respublika.lt

2018 rugsėjo 22, šeštadienis

Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič: Mane išlaisvino Afganistanasnuotraukos (9)

2016 gegužės mėn. 07 d. 12:33:08
Jaunius POCIUS, zinios@vakarozinios.lt

Be abejonės, praėjusią savaitę Panevėžio J.Miltinio dramos teatre parodyta premjera „Černobylio malda“ nebūtų sulaukusi tokio dėmesio, jeigu į ją nebūtų atvykusi knygos, pagal kurią pastatytas spektaklis, autorė baltarusė Svetlana Aleksijevič. 2015 metų Nobelio premijos laureatės „malda“ tapo tokia populiari, kad po susitikimo su skaitytojais viešniai bemaž valandą teko pasirašinėti lietuvių kalba pakartotą leidinį.

 

Ko gero, prie to prisidėjo ir jaunos aktorės Eglės Špokaitės, įkūnijusios Černobylio katastrofoje mirtina radiacijos doze apšvitinto ugniagesio žmoną, pusantros valandos jausmingas monologas. Tai buvo sukrečiantis pasakojimas apie meilę ir mirtį ir kartu apie sovietinės valdžios nužmogėjimą. Atrodo, kad išgirdę E.Špokaitės - Liudmilos Ignatenko monologą, daugelis skaitytojų atras S.Aleksijevič kaip rašytoją ir suvoks, ką reiškia Nobelio premijos komiteto formuluotė: „už polifoninę prozą, tapusią paminklu kančiai bei mūsų dienų heroizmui“.

„Aš rašau jausmų istoriją“, „Aš esu masinės sąmonės istorikė“, - šitaip ir panašiai sovietinio žmogaus dvasios tyrinėtoja laikoma rašytoja yra apibūdinusi savo kūrybą.

S.Aleksijevič knygos, sudarančios „Utopijos šalies balsų“ ciklą, yra išleistos 77 kalbomis.

Rusų kalba kurianti baltarusė, toliau tyrinėdama sovietinį žmogų, šiuo metu rašo knygą „Stebuklingas amžinos medžioklės elnias“. Keliaudama po Rusiją ir rinkdama medžiagą, ji konstatuoja, kad dabar ši šalis yra įpuolusi į kažkokios beprotystės metą. Į žmonių sąmonę, teigia kūrėja, sovietinė praeitis taip stipriai įaugusi, kad ji toliau laiko juos sukaustytus „raudonųjų idėjų“ nelaisvėje. Bendraudama su žmonėmis, rašytoja išgirsta, regis, neįtikinamiausių pasakojimų. Per susitikimą su skaitytojais Panevėžyje ji kalbėjo: „Štai visai neseniai užrašiau istoriją apie meilę, kuri prasidėjo įdomiai ir dar įdomiau baigėsi. Kodėl jie išsiskyrė? Todėl, kad vyras sako: „Krymas mūsų“, o žmona: „Ne, ne mūsų“. Naujausia knyga bus jau ne apie karą, o apie meilę. Bet ne tokią, apie kokią kalbama tarsi sėdint ant debesies.

Po susitikimo su skaitytojais S.Aleksijevič atsakė į „Respublikos“ klausimus.

- Jūs buvote spaliukė, buvote pionierė, komjaunuolė. Jūsų tėvai, kaimo mokytojai, buvo idėjiniai komunistai. Ypač, kaip esate sakiusi, komunizmo idėja tvirtai tikėjo tėvas. Sakykite, kas atsitiko, kad tapote disidente? Kada įvyko lūžis jūsų mąstyme, pasaulėžiūroje?

- Tai vyko palengva. Tėvai buvo viena karta, o aš buvau jau iš kitos kartos, kuri formavosi jau po XX suvažiavimo (SSKP XX suvažiavime 1956 metais buvo pasmerktas Josifo Stalino kultas - aut. past.) Po to juk mūsų gyvenime atsirado jau kiti vardai, žmonės tapo šiek tiek laisvesni.

Jie jau išdrįso kalbėti, ėmė skaityti samoizdato knygas. O galutinai išlaisvėjau išleidusi knygą „Nemoteriškas karo veidas“, ir ypač kai pabuvau Afganistano kare.

- Kūrybos vakare jūs pasakėte, kad apsilankiusi Afganistane tapote laisvu žmogumi. Ką, jūsų supratimu, reiškia laisvas žmogus?

- Jis reiškia žmogų, išsilaisvinusį iš komunistinės idėjos. Juk mes visi tikėjome komunizmu, jo žmogišku veidu. O kai grįžau iš Afganistano karo, supratau, kad žmogus tai idėjai nepasirengęs, nors galbūt ji ir yra graži. Ir ta idėja visada baigiasi krauju ir prievarta. Kad ir kur būtų įžengusi Sovietų Sąjunga, visur liejosi kraujas.

- Jūs ilgiau nei dešimtmetį nuo 2001-ųjų gyvenote Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje. Kodėl emigravote iš Baltarusijos?

- Į valdžią atėjo Lukašenka ir jutome, kad prasideda diktatūra. Tada išvažiavome ir aš, ir mūsų klasikas Vasilis Bykavas. Mes išvykome lyg ir parodydami protesto ženklą. Bet mes tuo nieko nelaimėjome. Atvirkščiai, praėjo dešimt metų ir aš supratau, kad mes, liberalai, tie, kurie darė perestroiką, pralaimėjome ir atėjo autoritarinės valdžios metas. Pamačiau, kad ta valdžia stiprėja ir kad visa tai ateina ilgam, todėl aš grįžau namo. Aš supratau, kad, ypač dirbant mano pasirinktame žanre, reikia gyventi su savo tauta ir reikia užsiimti švietimu. Kito kelio nėra, laisvės niekas niekada nedovanoja ir nedovanos.

- Ar jūs save laikote aktyvia Baltarusijos politinio gyvenimo dalyve?

- Nežinau... Taip. Todėl, kad aš visuomet sakau tai, ką galvoju ir ypač dabar, kai mažai kas Baltarusijoje gali ką nors pasakyti. Aš tai galiu, todėl į šį klausimą atsakau teigiamai.

- Ir jus girdi?

- Taip.

- Ar pajutote, kad kas nors pasikeitė šia prasme, kai jums buvo paskirta Nobelio premija?

- Bet kokiu atveju taip, kai kas keičiasi. Štai po Nobelio premijos paskelbimo surengtoje spaudos konferencijoje vienas pirmųjų man pateiktų klausimų buvo toks: kaip aš vertinu įvykius Ukrainoje. Aš atsakiau, aišku, kad ta Krymo istorija, tai, ką daro Putinas, yra okupacija. Rytojaus dieną ponas Peskovas, Putino spaudos atstovas, pasakė, kad ponia Aleksijevič nežino visų dalykų, todėl mes nesutinkame su tuo, ką ji kalba. Anksčiau, jeigu nebūčiau gavusi Nobelio premijos, kaip manote, ar ponas Peskovas man būtų atsakinėjęs? Žinoma, kad ne. O dabar tiesiog negalėjo nereaguoti.

- Praėjus gerokai laiko po knygos „Cinko berniukai“ išleidimo keli herojai, kurių lūpomis pasakojote Afganistane jų patirtas baisybes, jus padavė į teismą. Tie žmonės jums buvo atsivėrę, pasakojo savo išgyvenimus, o paskui reikalavo paneigimų, atsiprašymų. Kaip manote, kas stovėjo už tų žmonių?


- Praeitis. Praeitis stovėjo. Jų supratimas. Jie visi buvo sovietiniai žmonės. Tie visi generolai, komunistai, žinoma, nesakė motinoms, kad jie jų vaikus pasiuntė į karą Afganistane ir padarė juos žudikais. Jie įvardijo, kad štai ji (S.Aleksijevič - aut. past.) pavadino jūsų vaikus žudikais. Ir štai tiems žmonėms - juk jie iš ano meto - tas atsakymas buvo labiau suprantamas, nei tai, ką kalbėjau aš. O aš kalbėjau, kad visi jūs kalti, kad jūsų vaikai išvažiavo, ir kad jūs gyvenate taip, kad net nesusimąstydami atiduodate savo vaikus pražūčiai.

- Bet buvo, tikriausiai, konkretūs asmenys, kurie juos ragino eiti į teismą?


- Žinoma, tie generolai, komunistai...

- O kaip, turėdama tokį požiūrį į karą, į sovietinę santvarką, jūs sugebėjote pakliūti į Afganistaną?

- Tada buvau parašiusi tokią knygą „Nemoteriškas karo veidas“. Ta knyga turėjo labai didelį pasisekimą, išėjo dviejų milijonų tiražu. Generolai nusprendė pasitelkti mane. Vyriausiasis riboto kontingento Afganistane vadas man sakė: „Jūs turite parašyti tokią pat didvyrius iškeliančią knygą“. Jie įsivaizdavo, kad tai įmanoma ir kad tai padarysiu aš. Taip ir patekau į karą...

- Jūs savo knygų temomis rinkdavotės Sovietų Sąjungos, vėliau Rusijos skaudulius. O Čečėnijos karo tema kažkodėl liko nuošaly...

- Todėl, kad aš nebuvau Čečėnijos kare.

- Negalėjote rašyti apie tai, ko nematėte?


- Viską, ką aš galėjau pasakyti apie tokio pobūdžio karus, kolonistinius ar kaip juos pavadinsime, aš jau pasakiau knygoje apie Afganistaną. O kokia prasmė buvo važiuoti ir vėl daryti tą patį? Turėjo ateiti nauji autoriai ir daryti kažką nauja. O mano idėjos šia tema išseko.

- Vienoje iš knygų rašėte, kad dėliodama savo herojų pasakojimus jūs neretai pravirkdavote. O kas buvo sunkiau, ar klausytis tų kraupių istorijų apie karą, vaikų netekusių motinų pasakojimų, ar rašyti?


- Ir viena, ir kita... (S.Aleksijevič prisipažįsta vieną knygą rašanti ilgai, 4-7 metus, o ruošdamasi šiam darbui pakalbina 500-700 žmonių, - aut. past.)

- Ar gavusi premiją jūs jaučiatės esanti saugesnė visais aspektais?


- Aš nežinau... Kai jūs gyvenate tokioje diktatūroje, tokioje valstybėje, labai sudėtinga... Kai esi priklausomas nuo nelabai išsilavinusio žmogaus, nuo jo suvokimo, nuo visuomenės, kuri taip pat sutrikusi, į tai atsakyti sudėtinga...

- Savo kūryboje tyrinėdama homo sovieticus fenomeną, jūs kaip reta sugebėjote įsigilinti į jo prigimtį. Kaip manote, kiek žmonių kartų turės pasikeisti, kad homo sovieticus išnyktų?


- Nežinau. Mes galvojome, kad paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį taip romantiškai įsivaizdavome, jog būsime laisvi jau rytoj. Visi kalbėjo apie laisvę, o laisvų žmonių nebuvo, nes niekas nežinojo, kas tai yra. Kai aš žiūriu to dešimtmečio kadrus, kai visi žmonės buvo gatvėse, aš savęs klausiu, kur dingo šitie žmonės. Arba jeigu jie yra, tai jų labai mažai. Aš manau, kad tai ilgas kelias.

- Apie jūsų knygas, kūrybą galima pasiskaityti pakankamai, tačiau beveik nieko nėra parašyta apie jūsų asmeninį gyvenimą. Jūs jį slepiate dėl intrigos?

- O kodėl aš savo asmeninį gyvenimą turėčiau pateikti visuomenės aptarimui? Aš manau, kad asmeninis gyvenimas yra mano privati nuosavybė. Todėl aš ir savo herojams visada labai dėkinga, kai jie atsiskleidžia. O mano padėtis visiškai kitokia. Reikia kalbėti apie tai, ką tu rašai, kas yra svarbu, o ne apie save.


Biografija


Svetlana Aleksijevič gimė 1948 m. gegužės 31 d. Ukrainoje, Ivano Frankivske. Tėvas baltarusis, motina - ukrainietė. Abu buvo kaimo mokytojai. Šeimoje buvo kalbama rusiškai.

Iš pradžių ji dirbo auklėtoja mokykloje-internate, mokytojavo.

Baigusi žurnalistikos studijas, dirbo korespondente dviejuose rajoniniuose laikraščiuose, vėliau respublikiniame „Kaimo laikraštyje“. Po to kelerius metus vadovavo Baltarusijos rašytojų sąjungos žurnalo „Neman“ apybraižų skyriui. Pradėjo rašyti knygas.

„Utopijos šalies balsų“ ciklo knygos:

„Nemoteriškas karo veidas“ (1983 m.), kuriame nuvainikuotas moterų didvyriškumas Didžiajame Tėvynės kare;

„Paskutiniai liudininkai“ (1985 m.)  - pasakojimai apie karą vaikų akimis;

„Cinko berniukai“ (1989 m.) - Afganistano karo dalyvių, jų artimųjų išpažintys;

„Černobylio malda (Ateities kronika)“ (1997 m.) - pasaulis ir žmonių išgyvenimai po atominės katastrofos;

„Second hand laikas“ (1999) - žmonių požiūris į SSRS griūtį ir jų gyvenimas po to.

Į lietuvių kalbą išverstos knygos „Paskutiniai liudininkai“ ir „Černobylio malda“.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (9)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • APMAUDAS: Rusijos futbolo čempionato aštuntojo turo rungtynėse šeštadienį Maskvos „Dinamo“ klubas, kuriam atstovauja Fiodoras Černychas, namuose 0:1 (0:0) pralaimėjo Machačkalos „Anži“ ekipai.
  • SVEIKINIMAI: Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pasveikino Bulgarijos Respublikos prezidentą Rumeną Radevą šalies 110-ųjų nepriklausomybės metinių proga.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
DARBAS ADMIN

Ar jums yra tekę gauti padirbtų pinigų?

balsuoti rezultatai

Ar pažįstate šimtamečių žmonių?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +13 +16 C

   +12  +14 C

 

   +8  +11 C

  +24  +27 C

   +15  +17 C

 

   +14  +15 C

  8-12 m/s

 2-5 m/s

 

    3-6 m/s

 

reklama
Sveikata Grožis