respublika.lt

Per daug mažytei šaliai neteisybės

(0)
Publikuota: 2019 rugpjūčio 18 18:08:33, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 2 nuotr.
Stasio Žumbio nuotr.

Kas drįstų nuginčyti, jog Nepriklausoma Lietuva pirmiausia gimė kultūros žmonių (rašytojų, režisierių, dailininkų, filosofų...) galvose. Kad jos idėja buvo generuojama Kultūros kongresuose, kad tų pačių žmonių buvo skiepijama į Tautos sąmonę ir tik paskui įgyvendinta jau ir politikų pastangomis. Šiandien, kai, juodai juokaujant, kultūra atskirta nuo valstybės, net didžiausi optimistai kalba, kad Lietuva yra pametusi raidos kryptį. O ką apie tai mano Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė JONUŠKAITĖ-AUGUSTINIENĖ?

 


- Galbūt Lietuvos ateities vizijos politikai stokoja būtent dėl to, kad neturi kur jos nusižiūrėti, - menininkai vengia kalbėti pilietiškomis ar juo labiau patriotinėmis temomis?

- Taip, anksčiau menininkai buvo labiau girdimi. Ne kur kitur, o Sąjungos rūmuose įsižiebė atgimimo dvasia, jau nuo 1987 metų rašytojai pradėjo kalbėti apie egzodo, tremties literatūros leidimą, ankstesni, už uždarų durų, valdybos posėdžiuose vykę rašytojų pokalbiai tapo vieši. Ir Sąjūdžio iniciatyvinė grupė posėdžiavo ne kur kitur, o po Rašytojų sąjungos stogu. Taigi rašytojai sugebėjo susiburti kritiniais atvejais ir drąsiai išsakyti savo poziciją. Suprantu, kad Sąjungai atitenka ir šis simbolinis paveldas, kurį ji privalo deramai išlaikyti, ir atlaikyti dažnai pragmatiškų tikslų siekiančių kritikų puolimus. Net sunkiausiais permainų ir krizės laikais Sąjungos valdyba nepasidavė įvairiems siūlymams parduoti rūmus, stengėsi juos išlaikyti, išsaugoti su visu jų permainingu istoriniu ir dvasiniu palikimu. Tačiau dabar rašytojai, kaip ir kiti menininkai, visomis temomis dažniausiai diskutuoja socialiniuose tinkluose, bet jeigu yra kvietimas susiburti (kalbu apie liepą vykusią diskusiją dėl P. Cvirkos paminklo nukėlimo), menininkai atsiliepia ir aktyviai dalyvauja.

- Tačiau ar nebus tiesos, jei sakytume, jog kultūros išstūmimas į politikos pakraštėlius ir jį lydintis kultūros skurdinimas yra iš dalies ir pačių kultūrininkų pasyvumo pasekmė?


- Kad pastaraisiais metais tie Rašytojų namai nutolo nuo socialinio ir politinio gyvenimo, tai turbūt ne vien tik pirmininkų ar valdybų problema, bet ir pačių rašytojų, kaip šios šalies piliečių. Jų, kaip ir apskritai mūsų visuomenės, neaplenkė nusivylimas viena po kitos besikeičiančia valdžia. Sakote, kultūrininkai pasyvūs. O kuriam kultūros ministrui pavyko iškovoti didesnį finansavimą kultūros sektoriui? Kasmet žadama atsiminti ir kultūrininkus ir kasmet jiems skiriami likučiai nuo kitų - „prioritetinių“ - sričių. Humanitarinė kultūra yra nuolatos engiama kaip nenaudinga verslui, kultūros lauko darbininkai - nuvertinami. Tai kas iš tų mūsų rašymų, protestų, diskusijų? Vis tiek viskas yra padaroma taip, kaip reikia įtakingoms politikų grupėms. Kas joms tas menininkų balsas? Nebent imti pavyzdį iš mokytojų ir visiems kultūrininkams užsibarikaduoti Kultūros ministerijoje. Bet ką mes pagąsdinsime? Užsidarys bibliotekos, teatrai, sąjungos - na, ir kas? Ar visi mūsų „kostiumuotieji“ žino ir suvokia, kas tos kūrybinės sąjungos, kas yra profesionalūs menininkai ir ką jie veikia šalies labui? Jeigu suvoktų, turbūt taip nesielgtų. Visai kas kita Ruslano Kirilkino fotosesija su Adomo kostiumu - čia jau visų dėmesio vertas įvykis Lietuvoje! Gal, sakau, ir kultūrininkams reikėtų surengti panašią fotosesiją, kol dar šilta ir rožės nepabrango. Kad ir prie Petro Cvirkos paminklo, kol Savivaldybė nepradėjo dar vienos naktinės akcijos...

- Tautos dvasia pirmiausia atsišaukia kalboje. Jūs nevengiate kalbėti apie savo prieraišumą lietuvių kalbai, jos grožį, turtingumą, nors tarp „viešųjų intelektualų“ kaip Sosnovskio barštis keri nuostata neva nereikia rūpintis kalba, ji pati savimi geriausiai pasirūpins. Gal iš tiesų, teteka ji, kaip upė, rinkdama pakrančių šapus?


- Daug kartų esu pasisakiusi šia tema, todėl nenoriu kartotis. Be ko nėra rašytojo? Be meilės kalbai. Norint pateisinti savo beraštiškumą galima įsitverti ir laikytis dabartinių Lietuvos „viešųjų intelektualų“ nuostatos. Kiekviena karta susikuria savo kalbą ar greičiau slengą. Tikėkimės, praeis ši liga, nes kalbą suformavo ne kelios kartos, o šimtmečiai. Man kur kas logiškesnis ir priimtinesnis toks mąstymas, kaip Česlovo Milošo („Kalba mano ištikimoji,/ gal vis dėlto aš turiu tave gerbti“), „Stebuklų miesto“ autoriaus, Servanteso literatūrinės premijos laureato Eduardo Mendosos Garigo (Eduard Mendoza i Garriga) („Kiekviena kalba yra miela ir dosni tam, kuris ją myli ir su ja dirba“), Veslavo Myslivskio (Wieslaw Mysliwski) („kalba nėra (...) vien komunikavimo sistema, kalba yra mūsų esybė“). O Sosnovskio barščių istorija labai pamokanti: entuziazmas importavus, paskui nusivylimas (et, ne to tikėjomės) ir abejingumas (bala jų nematė), per kurį įvyksta masiškas išplitimas, tada atsipeikėję puolam į kovą, bet jie atsparūs bet kokiems nuodams, vadinasi, vienintelis būdas - iškasti ir sunaikinti šaknis. Dabar jau ši kova vykdoma valstybiniu mastu, nes Sosnovskio barščiai baigia užgožti visas kitas Lietuvos laukų augalų rūšis.

- Emigracijos temą jūs gvildenate ne tik romanuose, - augote Punske, gyvenote Kanadoje. Ar suteikdavo jums pasitikėjimo prigimtinė kalba, istorija, tradicijos? Kas vertė grįžti iš turtingesnio į skurdesnį kraštą?

- Žiūrėdama atgalios, sakau: tada buvome naivūs idealistai. Lėkėme į laisvą Lietuvą 1991-ųjų rudenį, po Maskvos pučo, užuot pasiprašę politinio prieglobsčio, kurį tada gauti turint dukrą Kanados pilietę nebuvo didelio vargo. Būtume turėję garantuotas, gana prabangias (pagal to meto Rytų Europos žmogaus supratimą) gyvenimo sąlygas, pašalpas ir t.t., nes Kanada itin svetinga ir dosni valstybė. Tokių politinių emigrantų pavyzdžių turėjome ne vieną - visi jie džiaugėsi savo sprendimu pasilikti. O mums atrodė, kad Amerika - ne mūsų žemynas, kad privalome būti Lietuvoje, istorinių įvykių sūkuryje, gyventi kad ir sunkesnį, bet įdomų gyvenimą, auginti dukras atgimusioje Tėvynėje, leisti lietuvių kalbai įsišaknyti jų sąmonėje, nes vyresnėlė jau buvo pradėjusi kalbėti taip, kaip Toronto lietuviukai - su anglų kalbos priemaišom, su jiems būdingu akcentu...

- Ir nenusivylėte pasirinkę Lietuvą?

- Grįžę įsigijome išsvajotą butą Vilniuje, užauginome dukras. Prigimtinė kalba, istorija, tradicijos ir man, ir joms buvo ir yra svarbus gyvenimo variklis. Tačiau taip nutiko, kad pastaraisiais metais teko iš arti pamatyti Lietuvos teismų, policijos, valdžios pareigūnų darbą. Savo kailiu patyrėme, koks beteisis yra eilinis pilietis, kokie korumpuoti klanai valdo šią šalį, kiek daug tarp jų pamišėlių, kurie turi savo rankose galios svertus priimti neteisingus, įstatymams prieštaraujančius sprendimus, tyčiotis iš teisingumo siekiančių žmonių. Per tuos trisdešimt Nepriklausomybės metų blogis keitė formą, bet niekur nedingo. Jo dar vis neįtikėtinai daug. Per daug tokiai mažai šaliai neteisybės, melo, ciniško godumo, paniekos artimui ir dėmesio nesveikoms isteriškoms asmenybėms. Visa tai mąstančiam žmogui turėtų kelti nerimą, nes greitai neliks šioje šalyje piliečio, nenukentėjusio nuo mus visus apraizgiusios ciniškos „demokratinės“ sistemos, kuri pasiutusiai gerai veikia anais, kagėbistiniais, metodais. Tą puikiai liudija ir pastarųjų savaičių įvykiai (žr. lentos Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai nuplėšimo aplinkybes - red. past.)

Tačiau, kad ir kaip būtų, čia yra mūsų namai. Su visais sopuliais ir nepaprastai kantriais, vis dar viltį ir meilę širdyje nešiojančiais, žmonėmis. Nuolatos mane stebina jų ištvermė, jų kūrybiškumas ir išradingumas. Niekur nenoriu iš Vilniaus išvažiuoti - tai miela, patogi vieta gyventi. Sakoma, kad šio miesto stilius - maloni dermė - elegancija. Tikėkimės, kad ji nebus sistemingai griaunama, kad išmoksime inovacijas diegti jautriai ir skoningai, kad užteks mums išminties ir išmanymo išsaugoti praėjusių šimtmečių palikimą. Šiandien viskas čia prieinama: daugiakultūrinė aplinka, pasaulinio garso teatro, operos režisierių darbai, fantastiškos parodos, poezijos, muzikos, kino festivaliai, modernios bibliotekos ir galimybė kasdien nerti į savo gimtąją kalbą. O jeigu pasiilgai didmiesčių - čia pat oro uostas, skrisk, pasilepink pietų saulėje, arba tobulinkis, ieškok naujų patirčių svetur. O paskui grįžk namo.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s