Nekankinkite mano draugo Rimo Tumino

Man jis primena F.Felinio autobiografijoje aprašytą asmenį: kad ir kokioje stotelės vietoje jis lūkuriuotų autobuso, durys visada atsiveria ties juo. Paklausykite:

- Pirmą kartą atskridau į Vilnių 1991 metų pradžioje, kai įvyko pogromas prie televizijos bokšto. Tuo metu draugų čia neturėjau, informacijos trūko, bet patoso ginti Lietuvą buvo daug. Paskui analogiška situacija pasikartojo Tbilisyje. Vilniuje buvome keturi žurnalistai iš Maskvos, o Tbilisyje Rustavelio prospekte, kur prasiliejo kraujas, buvau apskritai vienintelis spaudos atstovas, nebuvo net vietinių. Paskui vykau į Karabachą, irgi sunkiais laikais, paskui buvau Oše, Tadžikistane, kur vyko susidorojimai, 1972 metų olimpinėse žaidynėse Miunchene vienintelis iš saviškių nufotografavau tragediją, kaip Palestinos teroristai užpuola Izraelio delegaciją...

- Kodėl buvot pasivadinęs gruzinu?

- Pasivadinau gruzinu, nes antigruziniška kampanija peržengė ribas, - tokios aršios kampanijos Lietuvos atžvilgiu nebuvo. Lietuvos, Latvijos, Estijos teritorijos, aneksuotos pagal Ribentropo-Molotovo paktą 1939 metais, visada buvo tik apžiotas kąsnis, net Tarybų Sąjungos šulai suprato, kad ilgai jų išlaikyti nepavyks. O dėl Gruzijos viskas buvo kitaip. Gruzija buvo dalis Rusijos imperijos. Du šimtus metų gruzinai tam priešinosi ir du šimtus metų vyko tarpusavio suartėjimas: Gruzijos kunigaikščiai tapdavo rusų armijos karininkais, gruzinų poezija buvo verčiama į rusų kalbą ir pan. Pabaltijo respublikų kultūra buvo iš esmės Vakarų kultūra, o Gruzijos kultūra, nors ir išsaugojusi savitumą, vis dėlto buvo integruota į Rusijos kultūrą, - buvo susidaręs vienos šalies pojūtis.

- Jūsų pažintis su Lietuva juk nesibaigė Sausio įvykiais?

- Susidomėjimas užgimė dar besimokant Piteryje, jo priežastis buvo Čiurlionis. Atsimenu, kaip pirkom aplankus su tada blogai atspaustomis jo iliustracijomis, bet paveikslai buvo užburiantys. Vienas jų visada iškyla prieš akis, kai paminimas Čiurlionis - vanduo, kalnas ir dvi ugnelės kaip akys atsispindinčios vandenyje... Simpatizavau jūsų teatrui, aktoriams, krepšininkams; Lietuvos krepšinis buvo fenomenalus. Modestą Paulauską fotografavau Miunchene, jis buvo rinktinės, laimėjusios olimpines žaidynes, kapitonas, prisimenu, kaip aikštelėje jam šaukdavo: „Modia“... Buvau Lietuvoje, bet ne taip dažnai. Norėčiau čia susirasti užuobėgą - kur nors prie ežero, kur galėčiau gaudyti žuvis, bendrauti su nuostabiais žmonėmis. Toks mano santykis su Lietuva: su vyriausybine delegacija į Lietuvą niekad nevažiavau, bet išgerti su lietuviais išgerdavau.

- Kas jus suvedė su R.Tuminu?

- Jo talentas. Tuminas - nuostabus žmogus, be to, jis neapsimeta lietuviu, jis - lietuvis, jis išėjęs iš šitos žemės ir jis šitoje žemėje sodina grikius, medžius... Kur tu rasi pasaulinio lygio režisierių, kuriam galėtum įduoti kastuvą ir eime... Laimei, jis sudėtingas žmogus, vaizduotė dirba fantastiškai.

- Nelaimei, jis sudėtingas žmogus.

- Kodėl nelaimei?

- Vieną mintį jis gali išreikšti šimtu variantų, o ištraukti iš konteksto jo žodžiai apie kietos rankos politiką Lietuvoje sutikti kaip bandymas pateisinti V.Putino režimą.

- Ne, nieko jis nepateisina. Negaliu komentuoti jo minties, nes negirdėjau, bet ne kartą esame kalbėję ta tema ir prieidavome tos pačios nuomonės. Rimas neturi pozos, o poziciją turi ir tai labai svarbu. Numanau, ką jis galėjo pasakyti. Galėjo pasakyti apie 85 procentų tikimybę: jei Rusijoje šiandien vyktų rinkimai, jie vėl atvestų Putiną prie valdžios. Keisti reikia ne Putiną, keisti reikia liaudį. Rusijos padėtį sunkinanti aplinkybė yra ta, kad ji visada buvo autoritarinė šalis. Kadaise bojarinai išsirinko carą Romanovą, o kiti jau sostą užimdavo paveldėjimu. Anglai išmintingai išsaugojo Karalienės institutą, kaip tam tikrą valdžios garantą - pirma vieta užimta, o premjeras ir visi kiti nėra visavaldystės įsikūnijimas. Mūsų šalyje šią tradiciją sugriovė bolševikai, jie pakeitė valdžią ir iki 1953 metų gyveno su caru Stalinu, sunaikinusiu didžiulę dalį savo liaudies. Paskui vienas kitą keitė mažesni carai, kurie nebepaveldėjo valdžios šeimos linija, - jų šeima buvo komunistų partija, politbiuras; iki pat mūsų dienų nebuvo nė vieno normalaus valdžios pasikeitimo: arba vieno jų mirtis, arba perversmas...

Grįžtu prie Tumino. Niekas netikėjo, kad kažkokiam lietuviui, na, ne kažkokiam, o geram režisieriui, pasiseks ten, kur nepasisekė rusams. J.Vachtangovo teatras ilgai gyveno be vyriausiojo režisieriaus, meno vadovo, jis buvo tapęs bandymų aikštele, kur spektaklius statė kviestiniai režisieriai. Teatro, turinčio savo ideologiją, savo estetiką, nebuvo. Ateina tas lietuvis, pastato kelis spektaklius - ir į buvusį tuštoką teatrą pakliūti neįmanoma. Tai jis sumanė spektaklį, kur sukūrė vaidmenis seniems puikiems aktoriams, kurie kitų režisierių buvo apeinami. Man pasakojo, kaip didysis rusų artistas Jurijus Jakovlevas, su skrybėle, su lazdele, atėjo pas jį ketindamas atsisakyti vaidmens, nes skundėsi itin bloga atmintimi. O kai vis dėlto suvaidino, tai pasirodė vienas geriausių jo vaidmenų, nors jis neištaria nė žodžio: ateina į stotį, žiūrinėja tvarkaraščius, lyg ruošdamasis kažin kur važiuoti, sėdi, vaikštinėja... Žiūrovas nekantrauja, štai kažkas įvyks, jis sės į traukinį ir kaip Tolstojus išvažiuos, bet netikėtai pasirodo scenoje mergaitė, ji sako, seneli, eime, namo... Vadinasi, kiekvieną dieną taip... Gailiuosi, kad nesu aktorius, nors kelis kartus ir buvau išėjęs į sceną, - su juo dirbti, man rodosi, labai įdomu. Žinoma, ne čempionatas, kad išskirtum, kuris geriausias, bet galiu išvardyti geriausių Rusijoje režisierių trejetuką, tarp jų bus ir Tuminas. Geras tipas, labai lietuviškas.

- Tokių tipų, apie kuriuos rašėte, turbūt susirinktų minia?

- Taip, tik pavadinkim tai kompanija. Minia - blogas žodis, tie 80 procentų, kurie balsuoja už Putiną, - minia.

- Galvojote apie tuos procentus ir apie niekšus, kurie skaitys, kai rašėte garsųjį esė „Gėda man“? Ten prisipažinote apgailestaująs dėl vienos žinutės, kurią parašėte 1968 metais, sovietų kariuomenę įvedus į Čekoslovakiją.

- Apstu niekšų, tiesa. Senovės graikai savo postulatus skelbė užrašais ant lentų ir šventyklų, vienas jų bylojo „Blogų visada daugiau“. Čia slypi demokratijos pavojus. Užtat liaudimi laikau ne minią, o žmones, kurie saugo kultūrą, saugo žemę, tuos, kurie mylėdami savo kultūrą, savo literatūrą, savo kalbą išlieka pakantūs kitų tikėjimų ir kultūrų atžvilgiu. Tokių, manykim, šalyje 25 ar 20 procentų, gal 18. Tie 80 procentų gal ne visai tikslūs, nes daugeliu atvejų baimė tebevaldo žmogų. Ateina pas jį į darbą ir klausia, už Putiną balsuosi ar prieš jį, ir žmogus galvoja, pasakysiu „prieš“, iš darbo išmes..

- Manote, baimė blogiau nei pinigai?

- Žinoma, blogiau, ji žemina žmogų, griauna, verčia prisitaikyti, o pinigai suteikia iliuziją, kad viską gali nupirkti; iš tikrųjų nieko negali nupirkti, išskyrus tai, ką jau nupirkai. Kai žmogus suvoks, kad gyventi reikia pagal poreikius, o ne pagal galimybes, ir jis bus užtikrintas dėl rytojaus, jo požiūris į pinigus pasikeis. Žinoma, ir tada tokių nebus 80 procentų, bet bus 25, bus 23.

- Kaip jaučiasi tie 18 procentų šviesuomenės Rusijoje?

- Jaučia spaudimą, nuolatinį spaudimą, dabar papildomai ir kultūrinį spaudimą, nes valdžia, supratusi, kad televizija yra puikus jaukas miniai, okupavo visą televiziją. Šiandien ją vadiname „zombiadėže“ („zombojaščik“ - rus.): tai, ką išgirsta ar pamato per televiziją, dauguma priima už gryną pinigą ir jai nekyla abejonės, ar tai tiesa.

- Nesulaukėt nemalonumų dėl savo požiūrio į prezidentą ir vyriausybę?

- Jie į mane nekreipia dėmesio. Aš pasakiau, man nusispjaut į juos, aš taip galvoju. Komunistinis režimas trukdė rašyti tiesą, bet jeigu ką išspausdinai, reakcijos sulaukdavai, šiandien gali rašyti ką nori, jokios reakcijos nebus. Aš dirbu „Novaja gazeta“, myliu šį laikraštį, jis sąžiningas, su redaktoriumi Mitia Muratovu, kurį pavadinu ir sūneliu, kartais kalbame, ką mums daryti, ir sutariame, kad neturime jungtis prie ko nors. Mes turime prijungti prie savęs. Neprisijunk prie valstybinės ideologijos, prie jokių niekšų, prie jokių politinių srovių, prie jokio šlamšto, rašyk apie gerumą, sąžinę, tyrumą ir įtrauk į šitą terpę kitus.

- Todėl ir gimė esė „Meskite į mane akmenį. Aš atleisiu“, kur aiškinotės, kodėl netampate mitingų šaukliu.

- Tarp jų organizatorių matau būsimų partinių užuomazgas: tam tikromis sąlygomis jie taps tokiais pat niekšais, kaip jūs sakote, kurie šiandien sėdi valdžioje. Šiandien valdžią iš visų pusių apsėdę kagėbistai ir jų draugai pinigų kapšai, tarp jų nematau strategiškai mąstančių žmonių. Gal ten yra ir nekvailų, aš nežinau. Apskritai padoriam žmogui politikoje nėra ką veikti. Protingam? Daug prisimintumėt tokių politikų? Na, Čerčilis, De Golis, Tečer, padorūs buvo Havelas, Palmė, iš Lietuvos prisimenu galvotą Brazauską. Na, ir kas, kad buvo komunistas, - atimsit žmogui teisę susivokti? Didžiausias rusų antikomunistas buvo CK sekretorius ideologijai Aleksandras Jakovlevas, jį pažinojau. Jis buvo didelis žmogus, be jo ir perestroikos nebūtų buvę; ėmęs rinkti antikomunistinius dokumentus išleido baisių liudijimų tomus, visą biblioteką. Viešpatie, plaukai stoja piestu, kai paskaitai, o juk jis buvo sekretorius propagandai. Jis ir šiandien nekenčiamas valdžios viršūnių, dėl kurių sėjo abejones.

- Kaip manote: dar galėtume pataisyti šlyjančius santykius tarp kaimyninių tautų?

- Nesu pranašas, nežinau, tik, manau, reikia atskirti muses sau, kotletus sau. Nereikia požiūrio į vyriausybės politiką pritaikyti visiems žmonėms, kurie toje valstybėje gyvena; vienodas požiūris žemina tuos, kurie priešinasi režimui. Atsimenat? Gerųjų visur mažuma, tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje. Ekonomika negali mūsų artinti, - nei Rusijoje, nei Lietuvoje jos kaip ir nėra, politika irgi nepajėgi, kas lieka - kultūra plačiąja prasme. Atvažiuoja Nekrošius - pilnos salės. Tumino spektaklis - pilnos salės. Tad nekankinkite mano draugo Tumino. Jis sugrįš, jis ten neužsilaikys... Mano knygoje „Grupovoj portret na fone veka“ („Grupinis portretas amžiaus fone“ - rus.) rastumėt skirtingų tautų žmonių, ten aš griaunu visas sienas, aš ir šiandien jokių sienų nejaučiu. Aš, žinoma, gerbiu svetimą kultūrą, kalbą, bet jie man nėra svetimi. Žinoma, suprantu, kad planeta sąlygiškai padalyta užtvarais, bet juk paukščiai nežino sienų, vėjas neturi sienų ir pušų kvapui užtvarų jokių nėra...

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“