1 nuotr.Šeštadienį - nekasdienių pasimatymų dieną - Vilniaus knygų mugėje vyks tradicinės akcijos "Metų knygos rinkimai" apdovanojimai. Akcijos "Metų knygos rinkimai 2014" nugalėtoju suaugusiųjų grožinės literatūros kategorijoje tapo Rasos Aškinytės romanas "Žmogus, kuriam nieko nereikėjo". Už jį balsavo ne literatūros kritikai, o skaitytojai.
- Rasa, ar tikėjotės, kad jūsų knyga nugalės tuose rinkimuose? - knygų mugėje Eltos korespondentė pakalbino R. Aškinytę.
- Tikėjausi, bet, manau, kiti kandidatai taip pat tikėjosi. Tarp jų buvo Romualdo Granausko, Agnės Žagrakalytės, Jaroslavo Melniko romanai.
- Jūsų biografija - mįslė. Papasakokite apie save.
- Gyvenu Vilniuje, esu baigusi istorijos bakalauro ir filosofijos magistro studijas. Dirbu Edukologijos universitete. Taip pat pagal sutartį dirbu Europos Taryboje, švietimo programoje, kuri vadinasi "Pestalozzi". Dažnai būnu išvykusi, dirbu įvairiose Europos šalyse. Europos Tarybos biuras - Strasbūre, ten dažnai vyksta susitikimai, pasitarimai, bet mokymus organizuojame visose Europos valstybėse. Šio darbo dėka pamačiau buvusias tuometės Jugoslavijos valstybes - Makedoniją, Serbiją, Kosovą.
- Kaip nutiko, kad pradėjote rašyti romanus?
- Tai daryti pradėjau vėlai. Man buvo gal 35-eri, kai parašiau pirmąjį romaną "Rūko nesugadinti". Prieš tai niekada nemaniau, kad rašysiu. O tada staiga užėjo noras, ir tą romaną parašiau labai greitai - per mėnesį.
Mano romanai nėra susieti su konkrečiu laiku ir konkrečiomis vietomis. Iš to, kad žmonės turi mobiliuosius telefonus, važinėja mašinomis, akivaizdu, kad juose - šiuolaikinis gyvenimas. Nei koks paros metas, kiek valandų, kokioje valstybėje veiksmas vyksta, nėra aišku. Manau, kad tos geografinės, chronologinės detalės nėra svarbios. Svarbiausia - žmonės ir jų santykiai. O jie - visur vienodi, nepriklausomai nuo geografinės padėties.
"Žmogus, kuriam nieko nereikėjo" - tai romanas apie žmogų, kuris ieško. Ieško savęs, ieško gyvenimo, ieško laimės. Tiesiog nori laimingai gyventi ir mylėti. Jis stengiasi, kad taip būtų, bet jam ne visada sekasi. Jis tik apsimeta, kad jam nieko nereikia. Bet iš tiesų jam visko reikia.
- Kas, nuskynus šiuos literatūros laurus, jūsų gyvenime užims pagrindinę vietą - ar romanų rašymas, ar dėstymas Edukologijos universitete, ar darbas Europos Taryboje?
- Nemanau, kad tas laimėjimas pakeis mane kaip žmogų arba ką nors pakeis mano gyvenime. Rašymas kaip buvo hobis, taip ir liks hobis, kadangi iš jo neįmanoma pragyventi. Du trys tūkstančiai litų - tai įprastas honoraras Lietuvoje už grožinės literatūros kūrinį.
- Gal ir skambės baisiai, tokiu atveju net neverta rašyti, svajoti apie profesionalaus rašytojo karjerą?
- Romanų rašymas Lietuvoje gali būti tiktai hobis. Kai kuriems rašytojams, kaip, pavyzdžiui, man, pasiseka ir tuos pinigus leidykla sumoka iš karto. Kitiems sumoka tada, kai knygos būna parduotos. O taip gali būti ir po penkerių metų, ir dar vėliau.
Džiaugiuosi, kad po to laimėjimo mano pavardė gal taps garsesnė, ir aš galbūt galėsiu ja pasinaudoti, gerindama kitų žmonių gyvenimus. Pagrindinis Europos Sąjungos šūkis - "Tarnauti žmogiškumui", ir man tas principas labai patinka. Man nereikia, kad asmeniškai tas laimėjimas ką nors duotų, aš viską turiu. Bet jeigu galėčiau tą savo "šlovę" panaudoti pasaulio gerinimui, būtų puiku. Matau tokią vienintelę šio laimėjimo prasmę.
