąjį ego reikštis; tarnaudamas tu kuri, tu prisilieti prie bendrojo gėrio, jį gausini ir šitaip save realizuoji.

- Yra kas daugiau bendra meninėje ir ganytojiškoje misijoje?

- Žinot, kai aš kartais kunigus, nelabai apsišvietusius, paegzaminuoju, klausdamas, kas yra pasakęs, kad tiek tikėjimas, tiek menas kyla iš to paties troškimo būti išganytam, jie sako: koks nors eretikas. Iš tikrųjų, tai popiežiaus Jono Pauliaus II mintis, kurią jis išdėstė savo „Laiške menininkams“ - tiek tikėjimas, tiek menas, anot jo, kyla iš troškimo pranokti savo fiziologinę gyvūniškąją pusę, pakilti aukščiau savo instinktų ir refleksų.

- Jūsų požiūris į teatrą, kaip į vilties nešėją, turbūt irgi neprieštarautų tarnystei.


- Man labai malonu, kad žiūrovai tai jaučia, supranta, dėkoja. Neseniai su aktoriumi Dovydu Stončiumi išleidom spektaklį „Noktiurnas“, kurį vaidinom centriniame knygyne, bibliotekose. Nors jis ne rožinis, o bylojantis jauno žmogaus sunkią skausmingą patirtį, bet vis tiek galiausiai išeinantis į viltį, ir žiūrovai, kiek tenka girdėti, lieka vis dėlto nuskaidrinti to spektaklio. Aš visada sakau studentams, kad atimti iš žmogaus viltį yra didžiausia nuodėmė.

- Kaip jumyse susiformavo tokio, būtent humanistinio teatro poreikis? Negi iš atjautos žmogiškajai būčiai, kurią filosofas Arvydas Šliogeris laiko purvina, beprasme ir beviltiška?

- Mano pasaulėjauta formavosi pirmiausia šeimoje. Tėvai buvo medikai, ir aš kaskart matydavau, kaip sausio 1-ąją per mamos gimtadienį, susirinkus svečiams, ji pakildavo nuo stalo ir skubėdavo į greitosios pagalbos automobilį - vadinasi, vėl kas nors susiplėšė raketomis per Naujuosius; ji buvo chirurgė stomatologė. Kaskart skubančios pas ligonį mamos paveikslas stiprino nuojautą, kad padėti kitam yra bene svarbiausia žmogaus pareiga. Tą sampratą gal kiek praturtino ir mano vaikystės laikas, praleistas pas senelius vienkiemyje prie Alytaus, Krikštonyse, kurį gaubė labai graži harmonizuojanti gamta, ir kur retai tepasirodydavo nepažįstamas žmogus. Bet kai nelauktai užeidavo kaimynas, jis būdavo didžiausias svečias, jam buvo rodoma didžiausia pagarba, didžiausias dėmesys... Atsimenu išmintingą mano labai mėgstamo dramaturgo T.Vailderio pasakymą: gyvenimas yra kaip vanduo ir oras, - beskonis ir bekvapis, kokiu tu jį padarai, toks jis ir yra, kaip tu jį matai, tokiu tu jį ir kuri... Pats kuo ilgiau gyvenu, tuo daugiau pastebiu grožio apraiškų aplink - ką tik mačiau, kaip sakuros žydi Nemuno saloje, tai toks paveikslas, kad iškart japonų haiku atgyja galvoje „Visi mes broliai/po žydinčia vyšnia“... Garsus režisierius Michailas Čechovas, kurio teatro metodiką dėstau, yra sakęs, kad menininkas yra gėrio adeptas, o jeigu toks nėra, jis nori nenori ima tarnauti blogiui. Kaip ir kiekvienas žmogus: jei medžius sodina, vaikus myli, prižiūri, puikiai atlieka savo darbą, jis yra gėrio adeptas, jei jis medžius kerta, jei vaikus spardo, keikia, jei savo darbą atlieka atbulomis rankomis, jo nekęsdamas, jis - blogio adeptas, nors ir teigiama, kad juos skirianti riba labai reliatyvi. Tai sakau todėl, kad teatruose matau labai daug spektaklių, kur režisierius savo negatyvią asmeninę pajautą ar asmeninę patirtį nori primesti kitiems... Kad ir ką teatrai statytų Lietuvoje - niekur neapsieinama be destrukcijos, streso, nevilties. Aš su tuo visiškai nesutinku.

- Bet juk kiekvieno teatro veidas priklauso nuo jo vadovo.

- Be abejo, taip, bet aš nežinau, už ką tuose vadovų konkursuose balai skiriami. Jei aš būčiau tokioje komisijoje, man rūpėtų pretendento pasaulėžiūra, susivokimas politiniuose, socialiniuose, ekonominiuose klausimuose ir vis dėlto jo idealizmas. Jo labai stinga Lietuvoje. Juk iš tikrųjų didžiaisiais ir gerbiamiausiais vadovais, visuomenės lyderiais tampa tik idealistai, kurie sugeba daugiau atiduoti negu gauti. Žiūrėkit, net apie JAV prezidentą Donaldą Trampą vienas respublikonų veikėjas rašo: „Aš nepritariau nei prezidento Bušo, nei Klintono, nei Obamos politiniams veiksmams, bet aš neabejojau, kad jie mylėjo savo šalį ir jai dirbo, o dabartinis prezidentas myli ne savo šalį, bet save“. Tai štai vadovu turi būti žmogus, kuris, anot K.Stanislavskio, myli ne save mene, bet meną savyje ir žmones, ypač žmones. Bet žinot, režisieriai dažniausiai yra statytojai ir labai daug tokių, kurie stato vien madingas pakuotes, į jas neįdėdami jokio turinio. Vis dėlto teatras yra brangus menas ir didelė prabanga statyti spektaklius, kurie nieko nebesako. Kiekvienas spektaklis yra kaip tam tikra žinia, kiekvienas spektaklis kuria tam tikrą dvasinę struktūrą, kiekvienas spektaklis kuria mūsų bendruomenę, Lietuvą ir padeda išlikti ir gyventi atskiram žmogui. Tokią teatro misiją reikia suprasti ir pačiam teatro vadovui. Jis vis dėlto turėtų būti kultūros lauko formuotojas, plataus spektro žaidėjas, ne tik administratorius siaurąja prasme arba dar blogiau, menininkas, pataikaujantis tik vienos krypties žiūrovų skoniui.

- Kodėl nebandote užimti šitos pozicijos?

- Kadaise buvau dramos teatrų vadovas: penkerius metus Šiauliuose, šešerius Kaune. 1999 metais buvau iš jo išstumtas neteisingomis, žeidžiančiomis aplinkybėmis. Man buvo siūlyta net iš labai aukštų sferų, kad konkursas kurį pralaimėjau, būtų užprotestuotas, atnaujintas, bet aš nebenorėjau. Paskelbus kokio nors teatro vadovo konkursą, ir šiandien dar sulaukiu pasiūlymų, prašymų, bet man geriausia atsakyti už save - tokia pozicija man atrodo optimaliausia.

- Jums nė kiek neliūdna, kad jūsų intelektas, patirtis, gebėjimas bendrauti, kalbų mokėjimas ir net idealizmas nepakankamai išnaudojami?


- Juk ir be to mano teatras yra išplitęs po Lietuvą, mano spektakliai eina beveik visuose jos teatruose, be to, dirbu su studentais, dėstau M.Čechovo metodą ir Lietuvoje, ir užsienyje... Jei būčiau teatro vadovas, gal mano veikla būtų siauresnė. Žinoma, matau rutininio arba stagnacinio vadovavimo teatrams pavyzdžių, pastebiu tendenciją, kaip teatralų sąskaita teatruose auga vadybininkų skaičius, nors jų dominavimas reikiamo efekto ir neduoda. Prisimenu Kauno dramos teatro administratorių Rimantą Štarą, šiemet apdovanotą „Auksiniu scenos kryžiumi“: teatrinio bumo laikais jis vienas susidorodavo su pareigomis, dabar vadybininkų daug, bet teatro darbas nė kiek nepagerėjo.

- Nacionalinių ir valstybinių teatrų vadovams jau galioja kadencijų ribojimas. Ar vienos kitos kadencijos pakanka įkūnyti savo teatro viziją?

- Mano tėtis, kuris buvo medikas, sakydavo, o tai koks čia gali būti Padegimo ar Tumino teatras, jis jį privatizavo, ar ką? - teatras yra valstybės, jos žmonių aruodas. Kai aš vadovavau teatrams, stengiausi, kad repertuaras būtų gana įvairus žanriniu, stilistiniu požiūriu, kryptingas, bet vis dėlto humanistinės krypties, padedančios žmogui atsakyti į labai žiaurius iššūkius, kurių visada buvo ir bus. Iš po mano rankos debiutavo dabar nepaprastai garsių mane pranokusių menininkų, aš jais labai didžiuojuosi. Kaip ir tuo, kad šiemet sueina 30 metų ne tik Sajūdžiui, bet ir festivaliui „Atgaiva“, prie kurio radimosi esu ir pats prisidėjęs; jo kontekste ir A.Šliogeris, ir Vytautas Radžvilas, ir šviesaus atminimo Romualdas Ozolas diskutavo, kokia bus Lietuva, kokia bus jos kultūra...

- Ar logiška argumentacija - ribojant vadovų kadencijas panaikinti korupcijos pasireiškimo tikimybę. Ką galit pasakyti apie sąlygas korupcijai, sakysim, teatre?

- Ar nepastebėjot, kad per trisdešimt metų nebuvo nė vienos dienos, kad Lietuvoje nevyktų kokio nors teatro rekonstrukcija? Ar skaičiavot, kiek truko Kauno dramos teatro rekonstrukcija? Ar matot, kad Vilniuje dabar nėra kur vaidinti, nes vienu metu prasideda rekonstrukcijos kone visuose sostinės teatruose. Ar tai normalu? Ar tai nėra drumstas vanduo? Mano nuomone, yra.

- Kultūros ministerija eina toliau: užuot suradusi būdą, kaip atleisti prastai dirbantį kultūros įstaigos vadovą, ji sugalvojo, kaip atleisti gerai dirbantį vadovą. Ji tęsia pradėtąjį vajų - parengė įstatymo projektą, ribojantį ir nacionalinių kultūros įstaigų (muziejų bibliotekų) vadovų kadencijas. Kas galėtų paneigti, kad taip tiesiamas kelias partijoms įdarbinti savus?

- Mano nuomone, tai lazda su dviem galais. Viena vertus, labai liūdna, kai ateina nauji vadovai ir prisimenamas bolševikinis lozungas „pasaulį seną išardysim“, ir prasideda žmonių atleidinėjimai, atšaukiami spektakliai ir pan., kita vertus, vis dėlto keičiasi kartos, keičiasi technologijos, keičiasi teatro kalba, turėtų būti atsinaujinimas, tęstinumas neturėtų virsti stagnacija. Tačiau nors prieš įstatymą visi lygūs, bet nesant daug nacionalinio statuso įstaigų, jų vadovų veiklą reikėtų vertinti individualiai ir gal vis dėlto turėtų būti daromos išimtys nusipelniusių, talentingų, puikiai dirbančių vadovų atžvilgiu. Nereikėtų kirpti vienodai, juk net teisme, kur priimami sprendimai, už tokį patį nusikaltimą skiriama skirtinga bausmė.

- Šiuo metu po Lietuvą keliauja jūsų režisuota tezių opera „Liuterio durys“. Gal pagarsintumėt vieną kokią, neišeinančią iš galvos?

- Man patraukli ir pati Martyno Liuterio asmenybė, ir jo gebėjimas įtaigiai emocionaliai reikšti racionalias tiesas. Man imponuoja jo intencija šalinti tarpininkus tarp žmogaus ir Dievo, jo mintis, kad nė nereikia indulgencijų, ritualų, bažnyčios, nes Dievas yra čia pat, jis yra tavyje, jis yra tavo artime, prie jo gali prieiti. Tai yra labai gera naujiena, galinti atsverti ir jūsų minėtąjį A.Šliogerio pesimizmą.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (2)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • STREIKAS: Airijos pigių skrydžių bendrovė „Ryanair“ dėl lėktuvų personalo streiko kitą savaitę atšaukia 600 skrydžių - jie nebus vykdomi trečiadienį ir ketvirtadienį (liepos 25-26). Tai sukels nepatogumų po 50 000 keleivių kasdien, tviteryje pranešė įmonė.
  • PRALAIMĖJO: JAV futbolo „US Open“ taurės turnyro ketvirtfinalyje trečiadienį „Portland Timbers“ klubas, kuriam atstovauja Vytautas Andriuškevičius, išvykoje 2:3 (1:2) pralaimėjo „Los Angeles FC“ ekipai ir nepateko į pusfinalį.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar jūs (arba jūsų artimieji) yra susidūrę su aplaidžiu medikų darbu?

balsuoti rezultatai

Ar pritariate, kad nuo kitų metų parduotuvėse įvedinėtų nedarbo sekmadienius?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +15   +19 C

   +16  +17 C

 

   +16 +17 C

  +25  +29 C

   +24  +27 C

 

   +24  +27 C

    5-10 m/s

  2-4 m/s

 

    2-3 m/s

 

USD - 1.1611 PLN - 4.3103
RUB - 73.3060 CHF - 1.1611
GBP - 0.8912 NOK - 9.5023
reklama
Sveikata Grožis