respublika.lt

2017 gegužės 26, penktadienis

R.Adomaitis: mažai buvo vaidmenų, kurie pakeitė mano likimąnuotraukos (2)

2017 sausio mėn. 28 d. 14:31:14
Respublika.lt, Eltos inf.

Turiu pripažinti savo kaltę - labai mylėjau teatrą ir per tai daug ką praradau. Taip pat ir moteris, kurias mylėjau, sakė legendinis teatro ir kino aktorius Regimantas Adomaitis, sausio 31-ąją minėsiantis 80 metų jubiliejų.

 

Baigęs fizikos mokslus Vilniaus universitete, R. Adomaitis pasuko į tuometę Konservatoriją studijuoti aktorystės. Ir to savo žingsnio niekada nesigailėjo.

Šiandien Lietuvos teatro ir kino aruodas be jo - išvaizdaus, intelektualaus artisto - įnašo tiesiog neįsivaizduojamas. Jis neslepia, kad kūrybos pabaigą priėmė stoiškai, be širdgėlos: Kiek prieš mane jau yra buvę tokių - ir su balsu, ir su išvaizda. Žmogaus gyvenimas - labai trumpas. Toks trumpas, kad nespėjo pajausti, kaip tie metai pralėkė: „Liko kažkoks judesys, greitis ir daugiau nieko".

Jubiliejinis R. Adomaičio vakaras vyks sausio 31-ąją Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Ta proga bus pristatyta ir teatrologės Daivos Šabasevičienės knyga apie jį „Smėlio pilys".

R. Adomaičio ir Eltos korespondentės Laimos Žemulienės pokalbis prasidėjo taip pat nuo smėlio - to, kuris driekiasi palei jūrą.

- Toks jubiliejus - vieną kartą gyvenime. Gal su trenksmu ta proga išvažiuosite į Kanarų salas?

- Aš iš tikrųjų galvojau išvažiuoti. Nebūtinai į Kanarus - yra Seišelių, Karibų salos, kur šilta, kur žiemos nėra, ir niekam rūpesčių nepridaryčiau, ir taip praeitų tas jubiliejus. Bet Mažajame teatre keli paskutiniai mano darbai buvo. Kažkaip ir pats nepastebėjau, kaip iš didžiojo, Nacionalinio, teatro atsidūriau Mažajame. Pasijutau čia kaip namie, kur norisi sugrįžt, kur norisi bendraut, kur norisi gyvent.

Rimas Tuminas (teatro vadovas. - ELTA) buvo atvažiavęs, neskrisk, sako, dar spėsi. Bet aš galvoju, kad mažai laiko liko, taip ir būsiu nepamatęs krašto, kur jūra visada šilta. Niekada neturėjau laiko leisti atostogų šiltuose kraštuose - gulėti paplūdimyje po palme ir žiūrėti į beždžiones, kurios šokinėja nuo šakos ant šakos. Visada buvo teatras - kinas, teatras - kinas.

Vis dėlto supratau, kad reikia ateiti į Mažąjį ir padėkoti žmonėms, su kuriais teko dirbti. Ne tik aktoriams - ir grimuotojams, aprengėjams. Visiems, su kuriais teko bendrauti tame teatre. Ir Kanarų atsisakiau. Gerai, kad bilieto dar nebuvau spėjęs nusipirkti.

- Aš jau beveik matau tas beždžiones, šokinėjančias nuo šakos ant šakos. Jūsų filmai tiesiog kaip miražas lekia pro akis - „Niekas nenorėjo mirti", „Jausmai", „Tas saldus žodis - laisvė", „Velnio nuotaka", „Sadūto tūto" - pritrenkianti išvaizda, aštrus protas, išskirtinis balsas, kuris ir šiandien beveik toks pat, kurį atpažinsi tarp daugelio balsų, bet... Ar sunku susitaikyti su tuo, kad jūsų karjera baigėsi - nevaidinate nei teatre, nei kine?

- Man - visai nesunku. Kiek prieš mane jau yra buvę tokių - ir su balsu, ir su išvaizda. Žmogaus gyvenimas - labai trumpas.

- Ar greitai pralėkė tie 80 metų?


- Žodis „greitai" čia netinka - akimirksniu. Gyvenimas pralėkė, prabėgo akimirksniu. Kaip meteoras ar greitasis traukinys - tik f-y-y-y-t , ir nebėr, kad nespėji susiorientuot. Taip ir liko kažkoks judesys, greitis ir daugiau nieko.

- O meilė. Negi meilės neliko?

- Turiu prisipažint savo kaltę - labai mylėjau teatrą, ir per tai daug ką praradau. Taip pat ir moteris, kurias mylėjau. Bet Dievas vieną gražią dieną pažvelgė pro langą: „Tu vis dar vienas?" Jam, matyt, pagailo manęs: „Gerai, aš tau atsiųsiu moterį, kurią tu mylėjai prieš 50 metų". Ir atsiuntė man Mariją, su kuria nesimatėm pusę amžiaus. Ji gyvena Kaune. Dabar mes matomės, susitinkam. Marija - dailininkė, grafikė, scenografė. Baigusi Dailės institutą, ji išvažiavo dirbti į Kauną, o aš - iš Kauno į Vilnių. Tada pradėjau dirbti Akademiniame dramos teatre (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Atstumas, laikas mus išskyrė. Tas - įsimylėjęs teatrą psichas - tada nesuprato Dievo piršto, Dievo nurodymo. Ir suprato tik dabar, kai praėjo pusė amžiaus nuo to laiko.

- Ir kaip jūs susitikote po 50 metų?

- Vieną gražią dieną ji man paskambino. „Prieš mirtį dar norėčiau tave pamatyt", - pasakė.

- Tas skambutis padėjo tašką nevilčiai, kurioje ne vienus metus buvote paskendęs po žmonos Eugenijos Bajorytės, žavios moters ir puikios aktorės, mirties?


- Galima taip sakyti. Aš suprantu neišvengiamą mūsų gyvenimo baigtinumą. Tos sunkios gyvenimo akimirkos gal nebuvo tokios tragiškos. Laikas gydo. Išlauki - ir praeina. Teatras buvo mano didžioji meilė. Ir Eugenija buvo mano didžioji meilė. Su ja tikrai neblogai gyvenom. Susipažinom per filmo „Jausmai" bandymus.

- Gal jau pavyko išsiaiškinti, kas yra gyvenimo prasmė? Po Eugenijos mirties sakėte, kad žmogaus gyvenimas neturi prasmės.

- Tikrai neturi. Laikinai, akimirkai ateinam į šį pasaulį. Dievulis leidžia šiek tiek ant šios žemelės pagyvent, paskui nusiveda į aną pasaulį, ir viskas. Ir kokia prasmė? Nėra jokios prasmės. Bet mes patys susigalvojam prasmių. Kitaip mums nejauku čia būti. (Tuo metu Regimantui paskambinusi Marija pasakė, kad gyvenimo prasmė - gyventi ir būti tuo, kuo esi. - ELTA). Kai moteris pagimdo vaiką - va, kur yra prasmė. Visa kita - mūsų susigalvojimai.

- Na, na, kadaise maudėtės šlovėje. O kas gyvenime teikdavo didžiausią džiugesį - vaidmenys, žmona, vaikai ar jus garbinančių moterų laiškai ir skambučiai?

- Jeigu vaidmenį pavykdavo nutvert už uodegos ar už ragų, jeigu jis mane užvaldydavo, įtraukdavo, būdavo džiaugsmo. Retai taip būdavo, nors suvaidinta daug vaidmenų. Teatre - tai Francas „Altonos atsiskyrėliuose". Tai buvo pirmasis vaidmuo Akademiniame dramos teatre, kai režisierius Henrikas Vancevičius mane parsikvietė į jį iš Kauno teatro.

Paskui buvo labai daug vaidmenų, bet šiandien, atsigręžęs atgal, gal tik keletą galėčiau paminėti, kuriuos pavyko pagaut už uodegos ar už ragų. Tai - Seras Ronaldo Harvudo (Ronald Harwood) pjesėje „Aprengėjas". Labai man ta pjesė patiko - todėl, kad apie aktorių gyvenimą, likimą, ambicijas, kaprizus. Joje viskas labai gerai perteikta - R. Harvudas pats buvo aktorius, labai gerai jautė aktoriaus egzistenciją.

Buvo savotiškai artimų, mielų vaidmenų, kur vaidinome dviese, - su Egle Gabrėnaite „Akis į akį su visais", su Vytautu Rumšu „Emigrantai", su Donatu Banioniu „Susitikimas". Šis spektaklis - apie dviejų skirtingų tipų menininkus - kompozitorius Jochaną Sebastianą Bachą (Johan Sebastian Bach) ir Frydrichą Hendelį (Friedrich Handel). J. S. Bachas - paskendęs muzikoje visą gyvenimą, o F. Hendelis troško „prielipų" - pinigų, prabangos, garbės, šlovės. Aš vaidinau F. Hendelį.

- O Mindaugas, Mažvydas Justino Marcinkevičiaus poetinėse dramose - šių nepastvėrėte nei už uodegos, nei už ragų?

- Ne. Kaip pasakius, ir Mindaugas, ir Mažvydas - man be galo svarbūs vaidmenys, bet nepasakyčiau, kad tai buvo vaidmenys, kuriuos aš padariau. Jie man buvo labai brangūs, bet daugiau visuomenine prasme, pasikalbėjimo galimybe su žiūrovais apie Lietuvą. Tada žodžio „Lietuva" tarimas scenoje buvo traktuojamas kaip nacionalizmo apraiška. Mylėt savo tėvynę buvo smerktinas dalykas. Bet tokių vaidmenų, kurie, galima sakyti, keičia aktoriaus likimą, buvo keli.

- Svarbiausias iš jų - legendinis Vytauto Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti", kuriame vaidinote vieną iš brolių Lokių? Po to filmo jus pastebėjo - kvietė filmuotis tuometės Sovietų Sąjungos kino studijos, tapote režisierių graibstomu ir moterų mėgstamu aktoriumi. Tas filmas pakeitė jūsų likimą.

- Be abejo, pakeitė. Tą filmą šiandien žiauriai kritikuoja, kad jame neteisingai parodyta Lietuvos istorija. Rodoma, kaip keturi broliai Lokiai, keršydami už tėvo - kolūkio pirmininko nužudymą, suorganizavo valstiečius, kad šie eitų prieš miško brolius. Tokio fakto aš negirdėjau. Kaimiečiai bijojo ir miško brolių, ir stribų. Žinoma, kad kaimiečiai nekovojo prieš miško brolius. Miško broliai buvo iš tų pačių kaimiečių.

Bet negi tie, kurie kritikuoja, nežino, kokia tada buvo Lietuvos padėtis, kad tada buvo cenzūra? Filme net paminėta, kad Lietuvoje buvo priešinamasi sovietų okupantams, kas buvo tabu. Esą jokio pasipriešinimo - visi tarybų valdžią sutiko su gėlėm, dainom, muzika. Bet ir taip nebuvo.

O ką turėjo menininkai daryt, jei norėjo užkabint tą temą ir bent šiek tiek užsimint, kad Lietuvoje buvo priešinamasi sovietų valdžiai?

- Bet V. Žalakevičius su tuo filmu prasprūdo pro visas cenzūras.

- Būtent. Meniškai jis buvo gerai padarytas, įtaigus ir todėl prasprūdo pro cenzūrą. Jeigu Lietuvoje sovietų valdžios atstovai būtų sprendę to filmo likimą, jo nebūtume pamatę. Maskvoje kažkas pasakė, kad geras filmas. Kažkas nusprendė - rodom. Ir pradėjo rodyti. Tada festivalyje Kijeve jis laimėjo pirmąjį prizą. Gerai, kad buvau pakliuvęs į geležines V. Žalakevičiaus rankas, kuris darė iš manęs artistą.

O „Jausmai", kurie laikomi geriausiu lietuvišku filmu, tada Rusijoje nebuvo rodomi. Restauruota filmo kopija buvo parodyta Sankt Peterburge tik prieš kelis mėnesius. Buvau Sankt Peterburge - puikiai publika priėmė tą filmą.

- Retai kalbate apie Arūno Žebriūno filmą „Velnio nuotaka", kur jūsų partnerė Jurga buvo Vaiva Mainelytė. Tame filme jūs - nežemiška pora. Buvote ją įsimylėjęs?

- Ne. Niekada. Kokia pora, nežinau. Aš per senas buvau tam vaidmeniui, bet Vaiva ten iš tikrųjų buvo fantastiška. Jeigu Vakaruose būtų tokiame filme nusifilmavusi, šiandien būtų pasaulinio masto žvaigždė. Bet aš kalbu apie Arūną Žebriūną, ir kuo toliau, tuo labiau man ima atrodyti, kad jis buvo pats ryškiausias, įdomiausias ir talentingiausias lietuvių režisierius, o ne V. Žalakevičius. Šis turėjo labai daug ambicijų, ir tos ambicijos jį žudė. O A. Žebriūnas sulig kiekvienu filmu būdavo vis kitoks.

- Kur jums buvo įdomiau dirbti - kine ar teatre?

- Be abejo, teatre. Kinas susideda iš atskirų gabaliukų, stikliukų, momentų mozaikos, ir kūrybos procesas jame - labai trumputis. Tai man neteikė didelio malonumo. O teatre, kai turi galimybę per vieną vakarą suvaidinti visą savo personažo gyvenimą, - visai kitas ir darbas, ir malonumas. Bet... Per pertraukas tarp filmavimų pajūryje mėgdavau statyti smėlio pilis. Tos smėlio pilys - lyg aktoriaus darbas. Kol smėlis šlapias, tie bokšteliai laikosi. Bet saulė juos padžiovina, vanduo išgaruoja ir pilis sugriūna. Spektaklis irgi taip baigiasi. Ir niekada nebus taip suvaidintas, kaip tą vakarą. Gal geriau bus, gal blogiau, bet atkartot jo neįmanoma. Ir su pilim taip - kai ta sugrius, gali vėl statyt, bet jau bus kita pilis.

- Ar džiaugiatės, kad Londone gyvenantis jūsų sūnus Gediminas, taip pat aktorius, filmavosi pasaulinio populiarumo sulaukusioje bondianoje - „007 Spektras"? Nesvarbu, kad vaidmuo nedidelis, užtat kadre jis - šalia paties slaptojo agento Džeimso Bondo - Danielio Kreigo (Daniel Craig). Galbūt šis filmas pakeis jo likimą?


- Galbūt. Labai džiaugiuosi, kad jis ten filmavosi. Puiku, kad geras filmas, geras režisierius. Nedažnai būna, kad tai sutaptų. Gal tai bus postūmis kitiems kvietimams filmuotis, kitiems darbams. Bet kinas aktoriui - loterija. Kad aktorius neprarastų formos, turi vaidinti teatre. Ir Gediminui taip patariau.

- Kažkada jūsų vaidinto vienintelio baltų karaliaus Mindaugo pagrindinis tikslas buvo suvienyti Lietuvos valstybę. Praėjo keli šimtmečiai, ir Lietuva „išsivienija" - lietuviai masiškai emigruoja iš tėvynės. Kaip manote, ar pasaulio žemėlapyje Lietuva išliks?


- Kartais labai pesimistiškai matau Lietuvos ateitį. Lietuva - per daug maža, mūsų - per daug mažai, kad išsilaikytume globalėjančiame pasaulyje. Bet aš linkęs manyti, kad mūsų tauta išliks, nes mes - darbštūs, talentingi.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (2)

  • Visaginiete 2017 sausio mėn. 28 d. 17:32:31

    SU ARTEJANCIU JUBILIEJUMI!

  • Klierikas 2017 sausio mėn. 28 d. 15:49:09

    Labai teisingai pasakyta: tikrai ne Žalakevičius, o Žebriūnas. O filmas
    apie pokarį - tikrai sovietiškas. Ir nieko ten daugiau nėra, nereikia
    kažko nesamo išsigalvoti. Tiesa, kaip filmas - geras. Tačiau Žebriūnas
    Lietuvoje - kino režisierius Nr.1.

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ČEMPIONAI: Latvijos vyrų krepšinio čempionato ketvirtosiose finalo rungtynėse ketvirtadienį Rygos VEF komanda, kuriai atstovauja Arnas Labuckas, namuose 78:69 įveikė Ventspilio „Ventspils“ ekipą su Edgaru Želioniu ir laimėjo seriją iki keturių pergalių 4-0.
  • REKORDAS: Rygos lengvosios atletikos taurės varžybose ketvirtadienį 2015 metų Europos jaunimo čempionato prizininkas Edis Matusevičius pagerino 13 metų gyvavusį Lietuvos rekordą ir įvykdė pasaulio čempionato normatyvą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
jogle rugsejis

Kaip Lietuvoje sumažinti korupciją?

balsuoti rezultatai

Ar skaitmenizuojamos paslaugos didina socialinę atskirtį?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +5    +9 C

   +7   +9 C

 

   +5   +8 C

   +14   +22 C

  +15  +18 C

 

   +17  +20 C

    7-10 m/s

     1-5 m/s

 

      2-5 m/s

USD - 1.1214 PLN - 4.1793
RUB - 63.1321 CHF - 1.0904
GBP - 0.8653 NOK - 9.3330
reklama
pirtis