respublika.lt

2018 rugsėjo 24, pirmadienis

Nuo „Mindaugo“ prasidėjo Sąjūdisnuotraukos

2014 kovo mėn. 06 d. 11:19:08
Audronė JABLONSKIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Šneka su Regimantu Adomaičiu apie Ireną Bučienę kažkaip iškart ėmė krypti į „Mindaugą“. Ne tik valdovą, suvaidintą Žemutinės pilies griuvėsiuose (1994), bet ir ankstyvąjį, Henriko Vancevičiaus statytą Akademinio dramos teatro scenoje (1969). Be galo retas atvejis, kad tas pats aktorius po ketvirčio amžiaus toje pačioje pjesėje suvaidintų tą patį personažą. Tema pasirodė įdomi ir aš atleidau vadeles, tik retkarčiais primindama, kodėl susitikome.


- Irena Bučienė turėjo savo mylimus aktorius. Nenuneigsite, kad vienas iš jų buvote jūs.

- Nes abu - bitės darbštuolės, nešančios medų į tą patį avilį. Per 30 bendro darbo metų sukūriau pas ją bene 10 vaidmenų.

- Turite ryškų, kino ir teatro intensyviai eksploatuojamą amplua - inteligento, intelektualo, romantiško herojaus. Irena, regis, bandė jį laužti...

- Turite omeny „Makropulo receptą“?

- Taip, Gregorą. Kai per premjerą išvydome jau kine ir teatre išgarsėjusį Adomaitį - tokį lyg ir nuo stogo nukritusį, išsiblaškiusį, visiems besipainiojantį po kojų, potrumpėmis kelnėmis, tabaluojančiu ilgiausiu šaliku...

- Man jį patiko vaidinti. Nes pirmas komiškas vaidmuo teatro scenoje. Aš pats ne kartą pagalvodavau, kad, ko gero, esu komedinis aktorius, tik niekas manyje to neįžvelgė. Beveik niekas. Odesos kino studijos trijų serijų filme „Trestas, kuris žlugo“ (pagal O.Henrio apsakymus) su Karačencevu vaidinome du „garbingus“ žulikus. Atvirai mėgavausi tuo vaidmeniu.

- O kas tada būtų vaidinęs tautos žadintojus - Mažvydą, Mindaugą? Juolab pastarąjį. Tarp dviejų Mindaugų praėjo beveik visas jūsų sceninis gyvenimas...

- Man ir Sąjūdis iš esmės prasidėjo nuo „Mindaugo“. To pirmojo. Atgimimu dar nė nekvepėjo, o kas dėdavosi salėje, vos ištarus žodį „Lietuva“! Nesvarbu, kaip tu vaidini - salė sprogsta! Su Vancevičium ilgai sukom galvas, kaip draminę Marcinkevičiaus poemą perkelti į sceną. Ieškojom poteksčių, motyvacijos. Kaip kurti personažo charakterį, jei autorius visai nesiekė istorinio realizmo. Jam svarbiausia - išlieti to laiko lietuvio širdgėlą dėl prarastos valstybės. Jo Mindaugas - pakylėtas nuo žemės, nuo molio - į poetinių apibendrinimų sferą. Vienu metu net siūliau: nereikia vaidinti Mindaugo personažo. Parodykim jį kaip menininką, per savo prizmę žvelgiantį į istoriją. Gal net skulptorių, lipdantį savą Lietuvos idėją. O paskui kažkas ateina ir sugriauna...

- Sakyčiau, gatava režisūrinė koncepcija. Labai originali.

- Buvau susižavėjęs Michailo Čechovo sistema, apie kurią studijų laikais nė vienas nė girdėt nebuvom girdėję. Jo aktorystės principai iki šiol imponuoja, ypač pagrindinis: tu neturi išgyventi personažo, ieškoti savyje jo analogo. Nesikankink, bandydamas įlįsti į svetimą kailį. Tiesiog imk ir papasakok apie jį. O pasakodamas - neišvengiamai pats įsijausi. Ir jis pateikia pavyzdį, kaip Šaliapinas dainavo Ivaną Susaniną. Kažkas iš žiūrovų po spektaklio žavėjosi: jūs taip įsijautėt į vaidmenį, kad Susaninas net verkia tikrom ašarom! Šaliapinas į tai: čia ne Susanino ašaros, o mano, Šaliapino, nes man jo gaila.

- Henrikas Kurauskas po ketvirčio amžiaus „Hamlete“ vaidino jau nebe princą, o karalių Klaudijų. Jūs gi ir vėl - Mindaugas! Kaip jį pakeitė praėjęs laikas?

- Nuo to ir pradėjom: kad tai jau visai, visai kitas personažas. Nuėjome su Irena į Žemutinės pilies griuvėsius, dar šviežiai atkastus. Storiausi mūrai, molis, rusvos dulkės... Buvo visiškai aišku, kad čia jau nebevaidinsi kaip anuomet - poetiškai, pakylėtai. Mindaugas turės būti arčiau tų autentiškų pamatų, to šimtmečius liudijančio akmens. Vėlgi prisimenu, kaip repetavom. Vasara, po ta plėvele - baisiausias karštis, o mes su kailiais, vilnoniais apsiaustais - prakaitas upeliais žliaugdavo. Ir pati scena neįprasta - lieptai liepteliai, akmenys, sienų griuvėsiai - aukštyn, žemyn... Tai ir buvo bandymas Marcinkevičiaus poemą nuleisti ant žemės, o ji - priešinosi.

- Tikriausiai netiktų klausti, kuris iš tų dviejų „Mindaugų“ jums šiandien brangesnis?

- Pasakysiu atvirai, kad man labiausiai patiko klaipėdiškis Povilo Gaidžio variantas su Vytautu Paukšte. Asmeniškai aš jį laikau dievišku aktorium.

- Ar Justinas Marcinkevičius ateidavo į repeticijas?

- Retai. Beveik nesikišo. Ir teisingai darė. Bet prisimenu, kaip Vancevičius kviesdavosi istorikus. Ateidavo Jurginis, pasakodavo apie aną istorinį laiką.

- Kurį iš Irenos spektaklių verta būtų paminėti šiuolaikine tema?

- Žinoma, Mrožeko „Emigrantu“. Visiškai naujai atskleistas visuomenės pjūvis. Susiduria du socialistinio lagerio gastarbaiteriai užsienyje. Prasčiokas ir inteligentas, gyvenimo aplinkybių nustumti į marginalinį užribį. Toks dvigubas homo sovieticus skerspjūvis. Atsidūrę normalioje terpėje jaučiasi lyg žuvys, išmestos į krantą. Nebemoka gyventi. ...Rumšo proletaras džiaugiasi nusipirkęs pigių konservų. Inteligentas, dirstelėjęs į etiketę: betgi čia šunims! Ir kaip neprisiminsi mūsų varganos buities užsienio gastrolėse, kai taupėme kiekvieną dienpinigių skatiką lauktuvėms namiškiams...

- Žinau, kad vieną pjesę Irenai esate pasiūlęs ir pats. Regis, ne tik pjesę...

- O, tai sena įdomi istorija. Jau prasidėjus Sąjūdžiui filmavausi „Mosfilme“ pas Kolosovą, kuris užsieniuose suko filmą apie Leniną. Gal paskutinį - apie proletariato vadą, kurį, beje, vaidino artistas iš Rusijos provincijos, siaubingai nekentęs savo prototipo. Mane pakvietė Plechanovo vaidmeniui. Kai po Spalio revoliucijos Leninas paėmė valdžią, Plechanovas pašiurpo: Rusijoje to negalima buvo daryti! Tik išsivysčiusio kapitalo šalyje! Įžymusis marksizmo teoretikas, pats to nesitikėdamas, paleido džiną iš butelio. Beje, viskas filmuojama autentiškose įvykių vietose - Ciurichas, Briuselis, Londonas. Kartą laivo restorane ant Temzės Irena Veisaitė supažindino mane su lietuvių kilmės aktore Živile Šlekyte. Lyg ir vaidinusi pas Piterį Bruką „Vasarvidžio nakties sapne“... Netikėtai kilo mintis kažką bendro nuveikti Vilniuje. O jei pastačius „Pigmalioną“? Živilei mintis patiko. Irenai - taip pat.

- Padarė įspūdį „Piterio Bruko aktorė“?

- Galbūt, galbūt...

- Bet visi buvom žiauriai nusivylę. Net Irena nebenorėjo jos leisti į sceną premjeriniam spektakliui. Turėjo vaidinti Kelmelytė.

- Taip, prisimenu. Kilo net nedidelis konfliktas. Aš gyniau viešnią: vis dėlto patys pasikvietėm - ir nušalinti nuo premjeros... Irena nusileido, bet... Dabar galvoju, gal čia būta ir kažkokio moteriško pavydo? Na, nežinau... Šiandien galvoju, kad apskritai mes tą „Pigmalioną“ nelabai įkandom. Ir dėl savo Higinso gerokai abejoju. Ten yra kažkokia personažo paslaptis, kurios mes net įminti nebandėm.

- Kokią prisimenate Moniką Mironaitę? Regis, su ja neprasilenkėte ne tik „Pigmalione“. Būta ir „Makropulo recepto“.

- Išliko labai nesmagus prisiminimas, nieko bendro neturintis su partneriavimu scenoje. Kartą aš, vedamas geriausių kolegiškų ketinimų, po „Vyšnių sodo“ jai pasakiau: „Monika, jūs nevaidinkit Ranevskajos jaunos“. Nes ji - tokią naivią, žavią, aikštingą... Koookia buvo reakcija! Tik tada atsitokėjau: iš kur vaikėzui tiek drąsos! Nes prieš ją tikrai tebuvau vaikėzas, nors jau šį tą ir suvaidinęs. Ilgai man to įžūlumo neatleido.

- Lankėte Ireną ligoninėje. Apie ką kalbėdavote?

- Tik apie būsimus planus. Ar pati tuo tikėjo? Ar mane apgaudinėjo, žinodama tiesą? Nežinau.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • KATASTROFA: Tunise gausios liūtys ir potvyniai pareikalavo mažiausiai keturių žmonių gyvybių; Šiaurės rytinėje Nabulo provincijoje gelbėjimo komandos rado dviejų pagyvenusių vyrų ir dviejų jaunų moterų kūnus.
  • TRAGEDIJA: per sukilėlių ataką neramiuose Kongo Demokratinės Respublikos rytuose, Benio mieste, žuvo 16 žmonių, tarp kurių 12 civilių ir keturi kariai arba sukilėliai.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
1. V.Tomkus: nuo atgimimo iki išsigimimo
2. V.Vyšniausko kalba, pasakyta Seime, Sąjūdžio jubiliejaus proga
3. Disidentė, vienuolė Nijolė Sadūnaitė: Abu popiežiai suprato mūsų kančią
4. Įstatymai rašomi „iš pilvo“
5. Į politiką eina jau prasiskolinę žmonės
6. Rolandas Paksas. Neturi likti ginklų ir kariuomenių Baltijos šalyse bei Karaliaučiuje
7. Prezidentei krizė buvo pelninga
8. Vilniečiai atvykstantį popiežių pasitiks užversti kalnais šiukšlių
9. O.Strikulienė: Kas verks sumažinus Seimo narių skaičių?
10. Parlamentas tirs žinomų šviesuolių KGB šmeižto istoriją
11. Už vizitą pas gydytoją mokėti teks ne visiems
12. Arvydas Juozaitis stoja į kovą
13. Iš Žmogaus teisių komiteto pirmininko posto varomas P.Gražulis: Esu labiausiai tinkamas ginti žmogaus teises
14. O.Strikulienė: Žmonės patys neina balsuoti, o paskui bloga valdžia piktinasi!
15. T.B.Burauskaitė: Padarėme tai, ką liepė Seimas
16. Nekultūringa politika
17. O.Strikulienė: Du politikai, taikos balandžiais lakstantys
18. F.Kauzonas: Parduodamas Europos vidurys!
19. Bausti reikia tikruosius žudikus
20. Perki internetu, malonėk susimokėti... už orą
21. Sumindžiotos mūsų istorinės relikvijos
22. Ar ne laikas grąžinti skolą Mažvydui?
23. Vaidindami demokratišką valstybę pamiršome, kas ta demokratija yra
24. „Auksinių šaukštų“ istorija dar nebaigta
25. O.Strikulienė: Nieko naujo. Valdžios fikusai tik kaitaliojasi su kaktusais
reklama
DARBAS ADMIN

Ar jums yra tekę gauti padirbtų pinigų?

balsuoti rezultatai

Ar pažįstate šimtamečių žmonių?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +6 +9 C

   +6  +9 C

 

   +5  +8 C

  +11  +15 C

   +12  +11 C

 

   +10  +12 C

  1-6 m/s

 0-4 m/s

 

    1-6 m/s

 

reklama
Ukis 2018