respublika.lt

2017 gegužės 28, sekmadienis

Rašytojas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras S.Šaltenis: Kuklus ir praktiškas būdas siekti laimėsnuotraukos (6)

2017 vasario mėn. 26 d. 07:50:08
Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Jėzus išvarytas iš Europos mokyklų. Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, pagaliau ir Europoje ar pakeliui į ją krikščionys žudomi ir šiandien. Tokios informacijos ypač padaugėjo pastaraisiais metais musulmonų srautams veržiantis į Europą. Regis, simptomiška, kad būtent dabar pasirodo režisieriaus Martino Skorsezės vaidybinė juosta „Tyla“, pasakojanti apie XVII amžiuje katalikų persekiojimą Japonijoje, regis, ir lietuvių rašytojo, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Sauliaus Šaltenio romanas „Basas ir laimingas“ apie šv.Brunono misiją į Lietuvą XII mūsų eros amžiuje išleidžiamas panašiu laiku ne šiaip sau.

 

„Pasaulis ritasi velniop, ir viena, kas mums lieka - tik tikėjimas, kad kada nors, galbūt, mus kažkas išgelbės ir viskas vėl stos į savo vietas“, - sako M.Skorsezė. Ką sako Saulius Šaltenis, aiškinantis šia knyga tesėjęs draugui duotą pažadą ir ja išpažinęs basų kojų jausmą: „Jaunystėje, kai dar nieko nežinojau apie šv.Brunoną, basakojį arkivyskupą, kaime, iki užšaldavo ežeras ir nebegalėdavau maudytis, vaikščiodavau basas. Tas nepamirštamas nuo šalnos pakąstos žolės per padus iki sielos persmelkiantis jausmas staiga lyg nušvietė 1009-ųjų kelią į nekrikštytų lietuvių žemes“...

- Jūsų prisiminimas apie šviesaus atminimo kino ir teatro aktoriaus Petro Steponavičiaus (2015 metais mirusio Čikagoje) paliktą „užduotį“ - parašyti knygą apie šv.Brunoną leidžia spėti, kad ši tema jo draugijoje buvo gvildenta ir galbūt ne kartą. Kodėl, kokiame kontekste jam (jums?) parūpo ši istorinė asmenybė ir kuo ji patraukė jus?

- Aktorius Petras Steponavičius - entuziastingas žmogus, talentinga asmenybė. Jis ir jo draugai buvo užsimoję sukurti filmą apie Šv.Brunono kelionę į Lietuvą 1009 metais. Aktorius atvyko iš Čikagos ir pareiškė man, kad tik aš, girdi, - niekas kitas nesugebės talentingai parašyti apie Šv.Brunoną, kad toks darbas tik mano jėgoms. Kodėl aš? Gaila, dabar juk niekas nerengia tokių varžybų kaip viduramžiais, kai kunigaikštis Karolis Orleanietis lyg kaulą pulkeliui poetų mestelėjo temą: „Iš troškulio aš mirštu prie šaltinio...“, ir poetas, valkata ir vagis Fransua Vijonas sukūrė nemirtingą baladę. Ir visiems buvo aišku, kuris poetas geriausias.

- Tiesą sakant, lietuvis, kurio pasąmonės kloduose, matyt, dar esama pagoniškosios kultūros liekanų, Šv.Brunoną sieja tik su Lietuvos vardo paminėjimu rašytiniuose šaltiniuose; jis net nežino, kaip katalikų vyskupą, ėjusį krikštyt Lietuvos, reikėtų vertinti - žiūrėti kaip į draugą ar nedraugą? Jums buvo iškilusi tokia dilema?


- Per ketverius metus rašant knygą, keliaujant su arkivyskupu Brunonu į lietuvių žemes, jis man tapo gerai pažįstamu ir artimu draugu. Šitas šventasis juk ne ugnim ir kalaviju, kaip kryžiuočiai, lenkė krikštui lietuvių sprandus, o ėjo apsiginklavęs tik savo karštu tikėjimu, herojišku entuziazmu, su didele utopine svajone matyti visą pasaulį krikščionišką, be tarpusavio karų. Galima tik įsivaizduot, kokia dabar būtų Lietuva, jeigu arkivyskupo Brunono krikšto misija būtų sėkminga, jeigu krikščionybė gerokai anksčiau būtų pas mus įsitvirtinusi...

- Kodėl romane „Demonų amžius“, kuris pristatomas kaip „šėtoniškų ideologijų amžiaus kronikos“, manevruojate atsisakydamas konkrečių vardų (nors visi jame įskaito poetės S.Nėries likimą), o romane „Basas ir laimingas“ nebeprisidengiate išgalvotu personažu? Gal pastaroji istorinė distancija palankesnė fikcijai, t.y. fantazijoms?

- „Demonų amžius“ - ne dokumentinis kūrinys, rašiau apie Poetę (apie prievartą, menininkų gundymą, laužymą mūsų kruvinuose Rytų Europos pakraščiuose, neminėdamas ir Lietuvos vardo.). Sovietų laikais prirašyta šūsnys visokių neva dokumentinių pasakojimų apie S.Nėrį. Skaitai ir, pavyzdžiui, sužinai, kad didžiausias poetės džiugus rūpestis buvo išsirinkti suknelę tai makabriškai kelionei į Maskvą „Stalino saulės parvežti“. Arba ką sužinome apie tragišką poetės dramą vien pritvodami ją „išgamos“ ir kitokiais epitetais? Estai, latviai, rumunai ar bulgarai „Demonų amžiuje“ lengvai atpažintų savus menininkus, savas išprievartautas salomėjas. O romane „Basas ir laimingas“ rašiau apie vieną konkretų šventąjį - arkivyskupą Brunoną ir mūsų brangius senuosius protėvius.

- Tąsyk kyla klausimas, kas tikra romane, kas išgalvota. Esama epizodų, kai fizinį, materialų pasaulį tarsi perveria Kitos tikrovės paliudijimas. Jei knyga - rašytojo sielos atspindys, gal ji išduoda ir jo paties nekasdienišką santykį su metafizika?

- Sovietų kariuomenėje sužinojo, kad aš - rašytojas, ir norėjo užkrauti užduotį parašyti apie jų šventąjį - vokiečių paimtą į nelaisvę rusų kareivį, ir kažkodėl ne šiaip, kaip įprasta, tardant pakankintą, o lyg Jėzų, nukryžiuotą blindaže. Parodė net gražią prakartėlę su ta vaizdinga nukryžiavimo scena ir tuščią kasdien idealiai paklojamą to šventojo didvyrio lovą... (Dabartinė rusų televizija paskelbė apie ukrainiečių fašistų nukryžiuotą rusų berniuką: ir melas, propaganda nori pridengti savo begėdystę religinėmis aliuzijomis, jaudinančiu „metafizikos“ rūkeliu). Šita jau antroji mano gyvenime „užduotis“ - sukurti šventojo paveikslą, žinoma, tapo man brangi, artima ir atvėrė galimybes „nekasdieniškam santykiui su metafizika“. Žinoma, kiekvienas rašytojas palieka įkalčius, kažką atspaudžia arba išgleizoja savo knygose - savo kompleksus, kvailumą ar išmintį, drumzlinas sielos sutemas ar šviesą.

- Turėdama tai mintyje klausiu, kaip manote, ar tik sutapimas, kad jūsų knyga pasirodo tuo pat metu, kaip ir M.Skorsezės juosta „Tyla“ apie krikščionių persekiojimą senovės Japonijoje?


- Nemačiau to filmo, ačiū, kad priminėt, būtinai lėksiu žiūrėti M.Skorsezę. Nedažnas malonumas yra mėgautis talentingų menininkų darbais. Ką tik grįžau iš Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Bado meistras“. Salė Meno forte mažytė, kukli, bet koks galingas, tikras teatras! Kokia įspūdinga aktorė Viktorija Kuodytė!..

- Vakarų civilizacijai apibūdinti šiandien turbūt tiktų jūsų citata iš knygos: „Dievas paliko mane. Dievas pasijuokė. Nepakeliama bedievystė, tuščias dangus, tuščios erdvės...“ Koks jums šitas pasaulis be tikėjimo?


- Šitas pasaulis man gražus, ir juo daugiau metų gyvenu, juo labiau jo grožį jaučiu. Visi žmonės - įstabūs Dievo sutvėrimai - tikriausiai yra tikintys, tik dažnai gal šito nežino, gal gyvena lyg nesuvokdami, kad turi ir nemirtingą sielą?

- Puiki metafora iš jūsų knygos „Mes gi ir varpą, ir vargonus tempiam, nepaliekam, nors labai vargstam, nors dar nėra bažnyčios. Dar juk nežinom, kur bus bažnyčia. Bet jeigu neneštumėm, paliktumėm varpą, tai netikėtumėm, kad pastatysim bažnyčią?“ nenoromis susisieja su peripetijomis Lietuvoje. Pagalvoji net, gal mes nė nežinome, kur mūsų Bažnyčia, ir užtat daug ką išmėtom pakeliui?..

- Šituos vaikiškai paradoksalius žodžius sako tokia šiurkščių bendrakeleivių kekše, paskui šventąja mergele vadinta Dotė. Ir Jėzus yra juk paradokso Dievas. Ir mūsų Kovo 11-osios nepriklausomybė, ir Sausio 13-oji, kai beginkliai žmonės sutrikdė, nugalėjo šarvuotą agresorių, yra didysis stebuklingas Lietuvos paradoksas. Tada dangus, atrodė, tarytum buvo nusileidęs visai arti žemės. Dabar dangus vėl savo vietoj.

- Tiesa yra ten, kur tikėjimas, parašyta knygos ištarmėje. Siužeto audinys tarsi patvirtina: tikėjimas yra meilė. Pagal logikos formulę išeitų, kad meilė yra tiesa... Kas tikėjimas yra jums, rašytojau?

- Tikėjimas reiškiasi keisčiausiais būdais: štai papasakojo man, kaip vienas vargšas, uolus tikintysis, supykdytas mano kūrybos, degino mano knygą ir, girdi, aiškiai matė, kaip ji šokinėja ugnyje. O, siaube siaubeli, ir kas gi į mano knygas bus sulindę! Bet toks tikėjimas su knygelių deginimais visai nepavojingas ir niekam, net „Tyto alba“ leidyklai žalos nedaro. Baisu, kai kas nors ima ir didesnei Dievo garbei ką nors išsprogdina ar smagiai pasivažinėja, sunkvežimiu įsirėžęs į žmonių minią.

Mano tėvas, pragyvenęs beveik šimtą metų, suprato, kad tikrai laimingas žmogus yra mylintis ir tikintis. Šita jo tokia paprasta, kaip kvėpavimas išėjus į sodą po pirmųjų šalnų vaiskiu oru, mintis iškalta ir ant jo kapo kryžiaus. Toks kuklus ir labai praktiškas būdas siekti laimės, gyvenimo pilnatvės niekam nekelia grėsmės ir nepatogumų.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (6)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • KREPŠINIS: Turkijos vyrų krepšinio čempionato antrosiose ketvirtfinalio rungtynėse penktadienį Bandirmos „Banvit“ komanda, kuriai atstovauja Gediminas Orelikas, namuose 70:74 nusileido Stambulo „Darussafaka Dogus“ ekipai.
  • SUSITIKIMAS: penktadienį Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis susitiko su Latvijos Saeimos Pirmininke Inara Murniece aptarti aktualių dvišalio ir regioninio bendradarbiavimo stiprinimo klausimų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
jogle rugsejis

Ar policija piktnaudžiauja viešaisiais pirkimais?

balsuoti rezultatai

Ar skaitmenizuojamos paslaugos didina socialinę atskirtį?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +8    +10 C

   +5   +7 C

 

   +10   +13 C

   +16   +18 C

  +17  +20 C

 

   +19  +26 C

    7-12 m/s

     1-5 m/s

 

      2-7 m/s

USD - 1.1196 PLN - 4.1830
RUB - 63.7967 CHF - 1.0888
GBP - 0.8719 NOK - 9.4018
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12