respublika.lt

2017 liepos 22, šeštadienis

Nėra valstybės užsakymo Lietuvainuotraukos (13)

2016 gruodžio mėn. 05 d. 08:14:49
Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Jeigu Lietuvoje metų knygą rinktų skaitytojai, o ne vadinamieji ekspertai, ko gero, šiemet triumfuotų visiems gerai pažįstamo rašytojo Edmundo Malūko romanas „Vytauto žemė“: prieš tris mėnesius išleistai knygai jau prireikė papildomo tiražo. Netikėta ne tik rašytojo valia imtis tokios sunkios istorinės tematikos, bet ir jos (gal tik Malūko?) populiarumas. Juk Lietuvoje patriotinis auklėjimas tarsi užgintas, - pavasarį Švietimo ministerija skubos tvarka patvirtino jokiu būdu ne patriotinio auklėjimo, o būtent lytinio ugdymo programą (turbūt todėl, kad Europos Sąjungoje lytį „pasirinkti“ kur kas svarbiau negu Tėvynę).

 

Apskritai išleistų egzempliorių skaičiumi (140 leidimų - apie pusę milijono) sunkiai rastum E.Malūkui lygių Lietuvoje.

- Turėtumėt būti milijonierius...

- Reikalas tas, kad autorinį honorarą už pirmuosius romanus, kurie buvo leidžiami didžiuliais tiražais (po 35-45 tūkst.), man mokėjo knygomis. Pats išvežiodavau po knygynus, knygynai parduodavo, man pinigus grąžindavo - bet iš knygų pasistačiau trijų kambarių butą Vilniuje. Paskui tą butą pardaviau, pirkau sodybą. Beje, pagal mano horoskopą didžiausias gyvenimo pasiekimas siejamas ne su pirmos knygos leidimo data, bet su metais, kai kartu su namu įsigijau ir žemės.

- Gal nieko keista, juk pagal išsilavinimą esat ir gyvūnų gydytojas.

- Tačiau horoskope pažymėta ypatinga meilė literatūrai.

- Jei tikit horoskopais, galbūt manote, kad kai kurių lietuvių gyslomis teka tegu nepažadintas, bet didžiavyrių, kuriuos aprašote romane „Vytauto žemė“, kraujas?

- Rimtai į šitą klausimą nė neatsakysi. Kažkas nutiko tautinėms ambicijoms. Negi neturim kuo pasigirt? Per ketvirtį amžiaus niekas neparašė knygos apie Vytautą Didįjį, Barborą Radvilaitę, nesukūrė net žadėto filmo apie Žalgirį. Mane užgauna ne tik tai, bet ir pirmųjų mano knygų vertinimai, kai buvau vadinamas kone gariūninio tipo rašytoju, populiariosios literatūros atstovu. Jonas Mekas, su kuriuo teko bendrauti vienoje knygų mugėje, sakė, nesąmonė, ką čia išsigalvojat, tokių dalykų nesą visam pasauly, - yra arba skaitomos, arba neskaitomos knygos. Prisimenu, Rašytojų sąjungoje manęs klausė, kokia mano gyvenimo koncepcija. Kaip aš galiu dviem sakiniais atskleisti savo gyvenimo filosofiją? Na, ir padarė išvadą - kaip jis rašo, tokia jo ir gyvenimo koncepcija. Tada panorau nuo, jų akimis, geltonosios literatūros atsispirt ir parašiau psichologinį romaną „Duženos“. Leidėja abejojo, kokiai skaitytojų grupei jis skiriamas, atvirai sakė, kas jį skaitys, bet, kai išleido, teko leisti pakartotinai tiražų.

- Anksčiau jūsų herojai buvo maži žmonės tarsi iš pačios gyvenimo tirštumos, reikalavę ir atitinkamos stilistikos. Dabar imat ir atverčiat istorinį klodą. Nebaisu?

- Ši tema Lietuvos rašytojų padangėje - pažymėta pirmu numeriu, bet vis apeinama. Pagalvojau, kodėl ne aš turėčiau jos imtis? Aš dabar jau žinau visą „virtuvę“, žinau, kaip personažų elgseną motyvuot, siužeto vingių dėliones. Būtent ta motyvacija, kodėl personažas pasielgė šitaip, o ne kitaip, užima bene 95 proc. rašytojo laiko. Man norėjosi meistriškumo, koncentruoto žodžio, ir senžodžius pasitelkiau todėl, kad jie trumpina tekstą... Tik vienas kitas pasakė, kad jie trukdo, žemaičiams išvis netrukdo, o aš esu žemaitis, Rietave baigiau vidurinę. Šis romanas ilgiausiai rašyta ir sunkiausiai gimusi mano knyga. Autentiško portreto mes neturime nei kunigaikščio Vytauto, nei jo žmonos Onos, net nežinome tiksliai, kada jie gimę. Vytauto gimimo data įvairiuose šaltiniuose varijuoja 1349-1352 metų ribose. Man padėjo ir leidėja Regina Magilienė, ji nesakyčiau, kad kontroliavo, bet įtaką darė. Kai nusiunčiau jai romaną, gavau atsakymą: „Na ką, Edmundai vėl nuėjai įprastu keliu, - nieko naujo...“ Aš iš tiesų nuėjau tuo keliu, kuriuo ėjo ir Antanas Vienuolis („Kryžkelės“), ir Kazys Puida („Magnus Dux“) bei Jonas Užurka („Vytautas Didysis - nuo bėglio iki monarcho“), bet perskaičius leidėjos priekaištus man sukilo „putos“, trenkiau viską į sieną ir ėmiau ieškoti naujo „rakto“. Po pusantrų metų gimė idėja pažvelgti į Vytautą per jo žmonos Onos paveikslą.

Susipažinau su visais prieinamais dokumentais, liečiančiais Vytauto laikotarpį, konsultavausi su istorikais, tačiau many taip ir liko abejonė, ar Vytautas suprato valstybingumo reikšmę. Juk, kai Jogaila 1386 metais vedė ir Lietuvos kunigaikščiai jojo į Krokuvą nusilenkt Lenkijos karūnai, tarp jų buvo ir Vytautas, apie kurį žinoma ir tai, kad jis dukart bėgo pas kryžiuočius pagalbos... Kunigaikštienė Ona nevyko su Vytautu ir nedavė priesaikos. Į jos lūpas įdėjau savo, lietuvio patrioto, mintį: Jogaila, tekėdamas už Jadvygos, nubraukė visa, ką buvo pasiekęs Gediminas, Algirdas, Kęstutis kartu sudėjus...

- Kokiam skaitytojui ši knyga pasirodė laukta ir reikalinga?

- Prieš rinkimus knygos pristatymuose dalyvaudavo ir Seimo nariai, nors Seime turbūt vienintelis šviesaus atminimo Algirdas Patackas ėjo už tautos vienybę, teigdamas, kad Lietuva yra šalis, kur gyvena lietuviai. Šiandien sutinku daug žmonių, kuriems rūpi valstybės istorija. Kiekvieną kartą, susitikdamas su jais primenu, kad „Vytauto žemė“ yra literatūros kūrinys, nors ir istorine tema. Man labai įkrito į širdį vienos istorikės pasakymas, kad kunigaikščio Skirgailos portretas toks įtaigus, kad ji juo pasinaudosianti mokydama vaikus Lietuvos istorijos. Žinoma, pasitaiko ir kritikų. Šiuo atžvilgiu vadovaujuosi Salmano Rušdžio alegorija apie varlę, kuri plaukia per vandenyną. Ant jos sėdintis skorpionas grasina gelti, bet varlė gąsdina, kad tokiu atveju abu nuskęs. S.Rušdis reziumuoja - taip jie ir gyveno: skorpionas gėlė, bet varlė neskendo...

Pristatydamas knygą važinėju per Lietuvą, būna ir kamerinių susitikimų, kur sutinka su duona ir druska bei pasipuošę tautiniais drabužiais. Juk pagrindinės lietuvių užstalės temos yra gal tik trys: meilė, sportas ir politika; ši apima ir istoriją. Kiek kyla diskusijų kamerinėje aplinkoje, istorija - vos ne įžanginė tema, kurią kone kiekvienas traktuoja vis kitaip. Mes tiesiog nežinom savo istorijos, „Vikipedija“ meluoja, joje labai daug netikslios informacijos. Kai susitinku su skaitytojais Žemaitijoje ar kitur, kur susirenka tie, kuriems svarbus lietuviškumas, jie kelia klausimą, kodėl iš apyvartos dingę žodžiai, kad Lietuva priklauso Lietuvai, kad Lietuva - kraštas, kuriame gyvena lietuviai.

- Klausėt, ar lietuviai neturi ambicijų. Ruošdamiesi švęsti valstybės atkūrimo šimtmetį jie lyg ir atsiprašinėja, kad jų valstybingumo istorija yra gilesnė, nei, sakysim, kaimynų, tik 1918 metais sukūrusių savo valstybę...

- Aš, pavyzdžiui, nesuprantu, kodėl lig šiol nėra išversti Vytauto Didžiojo kanceliarijos laiškai. Juk iš tų raštų matytųsi to laikotarpio dvasia, matytųsi mąstymo būdas, galų gale per tuos raštus matytųsi Vytauto kaip žmogaus ambicijos, jo proto galia. Kalbėjausi su Lietuvių literatūros instituto mokslininke, kuri puikiai moka lotynų kalbą ir yra skaičiusi tuos raštus. Klausiau, kodėl jie neišversti, sako, nėra valstybės užsakymo. Čia gi valstybės istorija...

- Šiandien ji pasidalijusi: yra istorinė Lietuva ir yra Europos Sąjungos Lietuva.


- Vargšai žmonės. Nors pastarieji įvykiai pasaulyje - Donaldo Trampo išrinkimas JAV prezidentu, Lietuvoje - Valstiečių ir žaliųjų atėjimas į valdžią suteikia vilčių, kad bus stengiamasi gręžtis į tautiškumą, tuo labiau, kad Ramūnas Karbauskis dalyvaudavo „Romuvos“ suvažiavimuose ir jau yra nuveikęs gražių darbų Naisiuose. Tai, kad amerikiečiai atidavė balsus D.Trampui, skandavusiam „Amerika - amerikiečiams“, rodo, kad šitas šūkis jiems pasirodė šiltas ir laiku pasakytas.

- Pabandykit Lietuvoje pasakyti „Lietuva - lietuviams“...


- Kai romanas buvo parašytas, vyko tik taisymai, leidėja kreipėsi į Kultūros tarybą finansinės paramos - juk knyga 704 puslapių, brangi knyga ir ką? Niekas net nepaprašė knygos, kad pasiskaitytų, pažiūrėtų, kokia jos vertė, tik papildomai kažkokių duomenų pareikalavo. Leidėja triūsė, rašė, paskui jai buvo pasakyta, kad rėmimai patvirtinti, Malūko ten nėra. Dar vienas momentas: parašęs romaną, apskambinau visus teatrus siūlydamas artėjančiam šimtmečiui parengti inscenizaciją Vytauto Didžiojo tema, bet nesulaukiau jokio atsako. Tyla...

Šiuo metu pradėjau rašyt naują knygą apie sovietmetį. Argi ne keista, kad įvyko didžiuliai socialiniai, politiniai, moraliniai lūžiai, o visa Lietuvos rašytojų bendruomenė - tarsi į stalčius rašanti. Tik nuotrupos. Būtų puiku, jei kas imtųsi panašios apimties ir brandos kūrinio, kaip Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“. O asmeniškai mane jau spaudžia laikas. Pirmą knygą parašiau labai vėlai, per vėlai - sulaukęs 41 metų. Jei dviejų dalių romaną „Migla“ skaičiuotume kaip dvi, - iš viso būtų trylika. Buvo laikas, kai savo mūzą išdaviau, kai rašymą buvau iškeitęs į politiką (buvo ir Trakų meru - red. past.). Apskritai kūrybos žmogui ten ne vieta. Atsimenat, padirbėjusi Seime iš scenos dingo a.a. nuostabaus balso operos solistė Nijolė Ambrazaitytė. Dabar Vytautas Juozapaitis nuėjęs jos pėdomis. Man atrodo, žmonės neteisingai pasirenka prioritetus arba klysta manydami galėsią viena ir kita suderinti. Kitas dalykas, jei jie jaučiasi išsisėmę. Nes, jei esi kūrybingas, politikoje prarandi kūrybos kryptį. Juk ten esi ateinantis ir nueinantis, o tavo kūryba yra tai, kas galbūt išliks ir po tavęs.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (13)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • BAZĖ: Egipto šiaurėje esanti karinė bazė, didžiausia Artimųjų Rytų arabų šalių teritorijoje, šeštadienį atidaryta po atnaujinimo bei rekonstrukcijos darbų.
  • ORAI: ankstų šeštadienio rytą Lietuvoje kritulių nebuvo; oro temperatūra nuo 10 iki 15 laipsnių šilumos.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Kaip vertinate dabartinės koalicijos darbą?

balsuoti rezultatai

Kur atostogavote ar atostogausite šią vasarą?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +9  +13 C

   +9  +13 C

 

   +11  +14 C

   +20   +23 C

  +20  +23 C

 

   +18  +21 C

    1-4 m/s

     1-3 m/s

 

      2-4 m/s

 

USD - 1.1642 PLN - 4.2364
RUB - 68.6175 CHF - 1.1051
GBP - 0.8961 NOK - 9.3315
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12
reklama
Rokiškio pienas 2017.06