respublika.lt

2017 gegužės 27, šeštadienis

Režisierius Donatas Ulvydas: Valstybė - tai ašnuotraukos (8)

2016 rugpjūčio mėn. 28 d. 10:29:53
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Vos užėjus į kino filmą nacionaline tematika („Emilija iš Laisvės alėjos“) bebaigiančio kurti režisieriaus Donato Ulvydo darbo kabinetą, į akis tuojau krinta šūkiai, įvairių spalvų kreidelėmis išrašyti ant sienos kabančioje rašomojoje lentoje: „Aš esu laisvė“, „Nebijok būti laisvas“, „Valdžia bijo tų, kurie nebijo“, „Laisvė nemiršta“... Būtent apie tai - apie lietuvių tautą, Lietuvos valstybę bei jų laisvę šiandien ir kalbamės su režisieriumi, sakančiu, kad metas nustoti painioti „valdžios“ ir „valstybės“ sąvokas ir įsisąmoninti, kad valstybė - tai kiekvienas iš mūsų.

 

- Nesijaučiate vienišu kovotoju šiandieną, kai daug madingiau kalbėti globaliai visuomenei apie globalias problemas?

- Tarp nūdienos kūrėjų pastebiu dvi tendencijas. Viena iš jų - kuomet menininkas kuria, norėdamas parodyti save, kita - kai jis siekia kuo tobuliau išpildyti kūrinį.

Jeigu menininkas kuria norėdamas parodyti save, pirmiausia ieško bruožų, kuriais galėtų išsiskirti - itin netikėtu siužetu, itin išradingai papasakota istorija, tuo, kas dar nebuvo rodyta, taip, kaip lig šiol dar nebuvo bandyta... Todėl ir jų kūrinių temos yra imamos iš visai kito maišo - taikomasi į visuotines socialines problemas, politines aktualijas...

O kai menininkas kuria it vėliavą nešdamas ne savąjį ego, o patį kūrinį, iškeliamos visai kitos vertybės, menininkui tuomet rūpi pati problema, pats įvykis, apie kurį ketina kalbėti, taip pat ko reikia, ko ilgisi ir kas norima pasakyti tą kūrinį sutiksiantiems žmonėms.

Kitaip tariant, jeigu nori sukurti kūrinį, paremtą nacionalinėmis, istorinėmis ar mūsų kasdienio gyvenimo vertybėmis, privalai išsirinkti tokio kalbėjimo vertą temą, nuolat tirdamas, kiek žmonėms tai reikalinga, kiek atliepia jų tikrovę, ką kūrinys pajėgus papasakoti apie istorinį laikotarpį, apie jo asmenybes, tikslus ir tiesas, kuriomis tos asmenybės kliovėsi...

Būtent taip kurdamas renkuosi savo kalbėjimo temas ir aš - pamirštu, paaukoju save kaip ego, kad papasakočiau tai, kas man ne kaip pripažinimo siekiančiam menininkui, o kaip žmogui yra svarbu. Apie tai, kas, numanau, ar bent jau norėčiau, kad būtų svarbu ir kitiems.

Kaip tik šitaip ir matau savo, kaip kūrėjo kelią. Nedirbu kūrėjo vardui, nedirbu savęs parodymui - dirbu kūriniui, siekdamas, kad jis taptų pajėgus atsakyti pats už save, kad neštų dvasinį krūvį, informaciją ir atspindėtų vertybes, kuriomis tikiu taip pat ir aš. Kad visa tai neštų tiems, kurie ims - ir ne taip jau svarbu, ar jie žinos, kas to ar kito kūrinio autorius.

Didžiausias komplimentas, kurį buvau gavęs po filmo „Tadas Blinda. Pradžia“, - filmą peržiūrėjusios ir apsiašarojusios JAV lietuvės žodžiai: „Žinot, man taip gėda pasidarė, kad gyvenu tik pati sau, kad nesu Lietuvoje ir jai nepadedu... Apsisprendžiau grįžti ir padirbėti savajai Tėvynei“.

Būtent dėl tokių akimirkų man ir norisi kurti. Ir „Emilijos“ scenarijų rašydami kalbėjome, kad didžiausia mūsų siekiamybė kuriant - kad kas nors, peržiūrėjęs šį filmą, prie mūsų prieitų ir tartų: „Žinot, nuo šiol aš labiau myliu Lietuvą“. Tikrai labai to norėčiau. Juk žmogus be Tėvynės, be savųjų šaknų yra niekas.

- Nemanote, kad nūdienos lietuviai savajai Tėvynei tiesiog piktdžiugiškai, tiesiog pavojingai abejingi?

- Nebūčiau toks kategoriškas. Pastebiu tokių, kurie išties keistai džiaugsmingai atsižada nacionalinio konteksto, manydami, kad to reikalauja globalus ateities pasaulis, pastebiu ir tokių, kurie Lietuvą myli tik atsietą nuo bet kokių tarptautinių kontekstų, kurie dėl visų blogybių kaltina ES ir nemano, kad Lietuvai su ja būtų pakeliui.

Pats esu viduryje tarp vienų ir kitų, sakydamas, kad turime rūpintis neprarasti savojo identiteto, mylėti savąją Tėvynę, tačiau, ginkdie, nedaryti to agresyviai, neatsiribodami nuo viso aplinkinio pasaulio.

Pavyzdžiui, prancūzai... Nors galbūt jie ir nekalba taip gerai angliškai, kaip mes, lietuviai, nepaisant to, jie yra labai ryški ES, taip pat ir savąją Tėvynę mylinti tauta. Jie puoselėja savo gimtąją kalbą, dievina savo vyną, sūrius ir savąją kultūrą, tačiau sugeba daryti tai taip, kad niekam nė į galvą nešauna jų pavadinti nacionalistais.

Reiktų ir mums išmokti tokio teisingo balanso, suprasti, kas išties mums yra svarbu. Globaliuose politiniuose žaidimuose mums svarbu būti stipriems, tad būti sąjungoje mums yra ir saugiau, ir naudingiau, bet nederėtų su ja tapatintis - yra juk ir kiti kontekstai, kuriuose jokiu būdu negalima pamiršti, kas tokie esame. Jeigu esi prancūzas - būk prancūzas, jei lietuvis - būk lietuvis. Gal futbolo rungtynėse mes ir nepajėgsime perrėkti prancūzų sirgalių ir žodis „Prancūzija“ tribūnose girdėsis garsiau nei „Lietuva“, tačiau tai juk nereiškia, kad už Prancūziją turime imti skanduoti ir mes. Privalome labiau nei už kitas „sirgti“ už savąją komandą, labiau nei kitas šalis - mylėti savąją Tėvynę, labiau nei kitomis tautomis didžiuotis savąja. Antraip - kas gi toks būsi? Vėjo blaškoma dulkelė, neturinti savo vietos. Visiškas niekas.

- Kaip tik menininkai savaisiais kūriniais, manau, ir turėtų stengtis stiprinti tą kiekvieno mūsų nacionalinį identitetą ir tuos visus mus tarpusavyje bei su mūsų Tėvyne Lietuva mus jungiančius saitus. Manau, to savąja „Emilija“ siekiate ir jūs?


- Įprastai valstybės turi savo strategijas, ugdančias patriotinius visuomenės jausmus. Įprastai tokiose strategijose būna numatytas vaidmuo ir meno sektoriui. Kokių akcentuojamų vertybių, kokių temų mums reikia? Kokių meilę Tėvynei ugdančių kino filmų, literatūros kūrinių mums reikia?.. Galima juk kalbėti ne vien istorine tematika - kad ir apie lietuvių liaudies menus ir išmintį, apie lietuviškas bites ir jų augintojus, apie lietuviškus sūrius...

Nesakau, kad menas turėtų virsti propagandos priemone, kaip šiuo metu yra Rusijoje, tačiau valstybė vis dėlto turėtų žinoti, kokias savybes ji norėtų įskiepyti savo piliečiams. Deja, Lietuva nei tokiais dalykais besirūpinančios institucijos, nei visuomenės patriotiškumą ugdančios strategijos neturi. Neva esame demokratiška šalis, todėl negalime užsiimti „valstybiniais užsakymais“. Sutinku, valstybinių užsakymų neturėtų būti, bet bent jau strateginius prioritetus ir kaži kokius lūkesčius savo kūrėjams valstybė, manau, privalėtų turėti.

Juk su visu tuo tiesiogiai susijusi Lietuvos emigracijos problema, nepasitikėjimo Lietuva, kaip gyventi tinkama šalimi, problema, gausybė kitų problemų, kurias reikėtų spręsti valstybiniu mastu, o jos tiesiog paliktos savieigai.

Nemanau, pavyzdžiui, kad JAV valstybė reglamentuoja, kiek kartų jų kino režisierius savo filme turi parodyti JAV vėliavą arba vienaip ar kitaip deklaruoti meilę savajai šaliai. Todėl, kad ten jau yra per šimtmečius susiformavusi tradicija - amerikiečiams patiems jau yra svarbu apie tai kalbėti - jų patriotizmas turi nusistovėjusias saugos ir ugdymo gaires.

Kai tokios gairės atsiras Lietuvoje, valstybei savųjų pageidavimų išsakyti taip pat nebereikės, tačiau pasirūpinti tokių gairių atsiradimu kiekvienai, o ypač jaunai, patirties stokojančiai ir neretai suglumusiai valstybei, manau, būtina.

- Sužinojęs, kad į masines „Emilijos“ filmavimo scenas neatlygintinai filmuotis užsirašė du tūkstančiai savanorių - kelis kartus daugiau, nei reikėjo filmavimams, pamaniau, kad Lietuvos žmonės patriotinio santykio su Lietuva yra visuotinai pasiilgę.

- Tą pastebėjau jau ir filmuodamas „Tadą Blindą“. Kai tu žmogaus prašai ne paslaugos, o siūlai drauge atstovauti idėjai, kuria ir pats tiki, - jis su džiaugsmu sutinka. Krepšinio aistruolių juk taip pat samdyti nereikia. Lietuvos žmonės išties išsiilgę pagaliau padaryti kažką gražaus ir tauraus ne dėl kieno nors naudos, o tik todėl, kad tai jiems patiems svarbu. Tai darydami jie jaučiasi ne samdiniais, ne pavaldiniais ar paliepimų vykdytojais, o bendrininkais, kaip bendrininkais visi kad jautėmės 1989-aisiais, susiėmę už rankų Baltijos kelyje.

Taip, žmonių minios „Emilijos“ filmavimo metu ėjo Laisvės alėja ir šaukė: „Lietuva bus laisva!“ Jie šaukė ne tai, ką jiems liepėme, jie tai dar nė kiek ne vaidindami - jie elgėsi nuoširdžiai ir skandavo tai, kuo tiki. Regint tą vaizdą nugara man bėginėjo šiurpuliukai, o akys paplūdo ašaromis. Iš žmonių į mane sruvo neįtikėtai galinga energija. Visa tai patyręs jau niekad negalėsiu sakyti, kad Lietuvoje nesama patriotų ir kad lietuviai nemyli savosios Tėvynės.

- Apie tai kaip tik ir byloja šūkiai, išrašyti ant jūsų darbo kabineto sienos?

- Jeigu šūkiu pataikai žmonėms į širdį, tas šūkis tampa jų pačių šūkiu. Kai šaukiu: „Aš esu laisvė“ ar „Valstybė esu aš“ - noriu, kad girdintieji tai išgirstų ir įsisąmonintų. Kad sušuktų: „Valstybė ir laisvė taip pat esu ir aš!“

- Kitaip tariant, labiausiai ko šiandien lietuvių tautai stinga - bendrystė, žvelgimas ir žengimas viena bendra kryptimi?

- Vienareikšmiškai taip. Ir dar viena didžiausių kliūčių visiems nuoširdžiai imtis darbuotis savo valstybei - nesupratimas, kas ta valstybė yra. Visuomenės sąmonėje yra pavojingai susimaišiusios sąvokos „valstybė“ ir „valdžia“. Manau, labai svarbu kuo greičiau įsisąmoninti, kad valstybė pirmiausia yra kiekvienas iš mūsų. Taip pat mes - kiekvienas mūsų - esame ir tos vadinamosios valdžios valdžia. Todėl, užuot nuleidę rankas ir kaltinę valdžią dėl valstybės bėdų, nepamirškime, kad niekas kitas, tik mes patys turime galios tą valdžią pakeisti arba jos siekti patys.

Todėl šios takoskyros siūlyčiau mokytis pradedant nuo, ko gero, dažniausiai mūsų erdvėje skambančios frazės modifikavimo - kiekvienąkart užsimanę ištarti žodžius: „ak, kokia niekam tikusi mūsų valdžia“ arba „ak, kokia bloga mūsų valstybė“, visad turėtume tarti: „ak, koks abejingas, neveiklus ir niekam tikęs esu aš“.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (8)

  • AUDRONE 2016 rugpjūčio mėn. 30 d. 14:58:57

    Ačiū - nuostabus interviu! Laukiame filmo premjeros! PAGARBA
    Režisieriui!

  • oo 2016 rugpjūčio mėn. 30 d. 09:42:31

    tu tik valstybes gyvenimo esme

  • Neaiški kalba 2016 rugpjūčio mėn. 29 d. 17:41:53

    Velia velia kažką, nėr aiškios minties, lozungai, ant galo meta - patys
    kalti...

  • Kęstas 2016 rugpjūčio mėn. 29 d. 04:08:12

    Valstybė priklauso piliečiams. Visur, bet ne Lietuvoje. Kas pasidarė su
    Lietuvos pilietybe?
    Meilė savo šaliai yra prigimtinė ir ji niekur neišnyksta. Visai kas
    kita yra pilietybė. Ji nėra prigimtinė. Kodėl? Todėl, kad ponai
    galėtų ją atimti, kada panorėję. Savotiškas mirties bausmės
    pakaitalas. Lenkai neatiminėja? Lenkų daug. O lietuvius specialiai jau
    baigiam išnaikinti (trečdalis emigracijoje), kad niekas netrukdytų
    Lietuvos turtuoliams gyventi Londone, nesibijant, kad kas nors Lietuvoje
    atims jų turtus.
    Daugiau apie tai, guglinant žodžius: mokslas-studijos-ekonomika.

  • tavo 2016 rugpjūčio mėn. 28 d. 11:48:14

    teplionėms ant sienų ir sapalionėms apie gyvenimą, jo prasmę ir tokius
    pamąstymus, gali Tau padėti tik ,,sandra,,. Matai kiek ten nuliukų ir
    skaičiukų. Naudokis proga.

  • sandrana 2016 rugpjūčio mėn. 28 d. 11:27:05


    Jums reikia pinigų skolinimo tarp individų susidoroti su finansiniais
    sunkumais, kad pagaliau išeiti iš aklavietės, kad sukelti bankai. Miss
    sandrana įmonė gali padaryti paskolą suma, kurią reikia ir su
    sąlygomis, kad padarys jūsų gyvenimą lengviau.
    Mes siūlome € 10.000 5.000.000 € už kurios grąžinimo terminas yra 5
    metus 25 metų, esant 2% per metus greičiu. Jūs galite susisiekti su
    manimi:
    sandrana_credito@hotmail.com

  • nana 2016 rugpjūčio mėn. 28 d. 11:02:39

    banalūs tie šūkiai, jau pertransliuoti šimtus kartų

  • Mix 2016 rugpjūčio mėn. 28 d. 10:53:33

    Pritariu gerb. režisieriaus mintims ir suprantu jo išgyvenimus. Ačiū
    kad Jūs esate, linkiu sėkmės ir ateityje.

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • KREPŠINIS: Turkijos vyrų krepšinio čempionato antrosiose ketvirtfinalio rungtynėse penktadienį Bandirmos „Banvit“ komanda, kuriai atstovauja Gediminas Orelikas, namuose 70:74 nusileido Stambulo „Darussafaka Dogus“ ekipai.
  • SUSITIKIMAS: penktadienį Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis susitiko su Latvijos Saeimos Pirmininke Inara Murniece aptarti aktualių dvišalio ir regioninio bendradarbiavimo stiprinimo klausimų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
jogle rugsejis

Ar policija piktnaudžiauja viešaisiais pirkimais?

balsuoti rezultatai

Ar skaitmenizuojamos paslaugos didina socialinę atskirtį?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +8    +10 C

   +5   +7 C

 

   +10   +13 C

   +16   +18 C

  +17  +20 C

 

   +19  +26 C

    7-12 m/s

     1-5 m/s

 

      2-7 m/s

USD - 1.1196 PLN - 4.1830
RUB - 63.7967 CHF - 1.0888
GBP - 0.8719 NOK - 9.4018
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12