respublika.lt
e3

Rašytojas, filosofas Vytautas Martinkus: jei atsisakai šaknų, tai kas tada esi? (24)

2018 spalio mėn. 01 d. 07:52:44
Irena BABKAUSKIENĖ

Dešimt žymių Lietuvos rašytojų, aktorių prieš tris dešimtmečius viešu laišku kreipėsi į sovietų valdžią Maskvoje ragindami grąžinti lietuviškus vietovardžius Mažojoje Lietuvoje, po karo atitekusioje Rusijos Federacijos respublikai. Šiandien į paribius gujama ir niekinama jau pati lietuvių kalba, sakoma, kad jai skiriame per daug dėmesio. Ir ne kur kitur, o Lietuvoje. Visuomenės vertybių sistema apversta aukštyn kojomis, sako rašytojas, filosofas, profesorius Vytautas MARTINKUS.

 

- Buvote tarp tų 10-ies Lietuvos kultūros atstovų, kurie 1988 metais pirmąkart išdrįso viešai prabilti apie senųjų baltiškų vardų sugrąžinimą Kaliningradu tapusiame Karaliaučiaus krašte. „Tolminkiemis turi likti Tolminkiemiu, o ne Čistyje Prudy“ - rašėte viešame laiške, kurį išspausdino Sovietų Sąjungos leidinys „Literaturnaja gazeta“. Kuo baigėsi ši istorija?

- Tarp tokių garbingų klasikų (J.Avyžius, J.Baltušis, A.Maldonis, D.Banionis, M.Sluckis, A.Inozemcevas ir kiti - red.past.) atsiradau turbūt dėl to, kad tuo metu buvau Rašytojų sąjungos pirmininkas ir tos pareigos mane įpareigojo, kažkaip išsviedė į šitą visuomeninių politinių įvykių sūkurį. Aš negaliu prisiimti ir tos drąsos, ir tos iniciatyvos, bet dėl Tolminkiemio, kaip ir dėl kai kurių kitų kultūros įvykių, ypač literatūros kultūros įvykių, Rašytojų sąjunga tada buvo tikrai drąsi. Ir drąsi turbūt dėl to, kad mūsų balsas, šiandien tai skamba šiek tiek keistokai, tada buvo svarus. Tos pavardės daug reiškė - kitaip nei šiais laikais. Dabar literatūros ar teatro žmogus gal ir gerbiamas savo gerbėjų būryje, bet visuomenėje jo statusas yra gerokai sušlubavęs.

Grįžtant prie Tolminkiemio klausimo, mes tada jautėme pareigą rūpintis vietovardžių, ir ne tik vietovardžių, bet ir paties Tolminkiemio, kaip kultūrinio-dvasinio, istorinio ir architektūrinio paveldo, išsaugojimu. Žinoma, sunku buvo ką nors pralaužti, pakeisti, nes kai bandai atstatyti jau pakeistus vietovardžius, tai lyg ir griauni rusifikacijos sistemą. Kadangi sistema rėmėsi Stalino ir kitų anų laikų vadų įtvirtinta prielaida, kad Karaliaučius iš senų senovės yra slaviškas, kad jis turi priklausyti Rusijai, o ne Prūsijai ar Vokietijai, tai sugriauti šitokį mąstymą turbūt buvo ir neįmanoma. Bet vis dėlto tai buvo svarbu - pats tas vertybinis kalbėjimas, bandymas kažką pakeisti.

- Anuomet etninis kultūrinis paveldas buvo vertybė. O šiandien?

- Iš esmės ir liko, tačiau, deja, visuomenėje vyrauja primityvokas vertybių pasirinkimas. Labai dažnai vertybės mums tik „matomos“, kas įvardijama kaip pinigai, daiktai, karjera. Visi tie dalykai, kurie iš tikrųjų nėra vertybių esmė. Nes tikroji vertybė yra kažkas, ką reikia padaryti, ką reikia pasiekti, ką reikia išsaugoti. Dvasingas siekis, kuris produktyvus. Nors mes gyvename neoliberalioje santvarkoje, nemanau, kad pinigų, kad ir verslo, darymas, yra bet kurios visuomenės, bet kurios valstybės, taip pat ir Lietuvos pagrindas. Jei mes susiauriname vertybių sampratą iki daiktiškumo, iki to medžiagiškumo, tai mes sugrįžtame į pačią civilizacijos pradžią. Ir jei tie pinigai, tie materialūs dalykai mums reikalingi, tai jie turi būti kaip priemonė, o ne kaip kažkoks tikslas, ne kaip rezultatas. Kultūrinių dvasinių vertybių struktūra sudėtinga: pažintinės, religinės, estetinės, politinės, ekonominės, tautinės ir kitokios. Reikia perprasti jų hierarchiją.

Manau, anais laikais, nuo kurių mes pradėjome pokalbį, kaip bebūtų paradoksalu, bent jau dalis visuomenės prioritetą vis dėlto atiduodavo dvasinėms vertybėms. Prisiminkime per naktį prie knygynų stovėjusias eiles, arba laiką, kai negalėdavai gauti bilietų į teatrą, koncertą.

- Kaip jums atrodo, ar vertybių visuma, kurią vadiname tautine tapatybe, šiandien vis dar aktuali?

- Tas supaprastintas požiūris į vertybių pasaulį mus tiesiog atskiria nuo dvasinių vertybių pradmenų, jų šaltinių. Nejučiomis atskiria nuo gimtosios vietos, išvietina, kaip dabar sakoma, siūlo mums važiuoti bet kur ir ieškoti tos Tėvynės ar mums rūpimos gyvenimo vietos, kur mums daugiau moka, ar kur mums geresnis pragyvenimas. Kaip sako Arvydas Juozaitis, tas neoliberalizmas mus išvaro iš Lietuvos, kai Lietuva yra tik ČIA, ir tegali būti tik čia.

Neoliberalus vertybių perkainojimas mums bando įrodyti, kad ir lietuvių kalba nėra jau tokia prigimtinė vertybė. Man, kaip rašytojui, neapsiverčia liežuvis ką nors pasakyti prieš lituanistiką apskritai ir prieš lietuvių kalbą kaip mūsų vertybę, kuri yra įrašyta Konstitucijos preambulėje. Kai atsiverti Konstituciją ir skaitai pirmuosius sakinius, ten įrašyti tokie dvasiniai dalykai: ir kalba, ir papročiai, ir ta žemė, kurioje mes turime teisę laisvai gyventi. Tai yra vertybės kaip tikslai, kurių mes turėtume siekti, jų neturėtume pamiršti. Tai yra mūsų strategijos, vedančios mus tinkama kryptimi. Dabar šitos strategijos yra pažeidžiamos.

- Pirmiausia į paribius stumiama lietuvių kalba...

- Aš 25 metus dirbau Edukologijos universiteto Lituanistikos fakultete. Prieš dvejus metus to fakulteto neliko, kaip ir atskiros Lietuvių literatūros katedros. Šiandien, kaip žinome, neliko ir paties universiteto. Bet galime minėti senąjį Vilniaus universitetą, kurio Filologijos fakultete taip pat nebeliko Lietuvių kalbos instituto. Liūdna, nes tiek žmonių, ir ne viena karta saugojo ir stiprino lietuvių kalbą, o dabar, deja, lyg burtų lazdele mostelėjus, jos prestižas griūva. Ir mostelėjo tie, kurie, mūsų vertybių piramidę apvertę aukštyn kojomis, sako, kad mums svarbiausia yra kiti - ekonominiai, politiniai, itin liberalūs - tikslai ir kad mes turėtume tik jų siekti. Keista, kad mes šitaip nusigyvename - kultūros vertybių sistemoje turėtų būti saugoma klasikinė jos struktūra.

Į neoliberalizmą pasukusiai visuomenei vadovauja ekonomistai, kuriems viskas galima, kurie dėl pelno viską pasiruošę padaryti. Ir politikai, kurie tik ir aiškinasi tarpusavyje, kas geresnis, arba kas geriau Lietuvai tarnauja. Nors iš tikrųjų visi piliečiai vienodai atsakingi už valstybę kaip vertybę. Nes pati valstybė yra kaip vertybė. Bet jeigu mes nesuvokiame apskritai tos vertybės reikšmės ir vietos žmogaus gyvenime, tai tada dialogo, supratimo ir bendro vertybiškumo visuomenėje nėra.

- Šių dienų aktualija - valdančiųjų bandymas nuleisti kartelę referendumui dėl dvigubos pilietybės. Ką manote apie tokį Konstitucijos laužymą ir apie pačią dvigubos pilietybės idėją?

- Man atrodo, kad neturėtumėme šokinėti prieš Konstituciją, kaip tie avinukai išgirdę, kad kažkur kažkas gruma ir kažkoks žemės drebėjimas gal gali įvykti. Gal ir gali, bet... Konstitucija yra rašoma tam, kad net ir po 30 metų ji nebūtų taip lengvai keičiama. Ir jei kas įrašyta, tai turėtume saugoti. O jei reikia ką nors keisti, tai keisti reikia tikrai ne politikų sugalvotu būdu, nes dabar matau, kad politikai tiesiog turi planą ir žūtbūt siekia tą planą įgyvendinti. Todėl aš kaip pilietis klausiu: „O kur mano valia?“ Ištarsiu tą savo konservatyvų požiūrį: taip, aš nenoriu, kad būtų keičiama Konstitucija. Man tinka ir ta „aukšta“ referendumo kartelė. Man priimtina ir tai, kas dabar parašyta Konstitucijoje apie pilietybę.

Kai mes visa tai norime perrašyti kaip atvirą visam pasauliui prieinamą normą, man atrodo, kad mes darome klaidą. Mūsų įstatymuose beveik viskas padaryta, kad gyventume atviroje Lietuvoje, bet pagal savo konstitucines normas. Pavyzdžiui, yra ta mūsų emigracija, ir ta jos banga yra - „į ten“, ir „į čia“. Negerai kad „į ten“ - didesnė, o atgal per žema. Bet vis dėlto žmonės išvažiuoja ir sugrįžta. Ir dalis tų, kurie išvažiuoja, kažkaip ten gyvena likdami Lietuvos piliečiais. Vadinasi, galima būti patriotu ir gyventi užsienyje. Kai grįžti prie to lemtingojo klausimo apie dvigubą pilietybę, aš tada akcentuoju, jog yra pareigos ir atsakomybė. Jeigu man kas įrodytų, kad tas mūsų pilietis, būdamas kažkur pasaulio pakrašty, atvažiuos ginti mūsų Lietuvos, sumokės visus mokesčius, tada kita kalba. Bet, atrodo, kad šito mes nesulauksime - jis kažkur ten pasislėps, kol mes čia su Maskva ar su kuo kitu pešimės, ir palauks. Man regis, kad dabartinės teisinės normos, tos konstitucinės ir pokonstitucinės, leidžia visus tuos dalykus sutvarkyti visiems priimtinu būdu.

Žinoma, viskas keičiasi - auga, didėja Lietuvos atvirumas, tai yra logiška, kita vertus, jos istorijoje svarbiausias tebėra tautos motyvas. Pamenu, anuomet Lietuvon atvykęs Sovietų Sąjungos lyderis M.Gorbačiovas (1990 sausis - red. past.) susitikime Spaudos rūmuose mus auklėjo: „Jūs - nacionalistai, jūs dar pamatysite, ką pridarysite, jums dar atsirūgs.“ Išeitų, kad jis buvo pranašas, ar ne? Nes paradoksas: Tėvynės motyvas, meilė Lietuvai šiandien vėl perkrikštyta į nacionalizmą. Tada sakiau Gorbačiovui: „Mes ne nacionalistai, mes tik tautos žmonės, jos atstovai. Tautiškumas - tai ne nacionalizmas.“ Bet dabar kyla klausimas: jeigu mes šiandien esame atvira visuomenė (ir gerai, kad atvira) ir esame ginami bei ginamės kartu su pasauliu, kartu su Europa, kaip tada suderinti tą tautiškumą, kuris yra mūsų valstybės pradžia. Atsisakyti ar ne tos pradžios, taip pat - vertybių klausimas. Bet jeigu atsisakai savo šaknų, tai kas tada tu esi? Tik pasaulio dvasios keleivis, jos vertybių kaip kultūros skirtumų ieškotojas, kurio šaknis bet kas gali nukirsti? Tada tu pats išnyksi, nebūsi pasauliui nei įdomus, nei reikalingas. Vadinasi, reikia derinti tuos dalykus. Sako, kad tai neįmanoma. Manau, įmanoma, bet tiesiog nėra noro. Kai mūsų ministerijų darbuotojai nenori galvoti patys arba jiems viską diktuoja Briuselis ar bankai, tada ir atsiranda iliuzija, kad negalima suderinti.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (24)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • AUKSINIS BATELIS: Argentinos futbolo rinktinės ir „Barcelona“ (Ispanija) klubo puolėjui Lioneliui Messiui antradienį penktą kartą karjeroje įteiktas „Auksinis batelis“ - prizas, skirtas rezultatyviausiam metų futbolininkui.
  • NESĖKMĖ: vyrų krepšinio klubų Čempionų lygos devintojo turo rungtynėse D grupėje antradienį Klaipėdos „Neptūno“ komanda išvykoje 70:77 (20:20, 20:18, 12:20, 18:19) pralaimėjo Stambulo „Besiktas Sompo“ (Turkija) ekipai.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar gaunate kokią nors socialinę pašalpą?

balsuoti rezultatai

Ar esate patenkinti savo miesto (rajono) mero darbu?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -7     -2 C

   -8     -5 C

 

   -10     -6 C

  -4      0 C

  -5    -2 C

 

   -6     -4 C

    5-7 m/s

    2-3 m/s

 

   4-5 m/s

 

reklama
e2