Juokdariui leista pašiepti net karalių. Bet esti laikų, kai humoras virsta didele, itin veiksminga jėga, auklėjančia visuomenę, padedančia aptikti ir pažaboti valstybėje visuotinai įsigalėjusias ydas, išverčia iš patogių kėdžių funkcionierius, ir esti kitokių laikų - kai gyvenimas valstybėje tampa taip graudžiai juokingas, kad net ir juokauti tampa nesmagu.
Kaip sekasi žiebti šypsenas žmonių veiduose šiandien, klausiame humoristo, satyriko, ko gero, ilgiausią juokavimo raštu darbo stažą turinčio Lietuvos rašytojo, keturiolikos knygų autoriaus Jurgio GIMBERIO.
- Kai politikai gąsdina liaudį, kad mokesčiai bus nepakeliami, duona neįperkama, kai kurių profesijų atstovams, pavyzdžiui, duobkasiams, tai reiškia optimistines prognozes - daug darbo bus. O kada humoristui palankiausia dirva juokauti? Kai valstybė klesti ar kai merdi?
- Humoristų visokių esama, todėl ir į šį klausimą kiekvienas atsakytų skirtingai. Man atrodo, kad humoristo paskirtis ar likimas nėra reaguoti į padėtį valstybėje. Humoristui bet kokioje valstybėje gyvenant, bet kokiai padėčiai esant užduotis išlieka ta pati - užkrėsti žmones šypsena. Nemanau, kad mano reikalas yra kurti valstybę, tvarkyti, kas nesutvarkyta, badyti pirštais į tiesiog juodojo humoro perlais besisvaidančius politikus, teisėtvarkos pareigūnus, ministrus... Nematau prasmės. Humoristus, pašiepiančius politikus, televizorių ekranuose juk matome kasdien - ir kas nuo to keičiasi? Juk juokiamasi jau dvi dešimtis metų vis iš tų pačių ydų - kvailumo, nesąžiningumo, godumo, korumpuotumo, puikybės, keičiasi tik išjuokiamųjų pavardės. Bet ne dėl humoro poveikio keičiasi - tik dėl kadencijų kaitos. O aš jau liežuvį nudėvėjau kalbėdamas apie lietuviškąsias televizijas, apie humoro laidų kokybę, o kas gi keičiasi? Galiausiai susidaro įspūdis, kad kuo blogiau mes gyvename - tuo geriau mes gyvename. Štai televizijos humoristai, neva aštriai išjuokiantys valstybės negeroves. Jie juk iš tų išjuokimų gyvena - gauna solidžius atlyginimus. Vadinasi, tas humoras ir išjuokiamiesiems tinka. Argi taip turi būti? Argi tokia turi būti skomorocho dalia? Tikras humoristas turi išlikti skurdžius, o ne draugauti su savo personažais ir virti drauge tą pačią košę. Bent jau aš tik tokiais tikiu. Dabar apie televizinius juokautojus sakoma: gerbiamas satyrikas. Bet juk pati šių žodžių samplaika yra neįmanoma - jeigu gerbiamas, tai koks gi jis tuomet satyrikas?
- Kai valstybėje Seimas, ministrai, visas politinis elitas - juokdariai, humoristui turbūt labai sunku su jais konkuruoti?
- Pasakyti ką nors juokingiau, nei jie pasako rimtais veidais - labai sunku, o kitą sykį - neįmanoma. Kaip tik todėl ir nekonkuruoju. Jie juokauja įstatymais, potvarkiais, politiniais žingsniais, o aš stengiuosi juokauti amžinosiomis temomis, pernelyg nereaguodamas į nūdienos aktualijas. Žinoma, negaliu susivaldyti ko nors nebrūkštelėjęs apie šildymo sezoną, tačiau... Esate susipažinęs su žydišku humoru? Jų anekdotuose nėra gausu politikos, konkrečių asmenų pavardžių. Jie juokauja tarsi buitiniame lygmenyje, pokšto toli nė neieškodami, išskeldami jį iš paprastų kasdienių situacijų, žmonių santykių, kurie klostosi nepriklausomai nuo santvarkų ir valdančiųjų partijų. O tarp eilučių pasako gana daug - ir apie politiką, ir apie valstybės tvarką. Man tinka toks humoras.
Suprantat, aš juokauju žmonėms - plačiosioms masėms. O jei sumanyčiau rašyti feljetoną - jis jau būtų su tikromis pavardėmis, tikrais skaičiais, faktais. Tokiu atveju manasis adresatas jau būtų konkretus - teisėsaugos pareigūnai, o dirbti turėčiau kaip koks seklys - medžioti informaciją. Rusai turi tokį posakį: „Jeigu yra žinoma, kas ir kodėl yra blogai, tai - jau beveik tas pats, kas gerai“. Taigi.
Daugeliui prisimenančių sovietinius laikus ir anuometinę humoro galią atrodo, kad ir šiandien užtektų ką nors išjuokti ir padėtis pasikeistų. Tiesiog neturiu ramybės dėl temų mano rašiniams siūlytojų - kiekvienam į absurdiškai komišką situaciją mūsų valstybėje patekusiam žmogui atrodo, kad aš apie jo nutikimą turėčiau rašyti humoreską. Nematau prasmės.
- O sovietiniais laikais tuojau pat būdavo „kapojamos“ humoreskų personažų galvos?
- Tiesą sakant, nelinkėčiau Lietuvai, kad ir vėl sugrįžtų tokios humoro galios ir silpnybės. Normalioje valstybėje sukčiais, apsimelavusiais pareigūnais, vagimis, išdavikais ir visais kitais nusikaltėliais turi užsiimti daug efektyvesnius darbo metodus ir galias turinčios institucijos nei humoristai.
Sovietiniais laikais nebuvo galima juoktis iš pačios tarybų valdžios, o vis dar pasitaikančius trūkumus žengiant į komunizmą buvo ne tik leidžiama, bet ir skatintina išjuokti. Štai anuomet išties po vienos kitos linksmos publikacijos lėkdavo stambių funkcionierių galvos. Tikrai nežinau, bet anais laikais gal yra kam skaudėliau sudavusi ir manoji plunksna.
- O iš ko nebūtų galima juoktis dabar?
- Kad būtų iš ko nors draudžiama juoktis - nemanau. Nors, jei būčiau linkęs juokauti tautinių ar seksualinių mažumų temomis, gal ir atsirastų keblumų. Nežinau. Laimė, man nė nesinori juokauti tomis temomis.
Tačiau esti ir asmeninės nuostatos, moraliniai, etikos rėmai. Na, pavyzdžiui, paprastas žmogus netenka darbo. Iš ko čia juoktis? Graudu. O tarkim, netenka posto smarkiai prisikiaulinęs aukštas pareigūnas. Nereikia skubėti juoktis. Nes po to jis kreipiasi į teismą ir po metų jam priteisiamos šimtatūkstantinės sumos dėl darbo netekimo. Ar tai juokinga? Jokiu būdu - tai labai liūdna. Taip pat iš kančios, iš skurdo, iš emigracijos problemų negaliu juoktis. Tiesiog nenoriu. Manau, kad iš žaizdų nedera juoktis - jas reikia rimtai gydyti.
Man patinka lengvas juokas. Be pamušalo. Be po juoku paslėptų graudžių ir skaudžių dalykų. Kai žmonės ima nuoširdžiai kvatotis visa gerkle - ir man pačiam gyvenimas tampa šviesesnis, malonesnis. Tada jaučiuosi reikalingas. Juokas yra viena iš žmogaus palaimos būsenų. Šviesi ekstazė. Apgirtimas, praplaunantis sąmonę, padedantis atsipalaiduoti, išsivaduoti iš slogių emocijų.
- Sakote, tikras humoristas privalo išlikti skurdžius. O jums pavyko?
- Nors Kaune esu apdovanotas visomis įmanomomis literatūrinėmis premijomis - daugmaž pavyko. Ir džiaugiuosi dėl to. Nes esu šventai įsitikinęs, kad humoristas nėra profesija, nėra amatas. Tai greičiau jau būsena, ištikusi žmogų. Nesakau, kad tie, kurie juokauja pagal užsakymą, sukčiauja, bet man, kaip žiūrovui ir kaip mokesčių mokėtojui, taip atrodo. Todėl savąją laisvę juokauti ir savąjį skurdą branginu. Man visai simpatiškas ir Rolando Kazlo pajuokavimas. Jis kažkuriame interviu yra sakęs: „Kai man naujo buto prireikia ar naujo automobilio, tik tuomet einu dirbti į televiziją“. Štai taip - puiku, tik aš nemokėčiau ir šitaip dirbti. Suprantat, nieko negaliu sukurti, „nes reikia“. Galiu tik - „nes noriu“.
- Kaip apskritai vertinate dabartinės Lietuvos humoro būklę?
- Išnykus humoro poveikiui palengva išnyko ir humoristai. Iš juokaujančiųjų raštu gal jau tik Juozas Erlickas, aš, dar vienas kitas ir beliko. Dabar kaži koks pereinamasis laikotarpis, kuriuo turi atsirasti nauji juokavimo kanonai ir sunokti nauji humoristai. Keista, kaip galėjo atsitikti, kad atgavus Lietuvos nepriklausomybę kitą dieną žlugo „Šluota“, visi humoro kampeliai laikraščiuose, knygų tiražai ir visa kita? Turbūt tai gamtos kataklizmas?..
Dabar madingas piktas ir purvinas juokas. Na, ir primityviausi pokštai apie antrąjį galą. Visa, kas subtiliau, sudėtingiau, šiandien neturi paklausos ir terpės. Manau, kad mums reikia vidujai išlaisvėti, subręsti. Pasižiūrėjęs į lietuvių tautosaką, randu daug ir gero humoro. Bet kažkada mes užgesome. Matyt, tada, kai ėmėme juokauti kryptingai.
Aš už tai, kad lengva širdimi juokautume, kad be piktdžiugos ir be nuoskaudos juoktumės. Bet įskaudintas ir išerzintas žmogus šitaip juoktis nesugeba, o taip juokauti nenori. Tokį juoką mums dar reikia užsigyventi.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
