Rodos, Umbertas Ekas (Umberto Eco) yra pasakęs, kad žmogus, neskaitantis knygų, yra visą gyvenimą priverstas lindėti savame kailyje, turėdamas omeny, kad skaitantieji gali gyventi tūkstančius gyvenimų, siurbti patirtį, išmintį, išgyventi vertybes, kunkuliuoti tikromis emocijomis, nors tuo metu tikrovėje skurdi kasdienybė tepasiūlo darbų rutiną ir duonos kriaukšlę.
Apie knygų skaitymo pranašumus, madas ir valstybės požiūrį į knygą kalbamės su lietuvių literatūros klasiku, poetu Algimantu BALTAKIU, sakančiu: jei nebūtume turėję Maironio, šiandien neturėtume Lietuvos.
- Daugeliui šiandienių Lietuvos gyventojų, manau, bus nelengva patikėti, jei pasakysite, kad prisimenate laikus, kai knygos Lietuvoje buvo leidžiamos dešimttūkstantiniais tiražais ir knygynų lentynose neužsigulėdavo...
- Žvilgtelėkit į daiktinius įrodymus - antai šiais laikais leista mokykloms skirta mano poezijos knyga. Jos tiražas - tūkstantis egzempliorių. O dabar paimkime iš lentynos pirmą pasitaikiusią sovietiniais laikais leistą mano knygą... Na, kad ir šią meilės lyrikos knygelę „Mudviejų vakaras“. Penkiolika tūkstančių egzempliorių. Ir patikėkit, tai toli gražu ne didžiausias poezijos knygų tiražas.
Išties, dabartiniams skaitytojams, o ypač rašytojams, tokie skaičiai turbūt atrodo lyg iš fantastinių filmų, tačiau negana to - tie tiražai būdavo išperkami akimirksniu, išstvarstomi it karštos bandelės. Pats knygyno lentynoje tebuvau matęs pirmąją savo poezijos knygą. Kitos buvo išparduotos taip greitai, kad nė pats nespėjau jų nusipirkti.
Pavyzdžiui, buvo tokia mano knyga „Dedikacijos“. Patekau į ne itin malonią situaciją - negalėjau knygos padovanoti net ir tiems žmonėms, kuriems knygoje dedikuoti eilėraščiai. Autoriui leidykla duodavo sutartinius dešimt egzempliorių, kurių tikrai neužtekdavo, o žmonėms, nežinantiems situacijos, būdavo sunku patikėti, kaip jau čia autorius gali neturėti savo paties knygų...
Būdavo net ir tokių kuriozų - „Pergalės“ žurnale (dabar - „Metai“) spausdinome naują Jono Avyžiaus romaną apie sovietinę biurokratiją „Chameleono spalvos“. Žurnalo kaina - 50 kapeikų, tačiau tų numerių kioskuose niekaip nebuvo galima rasti nusipirkti. O štai turguje tie „Pergalės“ numeriai buvo pardavinėjami po 25 rublius.
Tačiau kiekviena lazda turi du galus. Nereikia manyti, kad tokie dideli knygų tiražai buvo dėl visuotinio literatūros alkio. Ne. Gal labiau dėl informacijos alkio. O dar tiksliau - dėl tiesos alkio. Juk nebuvo visavertės žurnalistikos - totalitarinis režimas. Literatūra - vienintelė, kuri galėjo pasakyti ką nors drąsesnio, tikresnio. Ką rašo laikraščiai, ne kultūriniai, o didieji dienraščiai, buvo netgi nesmalsu. Todėl literatūra buvo domimasi visuotinai. Dar reikia paminėti: buvo susiformavęs gražus solidarumas tarp rašytojų ir skaitytojų. Visi turėjome bendrą priešą - buką ir žiaurią okupantų valdžią, tad jautėmės bendra patyliukais prieš ją konfrontuojančia jėga. Todėl, kai knygos pavidalu išeidavo koks naujas geresnis romanas, visa Lietuvos inteligentija paprastai tą romaną jau būdavo skaičiusi.
Kita vertus, nors anie knygų tiražai šiandien ir atrodo svaiginančiai, nereikia pamiršti, kad pačių knygų buvo išleidžiama nepalyginti mažiau. Jeigu per metus išleidžiamas vienas du lietuviški romanai - tai jau būdavo daug. O dabar, kas suskaičiuos?.. Be to, kalbėti šiandien reikia ne tik apie knygas - kiekgi visokių žurnalų, spaudos leidinių, kiek virtualių informacinių, pramoginių ir kokių tik nori tinklalapių... Visas šis margas srautas dalį skaitytojų nuo knygų nusivilioja. Nuo anų laikų pasikeitė ne tik santvarka, bet ir visas pasaulis. Manau, kad tokių tiražų šiandien neišmintinga būtų ne tik tikėtis, bet ir norėti.
Tačiau, nepaisant pasikeitusios situacijos, šiandien leidžiamų knygų tiražai graudžiai per maži.
- Tiražus šiandien lemia pardavimai. Vadinasi, reikėtų mums kalbėtis ne apie tai, kodėl knygos mažais tiražais leidžiamos, o apie tai, kodėl žmonės jų nebeskaito?
- Pradėkim nuo to, kas yra didžiausi skaitytojai. Ogi jaunimas ir pensininkai. Nes vidutinio amžiaus žmonės paprasčiausiai neturi kada. O dabar pagalvokime apie knygų kainas. Pavyzdžiui, manoji dienoraščių knyga iš pradžių kainavo 46 litus. Manau, studentui tai neįperkama. Pensininkui - juo labiau.
O sovietiniais laikais knygos buvo leidžiamos, nors jos buvo nuostolingos. Verslo požiūriu tai, žinoma, nonsensas, tačiau esu tvirtai įsitikinęs, kad šalies vadovybė turėtų kliautis ne verslo požiūriu, turi matyti valstybės reikalus filosofiniu lygmeniu. Taigi, knygų leidyba sovietiniais laikais buvo subsidijuojama - pirkėjas mokėdavo tik simbolinę kainą už knygą, kitą jos kainos dalį padengdavo valstybė.
Be to, mūsų karta gyvendama turėjo daugiau laiko. Gyvenant tokiais tempais, tikiu, kad žmogui nelieka nei laiko, nei jėgų skaityti...
- Na, žinoma, norėti, kad ir šiandien Lietuvos valstybė subsidijuotų knygų leidybą, turbūt daugiau nei kvaila...
- Kodėl kvaila? O kodėl tuomet knygų leidybą subsidijuoja skandinavų šalys? Todėl, kad tokiu būdu išleidžiamos tos knygos, kurios nėra paklausios, tačiau būtinos. Pavyzdžiui, poezija, mokslinė literatūra. Poezijai nereikia milžiniškų tiražų, tačiau jos gyvavimas valstybėje veikia ir kitas valstybės sritis, juk per literatūrą ugdoma žmogaus moralė, formuluojami dvasiniai jo siekiai, kuriamas santykis su kitu žmogumi, su Tėvyne, su Dievu. Įsivaizduojat, kaip skurdu ir slogu būtų valstybėje, kurioje apskritai negimsta poezija?..
Prisiminkim knygnešių laiką. Lietuviška spauda uždrausta, už jos skaitymą galima nukentėti, knygos - kaip ir dabar - brangios... Atrodytų - visos sąlygos knygai iš paprasto žmogaus kasdienybės nunykti. Tačiau ji ne tik nenunyko - atsirado unikali šviesos kontrabandininko specialybė - knygnešystė, daraktorystė. Didžiuojuosi, kad daraktorius buvo ir mano senelis. Neįsivaizduojama gėda būtų prarasti tą taip skaudžiai protėvių apmokėtą draugystę su knyga dabar, kai gyvename laisvoje šalyje ir patys renkamės prioritetus. Juk, atvirai tariant, lietuviška knyga, lietuvių literatūra - viena patikimiausių tautos jungčių, patriotizmo židinių. Juk kuo nusakoma valstybė? Pirmiausia juk kalba ir teritorija. Argi turėtume šiandien nepriklausomą valstybę, jei nebūtų buvę „Aušros“, „Varpo“, Maironio, Vinco Kudirkos? Tikrai ne.
Manau, kad Maironį, Justino Marcinkevičiaus trilogiją skaičiusieji ir emigruoti linkę mažiau, o ir išvažiavę savy išsiveža daugiau lietuvybės nei neskaičiusieji.
Be to, gyvendamas pastebėjau, kad žmogus, žiūrintis į traškančią ugnį, į saulę, besileidžiančią į jūrą, ir skaitantis knygą, - nesvarbu, ar jis vyras, ar moteris, ar senas, ar jaunas, - visada yra gražus.
- Sakėte, kad sovietiniais laikais rašytojai buvo susivieniję su skaitytojais prieš kvailą valdžią. O argi dabar negalėtų?
- Situacija su valdžia išties truputį panaši. Tačiau nebeliko tradicijos bendrauti per knygas, per literatūrą. Knyga, kaip jau minėjau, tik iš pažiūros šiandien lengvai pasiekiama, o išties gera literatūra nepasiekia net bibliotekų, net mokyklų. Tad žmogus, negana to, kad pats nedovanotinai abejingas knygai, dar yra nuo jų tarsi ir atskiriamas.
Kultūros ministerija bibliotekomis neva labai rūpinasi, skiria joms lėšų. Išties - užeini į biblioteką kaip į rūmus - viskas kompiuterizuota, visur naujausios technologijos... Tik naujų knygų beveik nėra. Vadinasi, lėšos kam? Algų fondui, kompiuterizavimui, pastato išlaikymui - viskam, išskyrus knygų pirkimą. Štai todėl bibliotekos ima nebeatlikti bibliotekų funkcijos - ten jaunimas ateina naudotis kompiuteriais, žaisti, o į knygas nė akies neužmeta.
Vien ekonomika ir politika besirūpinanti valstybė pagaliau privalo suprasti, kad esama pamatinių vertybių, iš pažiūros nedarančių jokios įtakos valstybės gerovei, tačiau iš tiesų esminių, begalę tam tikroje teritorijoje vykstančių paskirų procesų paverčiančių vientiso organizmo - valstybės būtimi.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"
