P.Normantas: „Lietuvoje situacija yra rūsti“nuotraukos (13)

2011 rugsėjo mėn. 05 d. 12:50:24 Perskaitė 6005

Nuolat klajojantis po pasaulį keliautojas, fotografas, poetas Paulius Normantas bemaž kiekvieną vasarą užsuka į Viekšnius (Akmenės r.), kur baigė vidurinę mokyklą. „Lietuvoje situacija yra rūsti“, - kalbėdamas su žurnalistu Vytautu Ruškiu konstatavo jaunystės ir vaikystės vietas ir šiemet aplankęs Vengrijoje gyvenantis lietuvis.

- Kokių minčių vedamas grįžtate į Lietuvą?

- Grįžtu į Lietuvą lydimas optimistiškų vilčių. Bet pakanka trumpo vaizdo, ir to optimizmo lieka gerokai mažiau. Nes Lietuvoje situacija yra rūsti. Ir ne vien dėl masinės tautos evakuacijos. Prisimenu profesoriaus Kazio Pakšto teoriją - padaryti atsarginę Lietuvą, kaip jis siūlė, galbūt Madagaskaro saloje ar Karibų jūroje esančiame Belize. Tokią atsarginę Lietuvą, kad būtų gera gyventi tėvynainiams. Dabar ta idėja realizuojama spontaniškai. Atsarginės Lietuvos randasi Londone, Airijoje, gali būti Vokietijoje. Antras mėnuo Lietuvoje, ir vėl pamačiau, kad visi valdžios ešelonai nieko nesprendžia. Nei premjero kabinetas, nei prezidentė. Tad vienintelis, kas traukia į Lietuvą - tėvų žemė. Nors vaikščiodamas po Viekšnių pušyną supratau, kuo mes, žemaičiai, panašūs į airius - nekalbame tėvų kalba. Belieka džiaugtis, kad dar turime lietuvių kalbą. Man ji - gražiausia pasaulyje. Nes turiu su kuo palyginti - esu fotografavęs daugiau kaip šimtą tautų, tad girdėjau visų jų kalbą. Gimtoji kalba mane gydo sugrįžusį. Tą kalbą geriu kaip deguonį. Kaip vaistą. Kaip maistą.

- Kodėl valdžia tokia abejinga?

- Labiausiai gaila, kad per pastaruosius 20 metų neatsirado tikrai stiprių vedlių. Nebuvo stiprių prezidentų. Ir tautos tragedija - kad nebuvo įvykdytas liustracijos aktas. Jei saugumiečiai vadovauja departamentams, yra generaliniai direktoriai, tai nebuvo įmanoma išvengti moralinės, dvasinės panikos. O dabar Damoklo kardas - Europos Sąjunga. Prieš kelis mėnesius fotografavau Vengrijos čigonus. Kartą per vieną dieną pasižvalgyti su apskrities viršininku nukeliavau apie 350 kilometrų. Ir nė viename kieme nemačiau nė vienos karvės. Siaubas. O juk Vengrija, kaip ir Lietuva, - žemės ūkio šalys. Paaiškino, kad ES pirko turėtas karves, mokėjo subsidijas. Kad būtų kuo mažiau galvijų. Tas pats ir Lietuvoje. Tad visa tai - apgalvotas genocidas. Kad Olandija, Danija, turėdamos milžiniškas galvijų fermas, gautų rinką savo produkcijai realizuoti. Kad ES serga ir ryškėja jos byrėjimo požymiai - kitaip negali būti, kai nėra lygybės. Rinkos apgaulė.

- Gal taip su mažomis tautomis elgiamasi sąmoningai?

- Ir net planingai. Dėl svarbiausio tikslo - turėti rinką. Nesvarbu, kad kokia naujoji ES valstybė yra viena skurdžiausių. Tereikia nutiesti gerus kelius, kad būtų galima vežti maistą iš stipriausių Europos valstybių. Juk pirmiausia ko reikia - žmogus turi kramsnoti.

- Galima atsidurti aklavietėje - skurdžius neturės už ką pirkti, nes neužsidirbs?

- Taip. Bet ES valdymo struktūrose ne genijai dirba, ne pranašai. Jie padarė žiaurias programas, kvotas, projektus, pagal kuriuos iš pradžių viskas gerai sukosi. Bet veikia bumerango dėsnis. Atoveiksmis. Grįžtama atgal. Tada rinkos galimybės mažėja. Todėl ES imperija nepratemps tiek, kiek Romos imperija. O pirmieji byrėjimo požymiai jau fiksuojami: konfliktai, kontrastai, muitinių postų atkūrimai. Gelbėtų malda, meilė, vienybė.

- Jei ES subyrės, mes galime smukti dar į didesnę duobę. Kaip gelbėtis?

- Skolas grąžinti reikės. Manau, kad gelbėti gali malda, tačiau net krizės akimirkomis bažnyčios nepapilnėjo. Nebėra tikėjimo. Reikia grįžti ir prie bazinės vertybės - meilės. O jos nebėra žmonių akyse. Ir veiksmuose nebėra. Bet sunku tą meilę turėti, kai tautiečiai panikuoja ir nusiteikę evakuotis.

- Kaip vertybės turi grįžti?

- Kartoju - pirmiausia žmogui reikia žiūrėti į dangų.

- Bet jei žmogus to nenori?

- Nepriversi. Ateis laikas, kai panorės. O iki tol gulėsime bedugnėje. Juk stipriau laikosi mažos tautos, kuriose žydi vienybė. Pavyzdys - norvegai. Juos sukrėtė kruvini įvykiai. Bet norvegai konsoliduojasi, neišsigąsta, lieka solidarūs. Demonstruoja vienybę. Šalyje nepradės stambaus sekimo operacijų, nepristatys stebėjimo kamerų. Nes tauta pasitiki savimi, savo jėga.

- Kam naudinga tokia situacija?

- Yra nuomonė, kad ES didžiosioms valstybėms yra naudinga mažų tautų žemes padaryti poligonais, kolonijomis musulmonams ar trečiojo pasaulio žmonėms, kurie plūsta į Prancūziją, Vokietiją, Italiją. Iš ten tuos imigrantus permesti į Lietuvą.

- Ar tai mažos tautos pesimistų fantazijos, ar jos gali tapti realybe?

- Nesu politikas. Ir ne Jurgis Baltrušaitis - tokių vizijų nematau. Apokaliptinių. O jeigu ir matau, tai nekalbu. Ir kinams situacija būtų labai palanki. Jie nėra toli. Jie visąlaik kvėpuoja į nugarą, stebi pulsus. Pavyzdžiui, Vengrijoje 1991-1993 metais kinams buvo įteisintas bevizis įvažiavimas, ir jų suplaukė apie 0,6 milijono. Paskui bandė bent dalį jų išsiųsti atgal. Pavyko gal kokį dešimt ar trisdešimt procentų. Būdami apsukrūs, kinai įsitvirtino, ir dabar Vengrijoje yra trečioji tautinė mažuma.

- Išvažiavę į užsienį lietuviai geriau jaučiasi, tad gal jiems neberūpi Lietuva?

- Daliai jų - taip. Girdėjau apie lietuvius, kurie stengiasi neprisipažinti, kokia jų tautybė. Tad vėl akcentuoju: likimas - kosminio proto rankose. Jose - ne vien Lietuvos ateitis, o visos žemės. Versijų ir vizijų yra gausybė. Tačiau neverta remtis vien fantazija. Nors iš tikrųjų padėtis susidarė gana pavojinga. Tauta ant kelių, bet ne mirusi.

- Nejaugi patys negalime išsigelbėti?

- Lietuvoje sutinku daugybę stiprių, geranoriškai nusiteikusių jaunų žmonių. Jiems tereikia suteikti galimybių. Tada tauta atsigautų. Kad būtų rankos, kurios formuoja, padeda, veda į priekį. Ekonomika yra beviltiška, politika irgi beviltiška, bet mūsų tauta, kad ir sužeista, kad ir klūpo ant kelių, nėra mirusi.

- Kur tos rankos, kur tie vedliai? Ar jie turi atsirasti iš partijų? Grįžti iš Briuselio? Turėtų nužengti mesijas?

- Atsakysiu remdamasis Vengrijos pavyzdžiu. Ten panaši gyvenimo situacija, o kitais metais planuojami labai rimti socialiniai sprogimai. Keli buvo jau šiemet. Kai suvažiavo gaisrininkai protestuoti, buvo arti chaoso. Galima sustabdyti vieną, antrą protesto bangą, bet viskas gali baigtis ir revoliucija. Tai labai bloga perspektyva. Kas nuo jos apsaugotų? Judėjimai. Bet ne partiniai. Jie yra pasenusi forma. O sąjūdžio, atgimimo pobūdžio judėjimų nesugeba sukurti žmonės, kai juos slegia neviltis.

- Sakėte galintis drąsiai skelbti, kad pasaulis nusipelnė kataklizmų. Kodėl?

- Nes žmonija daro viską, kad sugriūtų. Ir jau arti susinaikinimo viršūnė. Per trečius metus besitęsiančią pasaulinę krizę vis kalbama apie ekonomikos remontą, o nekalbama apie žmogaus dvasios remontą. Nekuriamos programos, kurios padėtų žmogui grįžti į savo žmogišką būseną. Nesteigiamos tuo galinčios pasirūpinti organizacijos. Kosminis protas nuspręs, kada turi įvykti tas teismas. Bet stichinių nelaimių, anomalijų pagausėjimas - pranašiški ženklai. Tai rodo, kad žmonija eina ne tuo keliu.

Parengta pagal dienraštį „Šiaulių kraštas“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net