Prieš jį sustingdavo ir akademikai, ir generolai

Skulptoriaus Leono Žuklio 90-mečio jubiliejų paminėjo net du muziejai - Rokiškio ir Lietuvos nacionalinis. Sostinėje į parodos atidarymo iškilmes rinkosi ypatinga publika. Brangių kvepalų debesėliuose į salę plaukė puošnios moterys, orūs jų palydovai. Jubiliatas, kurį paskutinį kartą mačiau per jo 75-metį, atrodė pajaunėjęs 15 metų...

Dailininko dirbtuvėje apsilankiau jau nutilus iškilmių fanfaroms. Tuštoka, nes viskas ekspozicijose. Vos vienas kitas bareljefas ant plikų sienų. Pora skulptūrinių eskizų ant palangės. Vienas kitas drožinys. Toje apytuštėje erdvėje ypač įspūdinga bronzinė Mykolaičio-Putino galva.

- Profesoriau, ar ne keista, kad šiemet, minint poeto 120-ąsias metines, vis dar neturime jo verto paminklo. 100-mečiui puikiausią monumentą buvo sukūręs Gediminas Jokūbonis. Bet jis, gipsinis, taip ir tebedulka meistro dirbtuvėje. Miesto valdžia nerado nei lėšų, nei vietos jam pastatyti. Arba štai šis jūsų darbas - galėtų papuošti kokią nors viešą erdvę, kad ir kurio nors teatro vestibiulį... Maironio jubiliejiniai metai buvo gana įspūdingi, o Putino... Nebent kas nors per televiziją eiles paskaito...

- Tai kad ir gyvam esant! Kartą užėjusio Širvio klausiu: gal patartum, ką iš rašytojų nulipdyti? Jis kiek pagalvojęs ir sako: Putiną! Toks rašytojas - o nė vieno skulptūrinio atvaizdo nėra. Paskambinęs, pasiprašiau užeiti, pafotografavau, bet dėl pozavimo nė į kalbas nesileidžia. Ai, kam čia reikia, kiek yra kitų... Po kurio laiko nunešu parodyti, ką pagal tas fotografijas nulipdęs. Matau, patiko. Taip ir pradėjome darbuotis. Tada dirbtuvės dar neturėjau, tai pas mane į namus, į ketvirtą aukštą ateidavo. Gal dešimt seansų turėjome ir nė karto - nė vieno kartelio! - nėra pavėlavęs. Visada - minutės tikslumu.

- Yra net patarlė apie karalių mandagumą.

- Karališkai punktualus buvo ir Justinas Marcinkevičius. Yra pozavę ir akademikai, ir generolai, ir vyskupai, bet tokiu punktualumu pasižymėjo tik aniedu... O vieno profesoriaus biustą, kai tas neįspėjęs nustojo išvis lankytis, paėmęs plaktuką sudaužiau į šipulius. Pasikarščiavau, žinoma. Gerai, kad prieš sudaužydamas nusifotografavau.

- Putinas itin pavykęs. Ar meistras toks geras, ar pozuotojas?

- Pozuotojas buvo labai problemiškas. Sėdi, tyli, kažką mąsto. Atrodo, tik žiūrėk ir dirbk. Bet veidas vis mainosi ir mainosi, čia skausmingas, rūškanas, čia vėl ima giedrytis. Raukšlės tai gilėja, tai išsilygina. Vos spėju paskui tas jo nuotaikas. Šiaip taip užbaigiau, bet nebuvau patenkintas. Sakau: jei sutiktumėt dar bent porą kartų - visai naują pabandyčiau. Sutiko. Ir tas antrasis patiko mums abiem. Užsakė išlieti iš bronzos net du. O per Tris karalius, savo gimtadieniui, ėmė į svečius kviesti. Nedaug tų svečių - Kučai, Bulavos ir mudu su Maryte...

- O štai šis Antano Gudaičio bareljefas? Jis irgi turi savo istoriją?

- O kaipgi. Labai norėjau jo paveikslo. Bet negi pirksi iš kolegos. Tai ir sakau jam: profesoriau, ar nesutiktumėt kokį savo eskizą mainais į portretą? Apsidžiaugė: gerai! Gal porą kartų papozavo. Antrą kartą dirstelėjęs nusprendė: viskas! Brūkštelėjo savo parašą dar šlapiame molyje. Man ta idėja taip patiko, kad nuo tol visus prašydavau taip pasirašyti. Darbas mano, o signatūra - originalo.

- Ar žadėtąjį paveikslą gavote?

- Kai nunešiau nuliedintą bareljefą, pasodino ir sako: aš dabar kilnosiu, o tu žiūrėk ir rinkis. Išsirinkau tokias tris galvas. Labai stiprų darbą. Sutarėm, jei reiks į parodą - visada!

- Tai kiekgi portretų esate per savo ilgą kūrybingą amžių sukūręs? Rašytojai, muzikai, mokslininkai, generolai, vyskupai, Rusnės žvejai, darbininkai...

- Na, gal bus pusantro šimto. Neskaičiavau.

- O jus patį - ar yra kas tapęs?

- Negaliu skųstis. Ir Karatajus, ir Kmieliauskas, ir Gutauskas. Ir mane, ir žmoną. Net Kisarauskas - prieš pat išvažiuojant į Ameriką. Paliko neužbaigta, sakė, baigsiu grįžęs. Taip ir nesugrįžo. Taigi turiu paskutinį jo nebaigtą darbą.

- Visada buvote puikus piešėjas. Dar studentas pakviestas dėstyti piešimą. Prisiminkite savo gabiausius mokinius.

- Kad jų, tikrai gabių, buvo labai daug. Kisarauskas, Gibavičius, Didelytė, Švėgžda, Dimžlys, Krasauskas, Kisielis, Jokūbonis... Jokūbonį ypač išskirčiau. Bet jis užtai ir iškilo!

- Vadinasi, dailėje pagrindų pagrindas - piešimas?

- Tikrai taip. Kauno institutui vadovavęs Vytautas Kazimieras Jonynas buvo įvedęs tokią tvarką: stojantieji piešia tris dienas po keturias valandas. Piešinys tiksliausiai atskleidžia tavo galimybes. Reikia pasakyti, kad tas testas tikrai neapgaudavo, atranka būdavo itin tiksli. Vėliau būsimuosius dailininkus imta egzaminuoti iš visko. Net iš Komunistų partijos istorijos. Tai ir įstodavo visokie...

- O jums pačiam - kas dėstė piešimą?

- Juozas Zikaras. Kaip tada atrodė - toks malonus senukas. Gerai prisimenu pačią pirmąją pamoką pirmame kurse. Pastatė ožiuko galvos iškamšą. Piešiu, o jis stebi ir tyli. Galiausiai priėjo ir uždėjo ranką ant peties. Supratau: gerai.

- Kad ir kiti jūsų mokytojai - garsenybės. Vytautas Kašuba, Juozas Mikėnas, Viktoras Palys. Ar jie pagirdavo?

- Prisimenu, man, diplomantui, Rokiškio muziejus užsakė Strazdelio portretą. Užbaigęs parodžiau Mikėnui. O jis ir sako: geriausias Strazdelio atvaizdas!

- Ne visi žino, kad dekoratyvinės skulptūros prie Vilniaus ir Klaipėdos santuokų rūmų („Šeima“, „Svaja“), „Motinystė“ - Antakalnio klinikinės ligoninės kieme - jūsų sukurtos. Esate nuoseklus šeimos ir motinystės temos puoselėtojas.

- Šiandien apie tai reikia kalbėti itin aiškiai ir garsiai. Nes Europa mums primeta daug nepriimtinų, destruktyvių dalykų.

- Ar šiuolaikiniame mene tos destrukcijos ženklų nematote?

- Žinoma, matau. Kažkada pernelyg liberaliai atsiliepiau apie savo studento „Krantinės arką“. Šiandien galvoju kitaip: bet kokią destrukciją reikia vertinti griežtai ir aiškiai. Tokio niekalo mieste tikrai nereikia. Užsieniečiai pečiais trauko: mes kanalizacijos vamzdžius po žeme slepiame, o jūs - iškėlę demonstruojate.

- Vilniečiai dar ir kitaip pasišaipo: kad šitaip Vilniuje, Neries krantinėje, užsibaigiąs „auksinis“ Kauno tualetas... Kaip manote, kodėl sostinė puošiasi tokiais „menais“? Po Žaliuoju tiltu atsirado kažkoks pakabeklis, „Europos“ prieigose - neišradingas techniškas metalo lakšto „karpinys“...

- Patarčiau pasidomėti, kokios komisijos tuos darbus priima. Tada viskas ir paaiškės.

- Kad vilniečiams nelabai ir „Karalius Mindaugas“. Nors ir konkursas buvo, ir komisija - profesionalų.

- Stebėjau tą konkursą. Pirmieji paminklo variantai buvo žymiai geresni. Vėliau, siekiant didesnio apibendrinimo, formų monumentalumo, prarastos kai kurios proporcijos, dingo kai kurie žiūros taškai...

- Naujaisiais laikais vadavomės nuo leninų, komunarų, raudonųjų partizanų... Bet kad neliko ir Kryžkalnio „Žemaitės“ - taip žmonės savaip pervadino Broniaus Vyšniausko sukurtą paminklą. Kad kėsintasi į Žaliojo tilto skulptūras, kur pridėję ranką visi mūsų klasikai...

- Norėta griauti ir mano su sūnumi Gediminu Tauragės miesto aikštėje pastatytą „Taiką“. Tik todėl, kad pastatyta sovietmečiu. Nors ten - bronzinė jaunos moters figūra - jokios sovietinės propagandos. Neseniai vienos praeivės paklausiau: kas čia per paminklas? „Laisvė“, sako pasididžiuodama.

- Užsakymų stipriai sumažėjo?

- Net lyginti nėra ko. Gali ką nors realizuoti, jei turi galingą rėmėją. Ir „Motinystę“ Antakalnyje, ir Valančių Kauno Rotušės aikštėje pastačiau tik todėl, kad turėjau mecenatą amerikietį. Tas dolerių neskaičiavo. Aš irgi neskaičiavau. Bet to, ką davė, užteko.

- Ir čia matau kelis eskizinius modelius, nerealizuotus sumanymus. Kokį norėtumėt išvysti viešoje erdvėje?

- Štai ten ant palangės dvi terakotinės figūros. Seni tėvai, gedintys kritusių sūnų. Taip ir vadinasi: „Žuvusiųjų prisiminimui“. Kažkada valdžiai patiko, sakė: padaryk trijų metrų, statysim! Bet vos ėmiausi darbo, valdžia pasikeitė. Taip sumanymas ir liko neįgyvendintas. O galėtų būti paminklas žuvusiems partizanams. Į miškų apkasus traukėsi valstiečių sūnūs, štai tokių kaip šiedu...