respublika.lt

Paveldosaugininkė Gražina Drėmaitė: Ką mačiau, negaliu atleisti

(0)
Publikuota: 2018 liepos 07 08:41:04, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Gražina Drėmaitė Pilies gatvėje, iš kurios kadaise pakeliamasis tiltas vedė į Valdovų rūmus. Stasio Žumbio nuotr.

Valstybės dieną Valdovų rūmuose skelbiamos jų atkūrimo pabaigtuvės ir pristatomos tarptautinės parodos, tačiau dauguma lietuvių neaplankys nei parodos, nei pagaliau Valdovų rūmų. Vieni lig šiol čia nerodė akių, nes toli, kitiems neįdomu, tretiems brangoka... Ketvirti buvo gatavi išnešioti mūrus po plytą, nes nepritarė jų atstatymui iš esmės. Restauratorė, paveldosaugininkė Gražina DRĖMAITĖ taip pat nesiruošia ten kelti kojos, nors tamsumu, abejingumu ir kitokia panašia nuodėme jos nedrįstum kaltinti. Juo labiau kad Valdovų rūmų statybos prasidėjo ir įsibėgėjo jos vadovavimo Valstybinei paminklosaugos komisijai laikais.

 

- Negi iš tikrųjų per šitiek metų taip ir nebuvote užsukusi į Nacionalinį LDK valdovų rūmų muziejų?

- Nebuvau užėjusi, tikrai, ir ne dėl sumautų ambicijų, kaip galėtų pasirodyti. Aš puikiai prisimenu koncertus ir spektaklius, vykusius Žemutinės pilies griuvėsiuose, prisimenu tą aurą, kurią jutome sėdėdami ant laiptų, kurios, net neabejoju, šiandieniniuose Valdovų rūmuose neliko nė padujų.

- Kodėl taip manote?

- Mane labiausiai žeidžia melas, tikrovės nebuvimas. Ar prisimenat 1998-uosius, kai buvo pradėtas ardyti Katedros aikštės grindinys? Neatkreipėt dėmesio eidama pro šalį į atodangas? Kai jas išvydau, pagalvojau, Dieve mano, kokie turtingi esame - po mūsų kojomis - Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė! Šešioliktas amžius, penkioliktas... Galvojau, tokios Lietuvos įvaizdį ir noriu matyt, tai jos stiprybė. Galvojau, kaip būtų gerai užkloti storu stiklu visą Katedros aikštę, kad svetimšaliai ir mes patys matytume, kokius turtus turime, kokios gilios mūsų istorinės ir kultūrinės šaknys. Kad pagaliau imtume tuo didžiuotis. Gal matėte Krašto apsaugos ministerijoje architektės Elenos Nijolės Bučiūtės realizuotą sumanymą - stiklu uždengtas XI amžiaus Vilniaus pastatų liekanas? Net nedrąsu žengti per stiklą, bet įspūdis nepakartojamas. Noriu pasakyti, kad man, kaip restauratorei, kaip paminklosaugininkei, tikros substancijos niekada neatstos nei ją aprašanti knyga, nei pasakojimas, nei filmas, nei televizijos reportažas, - kai tu matai substanciją, kai ją gali paliesti, čiuopti - patiki tuo, ką matai. Tai yra tikra. Prisimenu dieną, kai mūsų komisija atėjome į Katedros aikštę, ir toje vietoje, kur šiandien stovi paminklas kunigaikščiui Gediminui, archeologas Gintaras Abaravičius rodė ką atkasęs: dalį sargo namelio, stovėjusio, matyt, netoli vartų į Valdovų rūmus. Sužiurom visi į tą duobę, o profesorius Antanas Tyla ir sako: na va, statysim paminklą ant paminklo... Ir ką gi? Užpylė tą namelį betonu ir pastatė gražųjį Gediminą. Kitas atvejis: tyrinėjant Žemutinės pilies teritoriją, penkių metrų gylyje buvo aptiktas kultūrinis pirmojo aukšto sluoksnis. Ištraukti vandenyje įmirkę ąžuoliniai rąstai, kurie, pasak archeologų, buvę pakeliamojo tilto, kuriuo iš Pilies gatvės buvo įvažiuojama į rūmus, liekanos. Kada po kiek laiko garsieji architektai ėmė laužyt galvas, kur projektuoti įėjimą į Valdovų rūmus, man kraujas užvirė - juk buvo atidengta tikroji įėjimo į rūmus vieta... Ar nebuvo galima pasinaudoti ta laiminga proga ir išsaugoti bent kiek autentikos? Ir kodėl mes neturime, net nežinau ko: ar ambicijų, ar supratimo...

- Autentikos ieškotojams realistai nuolat rodo į Varšuvą: miestas po karo juk irgi buvo atstatytas nuo pamatų...

- Atstatykime bent taip, kaip atstatoma Lenkijoje. Kadaise, kai buvo statomi mūsų Valdovų rūmai, tris dienas praleidau Varšuvos karalių rūmuose jų direktoriaus kvietimu. Direktorius man viską aprodė, paaiškino. Kai per karą buvo susprogdinti karalių rūmai, lenkų patriotai kas kokią nuolaužą, kas fotelį, kas kokią apmušalų skiautę, kas kokią knygą išsinešiojo po namus, bet kai atgimė valia tuos rūmus prikelti iš griuvėsių, visi tie žmonės po šapelį sunešiojo viską atgal. Ir aš matau: menės siena išmušta šilkiniu audeklu, bet viršuje - kiek apsitrynęs ir pablukęs to paties rašto gabaliukas tikro audinio. Tai ne gipskartonio apvadai su pieštomis gėlytėmis... viskas atkartota, visur įdėta autentikos... Atsivežiau iš Lenkijos videofilmą, kaip iš pavienių koklių galima sumontuoti visą krosnį, - lenkai turi entuziazmo rodyti tikrą daiktą, o pas mus kažkaip... stovi neveikianti krosnis. Pavyzdžiui, Valdovų rūmų teritorijoje aptiktoje šiukšlių duobėje būta ir labai daug langų karnizų nuolaužų, jas įmontavus į daromus karnizus būtų likęs bent centimetras praėjusių amžių dvasios, bet net šitą galimybę statytojai ignoravo... Mane skaudina toks požiūris į artefaktus.

- Pritrūko patriotų?

- Gal tų patriotų ir buvo, pavyzdžiui, archeologas Vytautas Urbanavičius, architektas Napalys Kitkauskas, bet jų aiškiai buvo per mažai...

- Valdovų rūmų atstatymo idėja iškilo dar jūsų tėčiui dailės istorikui Vladui Drėmai gyvam esant. Jis ją laimino?

- Valdovų rūmų statybų įkarštyje paskambino kartą vienas iš architektų klausdamas, ar išties Drėma nepaliko kokios tiriamosios medžiagos apie Valdovų rūmus, nes kasinėjimai patvirtinę, jog dar sovietmečiu jo darytame Žemutinės pilies makete (jis buvo eksponuojamas Gedimino pilies muziejuje) bokštas įtaisytas būtent toje vietoje, kur iš tikrųjų jis ir stovėjo istoriniuose rūmuose, o ne ten, kur projektuotojai ketino jį statyti. Ne, sakau, nepaliko; juk visa paslaptis - apsiskaitymo, erudicijos padiktuota intuicija, leidžianti pagal turimus ikonogafijos pavyzdžius numatyti, kur kas turi būti. Drėma pabrėžtinai kartojo, kad Lietuvai visų pirma reikia tyrinėtojų ir ragino specialistus vykti į Italiją, Švediją, Lenkiją ir jų archyvuose ieškoti mus dominančių istorinių dokumentų. Nekukliai priminsiu: jo nuomone, nėra ko galvoti apie Valdovų rūmų atstatymą, tam deramai nepasirengus, nesusirinkus reikiamos medžiagos. Štai tik vienas pavyzdys: jau beveik Valdovų rūmai stovi, grįžta dailės istorikė Birutė Vitkauskienė iš Varšuvos su netikėtu radiniu - medžiagos apie Žygimanto Augusto to meto gyvenseną, - vadinasi, galima buvo surasti panašios informacijos archyvuose...

- Šiaip ar taip tai neabejotinai prezidento Algirdo Brazausko „projektas“, kurį jis, būdamas premjeru ir skubėjo įgyvendinti.

- Penkerius metus architektų grupė vis nešdavo ir nešdavo jam Valdovų rūmų planą ir vis aiškindavosi, tai tas ne taip, anas ne taip. Buvau liudininkė, kaip kartą klausėsi klausėsi jų Brazauskas, paskui staiga kaip kirs: po velnių, kiek galima, kiek dar planuosit, - prašom statyti. Nedievinu Brazausko, bet jis buvo tautos išrinktas prezidentas, ir su tuo faktu reikėjo skaitytis. Prezidentavimo pradžioje jis kas mėnesį surinkdavo apie 20 kultūrininkų apskritą stalą (aš buvau irgi kviečiama, nes tuo metu buvau Restauratorių sąjungos pirmininkė) ir išdėstęs savo planus, klausdavo mūsų nuomonės. Nieko nenoriu pasakyt, viskas buvo labai gerai tuo atžvilgiu ir prie prezidento Valdo Adamkaus, bet šiandien prezidentė juk pati viską žino...


- Visi jau apsiprato su pakitusia Katedros aikštės panorama, užgeso aistros, pagaliau lėšos, kurios galbūt būtų buvusios išvogtos ar ištaškytos fejerverkams, materializavosi. Galime tuo pasidžiaugti.


- Per „Panoramą“ girdėjau sakant, jog Valdovų rūmai baigti statyti. Gryna teisybė: jie pastatyti, o ne atstatyti. Žinoma, dabar jau visi apsipras, o mažiau išmanantys galvos, kad taip ir reikia, ir visa, ką ras Valdovų rūmuose, priims už gryną pinigą. Mažai kas žino, kad diduma eksponatų supirkti kitų šalių antikvariatuose, šis tas įsigyta aukcione, šis tas verslo žmonių dovanota. Autentikos ten nedaug. Gal dar mažiau kas pagalvos, kad mes neišnaudojome istorinės galimybės tikrąjį mūsų turtą parodyti pasauliui ir net pasididžiuoti, kokie išskirtiniai esame. Kaip kartais bjauru, kad Lietuvoje nėra tęstinumo, darbų paveldėjimo geriausia prasme, kaip kartais būna apmaudu, kad mūsų turtas atsiduria nevykusiose rankose. Todėl man mažų mažiausia keistas Kultūros ministerijos projektas įvesti kadencijas ir nacionalinių muziejų vadovams (Birutė Kulnytė, Osvaldas Daugelis, Romualdas Budrys, Romanas Balza, - tai mūsų nacionalinis turtas, vargu ar kas kada nors jiems galės prilygti). Kaip kartais apmaudu, kad būna priimami geri sprendimai, bet nėra kam jų vykdyti arba vykdytojams stinga kompetencijos. Kažkada važiuodami prie Šešuolėlių kažkur matėme: stovi laukuose didelis medinis kluonas, kiek pakrypęs, paremtas didžiule lazda; ji nudažyta valstybinės vėliavos spalvomis, ant jos užrašas „valstybės parama“... Mano nuomone, partijų gali būti kiek nori, bet jei kalbama apie Lietuvos kultūros paveldą, visų partijų tikslas turi būti vienas ir be jokių išlygų - geriausiu būdu ir kuo mažiau meluojant išsaugoti mūsų nacionalinį paveldą ateities kartoms.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s